Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie aktą ir algoritmus

Dar 2022 metų rugsėjo - spalio mėnesiais Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba susitarė ir priėmė Europos Sąjungos Skaitmeninių paslaugų aktą (DSA) - Reglamentą (ES) 2022/2065, kuris oficialiai įsigaliojo 2022 metų lapkričio 16 dieną kaip ES teisės aktas.

Šis aktas buvo pristatomas kaip modernios vakarietiškos demokratijos triumfas - esą pagaliau bus sutramdytas internete tvyrantis chaosas: kova su vaikų išnaudojimu, terorizmu, sukčiavimu, „neapykantos kalba".

Tai skamba labai kilniai, beveik šventai. Tačiau istorija jau seniai mus moko: visos cenzūros sistemos prasideda nuo gražių šūkių - „apsauga", „saugumas", „visuomenės interesai". Ir tik vėliau paaiškėja, kad saugoma ne visuomenė, o olimpinė valdžios ramybė.

Nors DSA tapo teisės aktu dar 2022 lapkričio mėnesį, realiai jos nuostatos įsigaliojo visiems interneto tarpininkavimo paslaugų teikėjams tik nuo 2024 metų vasario 17 dienos.

Tai reiškia, kad nuo šios datos platformos privalo laikytis daugumos režimo į gyvenimą tyliai paleistų taisyklių. Nors didžiausios interneto platformos, tokios kaip „Facebook", „Instagram", „X", „TikTok", privalėjo atitikti šiuos reikalavimus jau nuo 2023 metų rugpjūčio 25 dienos.

Bet ar šis Europos Sąjungos dokumentas - tik nekalta „kovos su neteisėtu turiniu" priemonė?

Internete nesunku surasti informaciją, kad algoritmas automatiškai tikrina mūsų įrašus pagal raktinius žodžius, vaizdus ir „rizikos" signalus.

Jei turinys laikomas pavojingu ar potencialiai pažeidžiančiu taisykles, jis slepiamas arba trinamas. Dažnai apie tai įrašo autoriui net nepranešama.

Platformos bijo baudų ir todėl geriau pašalina per daug nei per mažai - už „nepakankamą" moderavimą gresia milijoninės baudos, o už perteklinį cenzūravimą - niekas nebaudžia.

Taip algoritmai ir vidinės moderavimo taisyklės, kurių niekas demokratiškai netvirtino, tampa pagrindine redakcine jėga internete.

2024 metais vykdytas „The Markup" tyrimas parodė, kad Instagram algoritmai sistemingai mažino matomumą, be pranešimo trynė įrašus, slėpė komentarus ir ribodavo hashtag'ų aptikimą - dažnai be jokio perspėjimo autoriui. Šie pakeitimai nebuvo susiję su akivaizdžiai neteisėtu turiniu, tai buvo algoritminė cenzūra „už kadro."

O pseudopandemijos laikus dar pamenate? Mano kuklia nuomone tada ir gimė mintis įvesti cenzūrą internete. Nors socialinių tinklų kompanijos dažnai neigia tiesioginį „shadowban", žurnalistiniai tyrimai ir vartotojų anketos rodo, kad įrašai staiga tampa mažiau matomi ar nerodomi kitiems vartotojams, net jei autorius nemato jokio įspėjimo.

Tai apima pasakojimus apie sumažintą pasiekiamumą arba pašalintus komentarus.

DSA nėra atviras draudimų kodeksas. Briuselis nesiunčia nutildymo įsakymų, neleidžia juodųjų sąrašų, bet tai tik dar pavojingiau - cenzūra tampa nematoma. Ji veikia ne per teismų praktiką, o per korporacinius sprendimus; ne per policiją, o per platformų „moderavimo politiką".

Tai - labai subtili cenzūra be cenzoriaus, be jo parašo ir be atsakomybės už pašalintą turinį. Oficialiai DSA skirtas kovai su neteisėtu turiniu, bet realybėje platformos gyvena pagal paprastą logiką: geriau ištrinti per daug, nei per mažai.

Rezultatas? Algoritminė tiesos baimė ir isterija. Dingsta ne tik tikri nusikaltimai, bet ir politinė satyra, valdžios kritika, nepatogūs klausimai, alternatyvūs įvykių ir procesų aiškinimai.

