1 nuotr.Demokratinėse visuomenėse protestas yra teisėta ir svarbi politinės raiškos forma. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau matoma, kaip protestai transformuojasi į tyčinius trukdymus politinėms diskusijoms ir svarstymams.
„Nemuno Aušra" ir Remigijus Žemaitaitis yra dažniausias jų taikinys. Ypač nerimą kelia atvejai, kai protestuotojai įsibrauna į politinių partijų ar jų lyderių organizuojamus susitikimus. Demokratijos teorijoje egzistuoja aiški riba tarp protesto kaip išorinio politinio spaudimo instrumento ir jo kaip įrankio trukdyti politinėms diskusijoms. Lietuvos praktika rodo, kad ši riba vis labiau nyksta.
Demokratinių normų erozija Lietuvoje vis dažniau stebima praktika, kai centro dešiniųjų jaunimo organizacijos (tiek liberalios, tiek konservatyvios) ateina į oponuojamų politinių partijų ar lyderių susitikimus ne kaip dalyviai, o kaip trukdytojai. Jų tikslas - ne konstruktyvi diskusija, o trikdymas, provokacija ir žiniasklaidos dėmesys. Šie veiksmai pasižymi pasikartojamumu, performansu ir taktine disciplina, o ne spontaniškumu.
Ypatingą vaidmenį čia atlieka „sisteminės" žiniasklaidos priemonės. Jose toks trukdymas paprastai rodomas kaip „pilietinis aktyvumas" ar „teisėtas protestas", sąmoningai nematant skirtumo tarp protesto ir trukdymo teisėtam politikų bendravimui su savo šalininkais.
Žiniasklaida tampa demokratinių svarstymų normų „plovimo" mechanizmu: tai, kas anksčiau būtų laikyta nepriimtinu elgesiu, dabar pateikiama kaip normali demokratinė praktika.
Institucinė reakcija taip pat silpna. Politinių susitikimų organizatoriai dažnai neturi aiškių procedūrinių priemonių tokiam elgesiui riboti. Politiniai lyderiai vengia griežtesnių veiksmų, bijodami kaltinimų „demokratijos ribojimu". Teisėsauga paprastai lieka selektyvi ir pasyvi, jei nėra akivaizdaus teisinio pažeidimo. Rezultatas - de facto suteikiamas leidimas didinti priešpriešą visuomenėje.
Politinės teorijos požiūriu tai reiškia neformalių demokratinių normų eroziją, perėjimą nuo diskusijų ir svarstymų politikos prie performansų ir konfliktų, bei paskatinimą tiems, kurie renkasi priešpriešą vietoje argumentų. Ilgalaikėje perspektyvoje tai griauna pačios demokratinės diskusijos prasmę ir demokratijos esmę.
Nors po Lietuvos Saule visa tai, kas pasakyta nėra nauja. Tai tik dar aršesnėmis formomis pergyvenome 1991-1992 m. Tada tie patys iš centro dešinės pusės irgi „kovojo už demokratiją" - kiaušinių ir pomidorų mėtymais, plakatais su kartuvių vaizdeliais, salių blokavimais provincijoje, oponentų stumdymu ir pjudymu.
Antai, signatarui ir ilgamečiam Seimo pirmininkui Česlovui Juršėnui per susitikimus sudaužė net kelis akinius. O Šiauliuose po scena, kur turėjo kalbėti Algirdas Brazauskas ir kiti LDDP politikai, buvo pakišta „bombelė".
Dabar, panašu, vėl atgal į 1990-uosius. Tik šių dienų protestuotojams yra kur „stengtis". Nors jei ta priešpriešos banga nebus suvaldyta, tai naujas akinių daužymo proveržis gali pasirodyti tik pumpurėliai.
Kaip yra kitur? Jungtinėje Karalystėje taikūs protestai už politinių renginių ribų yra gana įprasti. Ten su vienokiais ar kitokiais plakatais prie renginių vietos jie parodo savo oponuojančius požiūrius.
Tačiau protestuotojai neina į partijų susitikimų erdves, o toks brovimasis vertinamas visuomenėje kaip netinkamas. Jei tokie incidentai kyla, tai jie greitai sprendžiami, o reakcija į juos viešojoje erdvėje paprastai yra itin neigiama.
Jungtinėje Karalystėje yra aiški skirtis tarp viešosios erdvės, skirtos protestui, ir politinės erdvės, skirtos politinėms diskusijoms.
Daugumoje kontinentinės Europos šalių (Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Beniliukso valstybėse) protestų kultūra yra stipri ir kartais gerokai konfrontacinė. Vis dėlto įsiveržimas į politinių partijų vidinius susitikimus laikomas aiškiu demokratinių normų laužymu.
Tokie veiksmai nėra pateisinami kaip „demokratijos raiška". Čia vyrauja supratimas, kad protestas ir politinės diskusijos yra lygiagretūs, bet ne tapatūs procesai, o politinės partijos ir jų lyderiai turi teisę į taisyklėmis apsaugotą erdvę diskusijoms su savo šalininkais.
Kur atėjome? Lietuvos atvejis atskleidžia pavojingą protestų tendenciją, kai jiems nėra ribojančių stiprių neformalių normų ir nuoseklios institucinės reakcijos. Jei tokios protestų tendencijos nebus kritiškai apsvarstytos ir pristabdytos, politiniai susitikimai taps nuolatine konfliktų ir performansų arena.
Visuomenė ir politikos veikėjai toliau nesusišnekės. Be to demokratijai reikalinga ne tik žodžio laisvė, o ir procedūrinė tvarka kaip ją užtikrinti - be jos demokratinė diskusija tampa neįmanoma.
