Egidijus BIČKAUSKAS: Ar Kovo 11-oji galėjo būti ne kovo 11-ąją?

Tai iš dalies tiesa, tačiau, manau, jog tai nesusiję su V.Landsbergio „ryžtu" ar „neryžtu".

Rinkimai į Lietuvos TSR XII šaukimo Aukščiausiąją Tarybą buvo paskelbti 1989 metų pabaigoje, rinkimų data numatyta 1990 m. vasario 24 dieną. Pirmojo posėdžio data numatyta nebuvo, nes prognozuoti, kada gali baigtis galimi pakartotiniai balsavimai ar net pakartotiniai rinkimai, buvo neįmanoma. Visi puikiai suprato, jog būsimi rinkimai - tai tikrai ne visi vykę „pagal planą" rinkimai po 1940 metų.

Vos ne paraleliai 1990 m. vasario 7 d. Maskvoje priimtas sprendimas sušaukti III-iąjį SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą. Jo pirmasis posėdis numatytas kovo 12 dieną. Ar šio suvažiavimo sprendimai galėjo įtakoti Lietuvos situaciją? Galbūt. Kad ir dėl to, jog bus renkamas SSRS prezidentas, naikinamas SSKP monopolinis valdymas ir t.t.

Pirmojo rinkimų turo Lietuvoje vasario 24-ąją metu buvo išrinkta 90 deputatų. Iki būtino priimti konstitucinius sprendimus kvorumo trūko tik 5 deputatų. Buvo neabejotina, kad pakartotino balsavimo, kuris turėjo vykti kovo 4,7,8 dienomis, metu trūkstamas skaičius bus išrinktas.

Tuo metu dirbau Sąjūdžio rinkimų štabe, užsiiminėjau teisiniu rinkimų planavimu. Žinojau nuogąstavimus dėl galimų įvykių Maskvoje, žinojau ir tai, jog galutinis rinkimų Lietuvoje ciklas, po kurio įprasta šaukti sesiją, pasibaigs tik balandžio pirmosiomis dienomis, tai yra, jau pasibaigus suvažiavimui Maskvoje (ir, mums dar nepradėjus dirbti, galimai priėmus nepalankius Lietuvai sprendimus).

Nors, kaip minėjau, ir nebuvo įprasta, tačiau, mano galva, įstatymai nedraudė šaukti sesiją, kad ir nebaigus rinkimų ciklo, tačiau esant kvorumui. Tą ir pasiūliau V.Landsbergiui.

Mano sumanymas buvo toks: šaukiame sesiją dar prieš Liaudies deputatų suvažiavimą, stebime jį neaštrindami padėties, būname pasiruošę skelbti nepriklausomybę ir, susiklosčius išskirtinėms aplinkybėms, skelbiame ją.

Jeigu Maskvoje mūsų klausimas „apeinamas", nepriklausomybę skelbiame po to, kai suvažiavimas baigs darbą ir deputatai išsiskirstys. Sušaukti jį iš naujo reikia ne vienos ir ne dviejų savaičių, o laikas tuomet - mūsų sąjungininkas. Tuo pačiu atveriame ir politinių manevrų galimybes.

Žinodamas suvažiavimo atmosferą (buvau SSRS liaudies deputatas, SSRS Aukščiausiosios tarybos deputatas), neabejojau, jog, mums priėmus sprendimą dėl Nepriklausomybės paties suvažiavimo metu, nepalanki mums reakcija, gal net komplikuojanti mūsų padėtį, bus neatidėliotinai.

(Taip, beje, bent iš dalies ir įvyko. Suvažiavimas įpareigojo Michailą Gorbačiovą, jau kaip SSRS prezidentą, imtis priemonių atkurti Lietuvoje „teisėtą tvarką".

M.Gorbačiovas po to ne vieną kartą yra sakęs, kad jis, kaip prezidentas, mūsų atžvilgiu gal elgtųsi ir kitaip, deja, turi aukščiausios valstybinės valdžios institucijos - suvažiavimo įpareigojimą).

Vykdant šį planą kovo 2 dieną buvo paskelbta XII šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vėliau pervadintos į Atkuriamąjį Seimą) pirmojo posėdžio data - kovo 10 diena.