„Dezinformacija", „kenksmingas turinys", „neapykantos kalba" - tai ne teisinės sąvokos, o guminiai terminai, į kuriuos galima sukišti bet ką.

Šiandien „visuomenei kenkia" vienas naratyvas, rytoj - jau kitas. Kas sprendžia? Ne, ne teismas. Sprendžia platformos darbuotojai ar algoritmas, apmokytas pagal politines madas.

Ir kai sistema deleguoja tokią galią privačioms kompanijoms - „Facebook", „X", „TikTok" tampa ne tik technologijų įmonėmis, bet faktiniais skaitmeninės erdvės cenzūros departamentais.

Pastaruoju metu DSA taikymas netgi virsta realiais priežiūra pavadintos cenzūros veiksmais: britų „The Guardian" aprašė, kaip 2025 metų gegužės 27 dieną Europos Komisija pradėjo tyrimą prieš keturias interneto svetaines dėl nepakankamų priemonių, saugančių nepilnamečius nuo suaugusio turinio, - tai yra tiesioginė DSA taikymo pasekmė, nors vertinimo kriterijai irgi kelia diskusijų apie privatumo ribas ir automatinio sprendimo reikšmę.

Lietuvoje formalios valstybinės cenzūros nėra, bet yra pavyzdžių, kurie atspindi vis augančią viešosios informacijos kontrolės logiką.

Pavyzdžiui, 2025 m. sausio 21 d. Lietuvos tuomet dar gynybos ministrė Dovilė Šakalienė kritikavo platformą „TikTok" ir jos naudojimą politinėms žinutėms skleisti, palaikydama nuomonę, kad tokie kanalai esą neturi nieko bendro su informacijos laisve - tai rodo augantį spaudimą tam tikrai komunikacijai socialiniuose tinkluose.

Kitas pavyzdys - 2025 m. sausio mėnesį Lietuvos radijo ir televizijos komisija paskelbė apie daugiau nei 200 internetinių svetainių pašalinimą iš „Google" paieškos rezultatų, nes jose buvo transliuojamos Rusijos TV programos, įtrauktos į ES sankcijų sąrašą - tai rodo, kaip nacionalinės institucijos veikia kartu su tarptautinėmis priemonėmis, ribodamos tam tikrą turinį paieškos sistemose.

Šios realijos kelia klausimą: ar tikrai sprendimus dėl turinio šalinimo turi priimti platformos ir jų algoritmai, ar neturėtų būti aiškesnės, visiems suprantamos demokratinės procedūros su teisinėmis garantijomis?

DSA nereikalauja, kad sprendimus dėl turinio šalinimo priimtų teisėjai ar nepriklausomos institucijos - tai esminė problema.

Sprendimus dažniausiai priima platformų moderatoriai, automatinės sistemos ar dirbtinio intelekto įrankiai. Tokiu būdu privatūs verslo subjektai perima valstybės funkciją - spręsti, kas gali būti sakoma viešoje erdvėje.

„Facebook", „X", „TikTok" tampa ne tik technologijų įmonėmis, bet skaitmeniniais cenzūros departamentais, neturinčiais konstitucinės atsakomybės, demokratinės atskaitomybės ar pareigos motyvuoti sprendimus.

Problema tampa dar aktualesnė, kai naudojantis minimu europinės teisės aktu turinio matomumas yra mažinamas ne tiek dėl realių pažeidimų, kiek dėl automatinių algoritmų sprendimų, kurie interpretuoja „riziką" taip, kaip buvo apmokyti pagal vidinius vertinimus, dažnai atsietus nuo demokratiškai priimtų normų.

Taip gimsta netiesioginė cenzūra: niekas tau neuždraudė kalbėti - rašyk, kiek nori. Tik niekas tavęs nematys dėl vieno ar kito algoritmo sprendimo, vadinamo „shadowban".

Vyšnia ant torto - DSA numato „patikimų pranešėjų" mechanizmą.

Skaitmeninių paslaugų aktas įtraukė formalų mechanizmą, kuriuo tam tikros specialios, nepriklausomos ekspertų organizacijos gali būti paskelbtos „patikimais pranešėjais" (trusted flaggers) - tai yra subjektai, kurių pranešimai apie neteisėtą turinį platformose turi būti apdorojami su prioritetu.

