Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie dronus

Tačiau pastarųjų mėnesių incidentai verčia abejoti, ar ši deklaracija dar turi pagrindo. Per kelias savaites Lietuvoje užfiksuota virtinė dronų skrydžių, kurie ne tik pažeidė oro erdvę, bet ir privertė iš naujo kelti klausimus dėl mūsų saugumo, valstybės reakcijos greičio ir atsakomybės.

Liepos 10 dieną Gerbera tipo dronas, pagamintas iš faneros ir metalo detalių, iš Baltarusijos įskrido į Lietuvos teritoriją ir nukrito netoli pasienio. Kaip pranešė Krašto apsaugos ministerijos atstovai, jis nebuvo ginkluotas, todėl pavojaus nekėlė.

Nepaisant to, faktas, kad toks objektas ramiai kerta valstybės sieną, sukėlė nerimą visuomenėje ir žiniasklaidoje.

Kur kas rimtesnis incidentas užfiksuotas liepos 28 dieną, kai analogiškas dronas praskrido virš Vilniaus, o vėliau nukrito Gaižiūnų karinio poligono teritorijoje, maždaug už 100 kilometrų nuo sienos. Lietuvos kariuomenė nustatė, kad šis aparatas gabeno apie 2 kilogramus sprogmenų.

Užsienio žiniasklaida, tarp jų „The Guardian" ir „AeroTime", pabrėžė, jog tai pirmas kartas, kai dronas su sprogmenimis pasiekė vidinę Lietuvos teritoriją. Šis atvejis sukėlė politinę įtampą: NATO sąjungininkai buvo paraginti parodyti solidarumą.

Rugpjūčio 5 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys ir krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė oficialiai kreipėsi į NATO, ragindami dar kartą patvirtinti įsipareigojimą ginti kiekvieną Aljanso teritorijos centimetrą.

Reaguodama į augančią grėsmę, Lietuvos vyriausybė rugpjūčio 14 dieną nustatė laikiną skrydžių ribojimo zoną 90 kilometrų ruože palei Baltarusijos sieną. Ši vadinamoji no-fly zona galioja iki spalio 1 dienos, tačiau valdžia nurodė, kad, esant reikalui, ji gali būti pratęsta.

Kaip skelbė „Reuters", ši priemonė apėmė oro erdvę iki 12 tūkstančių pėdų aukščio. Sprendimas simbolizavo valstybės pastangas bent iš dalies užkirsti kelią neteisėtiems skrydžiams.

Liepos 28 dienos incidentas atskleidė dar vieną silpną mūsų oro erdvės gynybos grandį - oro erdvės stebėjimo sistemas. Apie drono skrydį institucijos sužinojo ne iš radarų ar kariuomenės operacijų centro, o iš civilių gyventojų pranešimų.

Pasak žiniasklaidos, žmonės iš įvairių vietovių skambino kelias valandas, kol galiausiai tarnybos sureagavo. Šis faktas sukėlė diskusiją: ar Lietuva iš tiesų turi pakankamai pajėgumų laiku pastebėti tokius objektus, ar jau gyventojai tapo pagrindiniais „jutikliais"? Krašto apsaugos ministerija patvirtino, kad pradėti tyrimai, bet jų rezultatai iki šiol nėra viešai paskelbti.

Ministerijos atstovai viešai žadėjo pateikti informaciją visuomenei, tačiau praktika rodo, kad „incidentas tiriamas" dažnai tampa sinonimu „atsakymų nebus". Tokia komunikacija tik stiprina visuomenės skepticizmą ir kuria įspūdį, jog oro gynyba labiau egzistuoja dokumentuose, nei realybėje.

Dronų incidentai privertė iš naujo vertinti ir NATO oro policijos misijos vaidmenį Baltijos šalyse. Oficialiai deklaruojama, kad NATO naikintuvai pasirengę reaguoti į oro erdvės pažeidimus. Tačiau, kaip pastebėjo žiniasklaida, praktikoje tokie smulkūs objektai kaip dronai dažniausiai nelaikomi vertais naikintuvo kilimo. Tai kelia klausimą, ar sąjungininkų misija realiai užtikrina mūsų saugumą, ar ji tėra labiau simbolinis patikinimas.