Minimo plano nepakeitė (o gal net atvirkščiai, tik sustiprino) ir V.Landsbergio (dalyvaujant M.Laurinkui, R.Ozolui ir man) susitikimas Maskvoje su JAV ambasadoriumi Džeku F. Metlochu (Jack F. Matlock). Pastarasis nedviprasmiškai pasakė, jog tikėtis to, kad JAV greitai pripažins Lietuvos nepriklausomybę - nerealistiška.

Kovo 10 dienos vakarą aš asmeniškai dėl kažkokių, greičiausiai, asmeniško pobūdžio, priežasčių nebuvau iki pabaigos deputatų nuo Sąjūdžio posėdžio metu. Išėjau namo, tikėdamasis, jog viskas vyksta taip, kaip ir numatyta.

Jau vėlai naktį man telefonu pranešta, kad „V.Landsbergis, telefonu pakalbėjęs su ambasadoriumi S.Lozoraičiu, persigalvojo ir Nepriklausomybė bus skelbiama kovo 11-ą dieną". Ką gi, kovo 11-ąją, ačiū ir už tai.

Kiek žinau, S.Lozoraitis, remdamasis mūsų „simpatikais" kongresmenais motyvavo tuo, jog JAV „jau pasiruošusios, laukia ir, jeigu to nepadarysime iš karto, bus daug nusivylimo". (Kaip tuomet, taip ir dabar, - visiškas nesupratimas to, kad net ir JAV reali valdžia yra ne vieno ar kito kongresmeno ar net jų grupės rankose, o JAV administracijoje).

Ar šis mano pasakojimas ką nors keičia? Ypatingai, manau, ne. Nebent tai, jog V.Landsbergio pasvarstymai kovo 11-osios išvakarėse greičiausiai buvo apspręsti ne ryžto trūkumu ar nenoru, o tam tikrais taktiniais-strateginiais sumetimais. Ar būtų kas nors pasikeitę, jeigu mes turėtume ne Kovo 11-ąją, o kitą datą - nežinau.

Istorija nemėgsta svarstymų: kas būtų, jeigu būtų. (Na, pavyzdžiui, ar galėjo būti po susirinkimo į sesiją ir delsus skelbti Nepriklausomybę „eliminuota" visa Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sudėtis, ar galėjo būti „pergąsdinti" ar „nupirkti" kai kurie deputatai? Gal ir galėjo.

Kita vertus, ar būtume galėję išvengti kad ir ekonominės blokados? Gal taip, gal ne). Turime Kovo -11-ąją ir didžiuokimės ja. Neieškokime to, ko greičiausiai, nebuvo. (Kad ir V.Landsbergio neryžtingumo ar nenoro).

Keletas žodžių dėl klasikinę pseudodiskusiją sukėlusios audros kaip vadinti Kovo 11-osios signatarus - „sukilėliais", „revoliucionieriais" ar „teisinio tęstinumo vykdytojais".

Ar mes buvome sukilėliai prieš sistemą? Taip. Ar mes buvome teisininkai, atkuriantys valstybę? Be abejo.

Šios sąvokos viena kitos nepaneigia, jos apibūdina tą patį istorinį lūžį iš skirtingų kampų.

Ar jūs nuoširdžiai manote, jog kam nors dabar, išskyrus kai kuriuos iš mūsų, nuoširdžiai rūpi, ar Kovo 11-oji yra „revoliucija" ar „perversmas"? Ir kad tai yra svarbiausia? Ar nemanote, jog svarbiausias yra dabar turimas rezultatas? Ar įsiveldami į emocinę konfrontaciją tik dar labiau neskaldome visuomenės?

Kol politikos elitas ir medijos lygioje vietoje kovoja dėl žodžių, tikrosios grėsmės, tikrai esančios mūsuose ir aplink mus, lieka paraštėse.

Mūšiai dėl terminologijos - patogus būdas, tyčia ar ne, nukreipti dėmesį nuo esminių klausimų, kad ir, pavyzdžiui, ar šiandienos sprendimų priėmėjai turi bent dalelę tos dvasinės drąsos ir suvokimo, kurios reikėjo 1990-ųjų signatarams, nepriklausomai nuo to, kaip juos pavadinsime.