Pagrindinė idėja: suteikti tam tikroms organizacijoms privilegijuotą galimybę signalizuoti apie neteisėtą turinį platformoms ir tikėtis, kad pranešimai bus greičiau peržiūrimi ir sprendžiami be nereikalingų delsimo laikotarpių

Skamba gražiai - skaidrumas, atsakomybė. Tačiau klausimai paprasti: kas sprendžia, kuris skundikas yra „patikimas"? Kas nusprendžia, kuri informacija „vertinga"?

Kas garantuoja, kad sistema nebus politizuota? Pranešimai gali būti selektyviai naudojami, nutekinami ir paversti spaudimo priemone. Tai dar viena sistema, kuri kuria informatorius ir skatina vidinę kontrolę.

Tai jau panašiau ne į demokratiją, o į priežiūros valstybę. Rabinovičiai su savo jorkšyrais trina rankytėmis.

Ir nereikia visko suversti Briuseliui - cenzūros apetitas auga ir Lietuvoje. Prieš keletą mėnesių seimo konservatorių atstovė atstovė Daiva Ulbinaitė siūlė teisės aktų pakeitimus, kurie būtų leidę valstybei riboti informacijos sklaidą „krizių metu" ir suteikti institucijoms teisę spręsti, kas „kenkia valstybės interesams".

Klasikinė krizinė cenzūra su pažįstamais argumentais: nacionalinis saugumas, dezinformacija, visuomenės stabilumas.

Ta pati retorika, kurią girdėjome pandemijos metu, prasidėjus karui ar migrantų krizei. Alternatyvios nuomonės baimė - universali priemonė, pateisinanti bet ką.

Tačiau esminiai klausimai taip ir lieka neatsakyti: kas apibrėžia krizę, kas tas, kuris nusprendžia, kas „kenkia", kas kontroliuoja tuos, kurie kontroliuoja informaciją?

Seimas šio Ulbinaitės pasiūlymo nepriėmė - ir tai yra gerai. Tačiau pats faktas, kad tokia idėja apskritai buvo svarstoma, rodo pavojingą tendenciją: valdžia nori vis daugiau kontrolės.

Pasiūlymas žlugo ne dėl meilės žodžio laisvei - neapsigaukime - o dėl baimės: skandalo, reputacinės žalos ir visuomenės nuomonės. Tačiau apetitas ir noras cenzūruoti niekur nedingo, jis tiesiog persikėlė į skaitmeninę erdvę.

Šiandien cenzūra nebeatrodo taip, kaip atrodė sovietinis Glavlitas - ji nematoma, automatizuota, deleguota korporacijoms ir pateikiama kaip „apsauga".

Ne gyvas cenzorius, o bejausmis algoritmas. DSA dar nėra diktatūra, bet jis kuria infrastruktūrą, kurią labai lengva paversti kontrolės sistema.

Kaip ir visi „saugumo" projektai, jis remiasi baime - vaikų, terorizmo, „neteisingos" informacijos. Baimė tampa pavojingiausia politine valiuta, leidžiančia priimti sprendimus, kurių niekas nepriimtų ramybės metu.

Todėl klausimas ne apie tai, ką DSA leidžia šiandien, o apie tai, kas bus rytoj. Klausimai gerokai sunkesni. Kas bus, kai valdžiai kritika taps dar labiau nepatogi?

Kas bus, kai „rizika" taps bet koks nepaklusnumas? Kas bus, kai „dezinformacija" bus pavadinta bet kuri alternatyvi nuomonė?

Infrastruktūra jau paruošta, algoritmai jau veikia, platformos paklusnios, skundai - formalumas, sąvokos - guminės. Lieka tik politinė valia. Ir tada nebereikės jokių Ulbinaičių pasiūlymų - sistema jau bus pati pasiruošusi veikti.

Džordžas Orvelas sakė: „Laisvė - tai teisė pasakyti žmonėms tai, ko jie nenori girdėti."

Ar vis dar tikite, kad šių dienų Europoje ir Lietuvoje dar ilgai mėgausimės laisve?