Dar didesnį rezonansą sukėlė šią savaitę įvykęs incidentas, kai Vilniaus oro uoste buvo sutrikdytas prezidento Gitano Nausėdos skrydis. Iš pradžių informacija apie įvykį buvo skurdi, tačiau vėliau Susisiekimo ministerija atskleidė detales.

Paaiškėjo, kad leidimą pakelti droną dėl reklaminės veiklos išdavė valstybinė įmonė „Oro navigacija". Droną pakėlė „Teltonikos" pasamdyta įmonė, vykdžiusi reklaminį projektą. Lietuvos transporto saugos administracija pradėjo administracinį tyrimą - atsakingiems asmenims gresia baudos nuo 400 iki 800 eurų.

Pasak ministerijos, oro eismo valdymo algoritmai suveikė tinkamai: orlaivių eismas buvo sustabdytas kelioms minutėms, o netrukus atnaujintas. Šis incidentas atskleidė kitą problemą - valstybės institucijų koordinaciją. Prezidento lėktuvas buvo priverstas sukti ratus virš Vilniaus, tačiau tik sekančią dieną paaiškėjo, kas iš tiesų pakėlė droną ir kodėl tokia veikla buvo suderinta šalia oro uosto.

Šie įvykiai parodė, kaip skiriasi politinės deklaracijos apie mūsų oro erdvės gynybą ir reali situacija. Tuo metu, kol Lietuva pasienyje stato juoką keliančius „drakono dantis", moka kosmines sumas avansu už tankus, kurie bus pagaminti po kelių metų ar ketina pirkti transporto lėktuvus už 800 milijonų eurų, mūsų oro erdvėje netrukdomai skraido ne tik kontrabandininkų oro balionai, bet ir neaiškios kilmės dronai.

Politikų pasisakymai dažnai apsiriboja patikinimais, jog „grėsmės nėra" arba kad „incidentas tiriamas". Tuo tarpu visuomenė mato priešingą vaizdą: dronai skraido, kartais su sprogmenimis, o valstybės atsakas pasirodo tik įvykus faktui.

Tokie įvykiai kelia klausimą dėl valstybės saugumo, orumo ir patikimumo. Jei institucijos apie incidentą praneša tik tada, kai jis jau pasibaigė, visuomenė priversta gyventi iliuzijoje, kad „kol nežinome - tol saugu". Tai silpnina pasitikėjimą tiek nacionalinėmis institucijomis, tiek NATO saugumo garantijomis.

Šiandien dronas Lietuvoje jau yra daugiau, nei technologinis objektas. Jis tampa simboliu valstybės, kuri deklaruoja saugumą, bet realybėje jo užtikrinti nepajėgia; politikų, kurie kalba garsiai, tačiau jų žodžiai neturi jokios praktinės galios; visuomenės, kuri pamažu pripranta prie nuolatinių incidentų.

Kaip pastebi žiniasklaida, dronas gali būti naudojamas ne tik žvalgybai ar sabotažui, bet ir kaip psichologinė bauginimo priemonė. Kiekvienas skrydis siunčia signalą, kad mūsų oro erdvė nėra tinkamai apsaugota, o tai savaime yra spaudimas visuomenei sudėtingoje geopolitinėje situacijoje.

Per kelias savaites įvykę incidentai atskleidė rimtą spragą tarp oficialių deklaracijų ir realybės. Nors Lietuvos valdžia, ministerijos ir NATO deklaruoja pasiryžimą ginti oro erdvę, praktika rodo, kad dronai be kliūčių kerta sieną, institucijos apie juos sužino vėluodamos, tyrimai trunka ilgai, bet atsakymai nepasiekia visuomenės, o kartais netgi prezidento skrydį gali sutrikdyti reklaminė akcija.

Ši betvarkė verčia iš naujo permąstyti Lietuvos gynybos prioritetus, institucijų koordinaciją ir NATO vaidmenį. Nes kol kas atrodo, kad dangus virš Lietuvos yra ne tiek apsaugotas realiomis oro gynybos priemonėmis, kiek padengtas politikų pažadais.

Pabaigai labai tinka Vinstono Čerčilio citata, kuri apibendrina skirtumą tarp kalbų ir veiksmų, tarp pažadų ir realybės: „Neužtenka vien stengtis iš visų jėgų; kartais reikia daryti tai, kas būtina."