Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie droną

Pradėkime nuo skaičių, kurie niekada nemeluoja. Jie, kaip visada, įspūdingi. Lietuvos gynybos biudžetas per pastarąjį dešimtmetį augo itin sparčiai tiek absoliučiais skaičiais, tiek kaip dalis nuo bendrojo vidaus produkto.

2015 metais šalies išlaidos gynybai siekė apie 0,4-0,5 mlrd. eurų ir sudarė maždaug 1 proc. BVP. Tai buvo laikotarpis, kai Lietuva dar tik pradėjo nuosekliai didinti finansavimą po finansų krizės ir siekė priartėti prie NATO keliamo 2 proc. tikslo.

Iki 2020 metų situacija iš esmės pasikeitė. Gynybos biudžetas išaugo iki maždaug 1,0-1,1 mlrd. eurų, o jo dalis nuo BVP pasiekė apie 2,13 proc. Tai reiškė, kad per penkerius metus finansavimas faktiškai padvigubėjo, o Lietuva įgyvendino NATO įsipareigojimą skirti bent 2 proc. nuo BVP krašto apsaugai.

Dar ryškesnis šuolis matomas 2025 metais. Teikiama, kad gynybos biudžetas siekė apie 3,3-3,36 mlrd. eurų, arba maždaug 4 proc. BVP. Tai jau ne tik NATO standartų laikymasis, bet ir išskirtinai aukštas finansavimo lygis, lyginant su dauguma Aljanso valstybių.

Vertinant visą laikotarpį, nuo 2015 iki 2025 metų Lietuvos gynybos išlaidos absoliučiais skaičiais išaugo maždaug 6-7 kartus, o jų dalis nuo BVP padidėjo nuo apie 1 proc. iki maždaug 4 proc. Tai rodo ne tik finansinį augimą, bet ir esminį politinį bei strateginį poslinkį - nuo simbolinio finansavimo prie prioritetinio valstybės saugumo stiprinimo.

Aukščiausią lygį karo psichozė pasiekė šiemet. 2026 metų Lietuvos gynybos finansavimas pasiekia istorinį maksimumą ir žymi dar vieną kokybinį šuolį.

Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintame biudžete numatyta, kad 2026 metais gynybai bus skiriama apie 4,79 mlrd. eurų, o tai sudarys apie 5,38 % bendrojo vidaus produkto (BVP).

Tai reiškia, kad per vienerius metus (lyginant su 2025 m.) finansavimas išauga maždaug 1,4-1,6 mlrd. eurų, arba apie 40 %, kas yra didžiausias metinis augimas per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją.

Politikai, stovėdami prie mikrofonų, vapa apie „istorinį proveržį", „nacionalinio saugumo stiprinimą", „atsparumo didinimą". Skamba išties solidžiai, kol nepamatai pačių kalbėtojų.

Arba kol neatsiduriame su realybe, kurioje nuo praėjusių metų liepos mėnesį virš Lietuvos skraido dronai, kurių niekas nemato, o jei ir pamato - nesugeba nei identifikuoti, nei numušti, nei netgi padoriai paaiškinti, kas čia vyksta.

Štai kariuomenės vado Vaikšnoro pasąmonės srautų 2025 metų vasarą fragmentai: „Gali būti, kad visai nebuvo jokio objekto, įskridusio į Lietuvą." „Tikrinamos ir kitos versijos - ar jis (...) vis dar Lietuvoje, o gal tai yra visiškai feikas." „Neatmetam, kad mes gaudom kažkokį nematomą daiktą."

Nuo tada prasideda keista istorija. Ne ta, kurią mums pateikia ministerijų pranešimai spaudai, o ta, kurią mato žmonės, kuriems tenka stebėti, kaip valstybė su kosminiais biudžetais pasimeta prieš primityvias technologijas, kurios dažnu atveju yra net ne dronas, o paprasčiausias oro balionas.

Kas yra dronas šiandien? Tai nebe kažkoks iš ateities atkeliavęs futuristinis ginklas. Tai buitinė technologija, kurią šiandien gali nusipirkti bet kuris entuziastas.

Tai daiktas, kurį galima sukonstruoti garaže. Tai kariškas objektas, kuris Ukrainos fronte jau seniai tapo kasdienybe, o Lietuvoje - mistiniu reiškiniu, kurio neįmanoma nei pagauti, nei suprasti.

Ir tarsi to būtų maža, savaitės pradžioje į Lietuvą vėl įskridus dronui, viešojoje erdvėje pasirodo nauja interpretacinė akrobatika - ekspertiniai komentarai.

