Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie Alisą

Ji stovėjo aikštėje, kuri buvo pavadinta Nepriklausomybės vardu, bet visi joje elgėsi taip, lyg būtų priklausomi nuo kažko nematomo: nuo apklausų, nuo reitingų, o ypatingai - nuo baimės. Ir be abejo nuo rytojaus, kuris niekada neateina, nes visada viskas yra patogiai atidėdama ateičiai.

- Kur aš esu? Juk čia ne Stebuklų šalis?- paklausė Alisa praeivio.

- Tu esi Lietuvoje, - atsakė jis, bet jo balsas skambėjo taip, lyg tai būtų liūdna diagnozė, o ne įprastas geografinis faktas.

Netrukus ji pamatė Baltąjį Triušį. Jis bėgo, kaip visada, laikydamas laikrodį rankoje, bet tas laikrodis neturėjo rodyklių.

- Aš vėluoju! - šaukė jis.

- Kur? - paklausė Alisa.

Triušis sustojo. Pirmą kartą jo akyse pasirodė sumišimas.

- Pas atsakomybę, - atsakė jis tyliau. - Mes visada vėluojame pas atsakomybę.

Tai taręs jis nubėgo toliau - į spaudos konferenciją, kurioje turėjo būti paaiškinta, kodėl ir vėl nieko neatsitiko, nors viskas jau seniai turėjo būti padaryta.

Alisa nusekė paskui.

Spaudos konferencijų salėje ji pamatė keistą reginį: žmonės kalbėjo daug, bet jie nieko nepasakė. Žodžiai šalyje buvo naudojami ne reikšmei perduoti, o jai paslėpti. Kiekvienas sakinys buvo kaip rudens rūkas - lengvas, nepermatomas ir greitai išsisklaidantis. Alisa stengėsi klausytis:

- Mes vertiname situaciją, - sakė vienas žmogus su kostiumu.

- Mes analizuojame aplinkybes, - pridūrė kitas.

- Mes imamės veiksmų, - pasakė trečias.

Alisa laukė, kol kas nors pasakys, kokių gi veiksmų jie ketinasi imtis.

Niekas nepasakė.

Ir tada ji suprato pirmąją šios šalies taisyklę: čia svarbiausia yra ne padaryti, o pasakyti, kad darai. Realūs veiksmai yra pavojingi, nes jie sukuria realias pasekmes. O pasekmės sukuria atsakomybę. Ir būtent atsakomybė yra vienintelis dalykas, kurio ši sistema negali toleruoti.

Staiga šalia jos iš kažkur atsirado Češyro Katinas. Jis nesišypsojo. Jis net neatrodė linksmas. Jis atrodė pavargęs.

- Tu esi nauja čia, - pasakė jis.

- Taip, - atsakė Alisa. - Bandau suprasti, kas čia vyksta.

Katinas linktelėjo.

- Nesistenk per daug. Supratimas čia nėra būtinas. Jis netgi netoleruojamas, kaip ir atsakomybė. Čia svarbiausiai yra prisitaikymas.

- Prie ko? - paklausė Alisa.

- Prie absurdo, - atsakė Katinas. - Absurdas čia nėra klaida. Jis yra jėga ir mechanizmas, stumiantis šią valstybę.

Alisa netrukus tai patyrė pati. Ji pateko į pastatą, kuris vadinosi Ministerija. Viduje buvo ilgi koridoriai, pilni durų. Ant kiekvienų durų buvo parašyta: „Atsakomybės skyrius". Bet visos durys buvo užrakintos. Koridoriais vaikščiojo žmonės rimtais veidais su dokumentais rankose. Jie atrodė užsiėmę. Jie atrodė svarbūs. Jie atrodė reikalingi.

Bet šalyje niekas nežinojo, kas iš tikrųjų priima sprendimus.

- Kas čia viskam vadovauja? - paklausė Alisa vienos moters.

Moteris nusijuokė.

- Vadovavimas pas mums yra kolektyvinis procesas, - mandagiai atsakė ji.