Eilinį kartą nupučiamos dulkės ir nušveičiamos rūdys nuo gyvenime tikro karo niekada nemačiusių grybų karų dalyvių, kurie savo sapnus pateikia kaip realybę.

Štai pirmadienį toks kūno kultūros mokytojas Pocių Arvydukas, visiems siūlantis „graužti savo morkas", LRT „Dienos temoje" sapalioja: „Linkėjimai iš Baltarusijos. Galbūt Lukašenka pasijuto drąsesnis, kadangi amerikiečiai su juo kalbasi, jį jau pripažįsta kaip pašnekovą. Ir čia galbūt jis pradeda demonstruoti mums šiokius tokius savo raumenis."

Jam pritaria kitas „ekspertas" - žemės ūkio specialistas Malinionų Vygandukas: „Aišku, nepriklausomai nuo to, ar iš Rusijos, ar Baltarusijos - jeigu čia iš jų teritorijos, iš Baltarusijos atskrido, tą irgi dar reikia turbūt įrodyti, - bet jeigu taip yra, tai galima būtų pasakyti, kad taip yra testuojama mūsų reakcija. Jie renka duomenis apie mūsų reakciją, testuoja mūsų procedūras, ieško silpnų vietų, žiūri, kokiuose aukščiuose tie aparatai gali praskristi nepastebėti ir kaip mes reaguojame."

Tai tas pats karo specialistas, kuris 2025 metų liepos mėnesį mums aiškino:„Reikia priimti svarbiausią sprendimą: numušti orlaivius, čia negali būti jokių kitų variantų. Nors pas mus ne karo metas, privalome saugotis tokių incidentų. Rusija tokiu būdu gali bandyti visos NATO reakciją, tad mums reikėtų ryžtingiau elgtis patiems, rodant pavyzdį kitoms NATO valstybėms."

LRT privalomai pakalbino ir iškilų Lietuvos karo ekspertą Jasiukevičių, kuris dronų panaudojimo žinias demonstruoja savo socialiniame tinkle: „Iki Šv. Velykų penkios Šaulių sąjungos komandos jau mokės sudarinėti „vatnikų" sąrašus tiesiai iš oro. Iš 1200 m aukščio galės identifikuoti šunbeždžionę, o į duomenų bazę bus įtraukta nuotrauka, adresas, miego koordinatės ir tipinis maršrutas."

Taigi, ekspertas žinovo tonu paaiškino, kalbėdamas LRT radijuje, kad yra mažai šansų, jog dronas į Lietuvą įskrido, nes pasiklydo. „Turbūt yra 90 proc. tikimybė, kad jis taip ir buvo taikytas, specialiai atvestas, jam buvo užduota tokia misija. Jis buvo specialiai nuvestas į ežerą, ežero vidurį, centrą tam, kad būtų galima sakyti, jog žala nepadaryta, niekas nenukentėjo."

Jeigu kažkas tikrai tikrina Lietuvos pasirengimą, tai kol kas rezultatas atrodo akivaizdus: tikrintojui net nereikia ypatingų priemonių. Užtenka paprasto drono ar oro baliono. Užtenka elementaraus trikdžio ir visa sistema ant molinių kojų, prifarširuota milijonais eurų pradeda braškėti.

Tačiau vietoje to, kad pripažintume paprastą faktą, kad nesusitvarkome su elementariais dalykais, mes kuriame sudėtingas teorijas, kurių ašis visuomet yra Rusija.

Tarsi pats valstybės neįgalumo apsiginti reiškinys būtų mažiau svarbus nei jo interpretacija. Ir tuomet atsiranda dar viena pavojinga tendencija: realūs ir akivaizdūs sistemos trūkumai maskuojami pseudoanalitiniais paaiškinimais.

Dar juokingiau tampa, kai į šį paveikslą įtraukiame garsiuosius „oro balionus". Ne kokius nors sudėtingus, hipergarsinius aparatus, o primityvius objektus, kurie atskrenda ir sugeba sutrikdyti Vilniaus oro uosto darbą.

XXI amžiaus valstybė, NATO narė, su modernia kariuomene ir su milijardiniais biudžetais susiduria su balionais kaip su neįveikiamu iššūkiu. Ironija čia tokia tanki, kad ją galima pjaustyti peiliu.

Ką tai sako apie mūsų gynybos sistemą? Pirmiausia - kad ji puikiai veikia popieriuje. Strategijos, planai, koncepcijos - viskas atrodo nepriekaištingai. Bet kai atsiranda realus, nors ir primityvus, iššūkis, sistema pradeda strigti.

Mes mėgstame kalbėti apie hibridines grėsmes, apie asimetrinius karus, apie naujo tipo konfliktus. Bet kai tas „naujo tipo konfliktas" pasireiškia drono ar baliono pavidalu, paaiškėja, kad mūsų reakcija yra sena kaip pats biurokratijos mechanizmas: pasimetimas, atsakomybės stumdymas vienam nuo kito ir informacinė migla.

Kariuomenė? Ji, be abejo, dirba, ruošiasi, treniruojasi ir perka techniką. Tačiau klausimas ne apie tai, kiek turime tankų ar haubicų. Klausimas apie tai, ar gebame reaguoti į realias, šiandienines grėsmes?

Mes investuojame į didelius, brangius projektus, kurie atrodo įspūdingai tarptautiniuose formatuose. Bet tuo pačiu metu nesugebame susitvarkyti su mažais, pigiais, bet efektyviais iššūkiais. Tai primena žmogų, kuris perka brangiausią signalizaciją savo namams, bet pamiršta užrakinti jų duris.

Dar vienas aspektas, kurį privaloma aptarti atskirai - komunikacija. Kai įvyksta incidentas, visuomenė gauna fragmentišką ir miglotą informaciją.

Iš visų pakampių pradeda lįsti gyvenime tikro karo nematę „ekspertai" kurie įprastai turi visą įmanomą eterį, nes visada žino, kad dėl visko kalta Rusija. O toliau - „tiriama", „aiškinamasi", „kol kas duomenų nėra". Tai tampa nebe atsitiktinėmis frazėmis, o nuolatine mūsų kvailinimo būsena.

Tuomet atsiranda pavojingiausias dalykas - pasitikėjimo erozija. Valstybė gali turėti bet kokius biudžetus, bet jei ji nesugeba gyventojams paaiškinti, kas vyksta jos pačios danguje, ji pradeda atrodyti ne kaip stipri, o kaip neįgali.

Galima, žinoma, sakyti, kad tai smulkmenos. Kad tikrieji pavojai yra kitur. Kad svarbiausia - strateginis pasirengimas. Bet problema ta, kad būtent tokios „smulkmenos" ir parodo sistemos realų pajėgumą.

Jei tu nesugebi susitvarkyti su balionu, kaip susitvarkysi su rimta grėsme?

Jei tu nesugebi identifikuoti drono, kaip valdysi sudėtingesnę situaciją?

Tai klausimai, į kuriuos kol kas atsakymų nėra.

Dronas buvo paleistas naktį. Valstybės reakcija į įvykį pasirodė po pusės paros.

Tuo tarpu politinis diskursas lieka stabilus. „Didiname finansavimą." „Stipriname pajėgumus." „Modernizuojame kariuomenę."

Jei tu bandai kažkuo suabejoti ar uždavinėti klausimus, esi nuginkluojamas neatremiamu argumentu: „Ar tu prieš valstybės gynybą?' Tai tampa mantra, kuri kartojama nepriklausomai nuo realybės. Bet realybė, kaip žinia, turi nemalonią savybę - ji nesiderina prie politikų kartojamų mantrų.

Lietuvoje turime situaciją, kai valstybė pretenduoja būti „gynybos stiprinimo pavyzdys", o realybėje tampa valstybe, kuri negali susitvarkyti su skraidančiais objektais savo teritorijoje.

Nes gynyba prasideda ne nuo poligonų ir milijardų. Ji prasideda nuo gebėjimo matyti, suprasti ir reaguoti. Galbūt laikas nustoti žavėtis skaičiais ir pradėti žiūrėti į rezultatus?

Visa šios savaitės drono istorijos pabaiga - nuoširdus spjūvis ne tik mūsų valstybės gynybai, bet ir visiems iki gyvo kaulo pabodusiems „ekspertams". Juk paaiškėjo, kad dronas, sprogęs Lietuvoje, paleistas ukrainiečių.

O juk jų dronai yra geri ir skirti tik geriems tikslams. O kad mes nesijaustumėme išskirtiniai, mylimi ukrainiečiai dronais pavaišino ir latvius su estais.

„Saulė dar nepatekėjo, o kvailių šalyje jau vyko darbas".

Nežinau, kas yra šios frazės autorius, bet kad jis turėjo omenyje Lietuvos valdžią - daugiau, nei akivaizdu.