- Tai kas čia už viską atsako? - paklausė Alisa.

Moteris nustojo juoktis.

- Atsakomybė yra labai sudėtingas klausimas, kurį užduoti yra nepolitkorektiška.

Ir tada ji greitai nuėjo toliau, palikdama Alisą kartu su jausmu, kad ji ką tik išgirdo labai svarbią tiesą, kuri buvo kruopščiai užmaskuota kaip beprasmė frazė.

Vėliau Alisa pateko į sodą, kuriame gyveno Širdžių Karalienė. Ji nešaukė „Nukirsti galvą". Ji šaukė kažką daug pavojingesnio:

- Sukurti darbo grupę!

Ir darbo grupės buvo kuriamos. Viena po kitos. Jos rinkosi, diskutavo, analizavo, vertino, rekomendavo. Ir tada išsiskirstydavo. Nieko nepakeitusios.

- Kodėl niekas nesikeičia? - nustebusi paklausė Alisa.

Vienas senas sodininkas atsakė:

- Nes pokytis yra rizika. O rizika gali sukelti nesėkmę. O nesėkmė gali pareikalauti atsakomybės.

Alisa pradėjo suprasti antrąją šios šalies taisyklę: čia svarbiausia yra ne rezultatas, o procesas. Procesas gali tęstis amžinai. Procesas niekada neklysta. Procesas niekada nekaltas. Tik rezultatas gali būti blogas. Todėl geriausia yra niekada jo nepasiekti.

Vakare Alisa sutiko žmones, kurie vadino save rinkėjais. Jie atrodė pavargę, bet ramūs.

- Kodėl jūs nieko nekeičiate? - paklausė ji.

Vienas vyras gūžtelėjo pečiais:

- Mes keičiame.

- Ką?

- Mes pakeičiame veidus.

- O sistemą? - paklausė Alisa.

Vyras nusišypsojo liūdnai.

- Sistema nekeičia savęs. Ji keičia mus.

Ir tada Alisa suprato trečiąją taisyklę: čia iliuzija yra stabilesnė už realybę. Žmonės nebemėgina pabusti, nes sapnas tapo patogesnis už tiesą.

Naktį Alisa stovėjo viena ir galvojo.

Ši šalis nebuvo bloga. Ji buvo keista. Ji veikė ne pagal logiką, o iš inercijos. Viskas čia lyg ir judėjo, bet niekas nejudėjo į priekį. Viskas buvo reformuojama, bet niekas nesikeitė. Viskas buvo kontroliuojama, bet niekas už nieką neatsakė. Tai buvo tobula sistema be atsakomybės.

Ir tada Alisa suprato paskutinį ir svarbiausią dalyką.

Šioje šalyje niekas nejautė savo kaltės, nes kaltė visada buvo kolektyvinė. O kolektyvinė kaltė yra tas pats, kas nekaltumas. Ji ištirpsta tarp institucijų, tarp komitetų, tarp procedūrų, tarp parašų, kol galiausiai išnyksta visai.

Kaip Češyro Katinas.

Lieka tik šypsena.

Sistema šypsojosi.

Ir pirmą kartą Alisa suprato, kad didžiausias šios šalies pavojus yra ne korupcija, ne melas ir net ne nekompetencija.

Didžiausias pavojus yra normalizacija.

Kai absurdas tampa norma.

Kai neveiklumas tampa stabilumu.

Kai imitacija tampa valdymu.

Kai niekas nebesitiki, kad gali būti kitaip.

Tada ji uždavė svarbiausią klausimą:

- Ar tai yra sapnas, iš kurio galima pabusti? Ar tai yra realybė, kuri jau nebeatskiriama nuo sapno?

Niekas jai neatsakė. Net Katinas. Tik laikrodis be rodyklių toliau skaičiavo laiką, kuris niekada neveda į ateitį.

Češyro Katinas pagalvojo: „Jei tau nesvarbu, kur nueisi, nesvarbu, kuriuo keliu eisi."