1 nuotr.Sisteminėje žiniasklaidos iš nuolat pasikartojančių temų sąrašo niekaip neišnyksta svarstymai dėl „ne tos" valdančiosios Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) ir Nemuno Aušros koalicijos.
Paprastai koalicijų reikalai būna svarbūs iš karto po rinkimų arba kai žlunga valdžioje esanti koalicija.
Dabar, kai po Seimo rinkimų praėjo daugiau nei pusantrų metų, o per juos kiek pasikeitė valdančioji dauguma, premjerai ir vyriausybės sudėtis, jau būtų laikas „ne tos" koalicijos temą padėti į stalčių. Bet ji kaip buvo, taip ir liko sisteminės žiniasklaidos bei įvairių politikos komentatorių spekuliacijose.
Tokio nuolatinio kartojimo intencijos - gana aiškios. Gal socialdemokratai ir jų lyderiai neatsilaikys prieš nuolatinį viešą gėdijimą bei atvirą spaudimą ir pabandys Nemuno Aušrą pakeisti kuo nors kitu, ar galiausiai pasilikti valdančiąja mažuma.
Mandatų aritmetikos požiūriu kitos galimos centro kairės koalicijos neturėtų daugumos parlamente. Ideologiškai dabartinė koalicija yra iš esmės centro kairioji.
Tad dėl politikos prioritetų esamiems koalicijos nariams susitarti nėra itin sunku. Bet kaip ir kiekvienoje koalicijoje yra nesutarimų dėl nuomonių bei sprendimų. Nors dėl to koalicijos paprastai neišsivaikšto.
Socialdemokratai visame informaciniame triukšme dėl valdančiosios koalicijos dabarties ir ateities pirmiausia turėtų prisiminti savo istoriją per pastaruosius 25-erius metus. Ir per buvusių patirčių prizmę vertinti šių dienų realijas.
Po 2000 m. Seimo rinkimų prezidentas Valdas Adamkus ignoravo faktą, jog Algirdo Brazausko socialdemokratinė koalicija laimėjo rinkimus, gavusi net 38 proc. ir beveik pusės milijono rinkėjų paramą, o valdžios raktus atidavė Naujajai Sąjungai (socialliberalams) su Artūru Paulausku ir Liberalų Sąjungai su Rolandu Paksu priešakyje.
Prieš tuometinius rinkimus sumanyta „naujoji politika" pati savaime nebuvo bloga idėja, bet jai pristigo rinkėjų paramos, nes Centro Sąjunga nepateko į Seimą ir galimai koalicijai pritrūko mandatų. 2001 m. viduryje „naujoji politika" išsivaikščiojo.
Tada jau socialdemokratai sudarė ideologiškai gerokai labiau susietą koaliciją su socialliberalais. Beje, su tos pačios sisteminės ir dešiniosios žiniasklaidos populistu vadintu A.Paulausku.
LSDP ir Naujoji Sąjunga koalicijoje dirbo iki 2004 m. Seimo rinkimų. Ir didžiausi nuveikti darbai buvo atvesti Lietuvą tiek į Europos Sąjungą, tiek į NATO.
2001 m. LSDP pasirinko koaliciją su „populistais" socialliberalais, kas leido jiems įgyvendinti gana nuoseklią vertybiškai suderintą politiką ir užsitikrinti stabilią parlamentinę daugumą.
2004 m. Seimo rinkimuose abi partijos dalyvavo su A.Brazausko ir A.Paulausko koalicijos vėliava. Juose jie liko antri su beveik 21 proc. balsų. Pirmoji tada su daugiau nei 28 proc. balsų buvo Darbo partija, kurios ištakos buvo tie patys socialliberalai.
Tad po rinkimų LSDP ir Naujoji Sąjunga sugrįžo į valdžią, o Darbo partija į ją atėjo naujai. Bet 2006 m. viduryje įvyko parlamentinis perversmas: A.Brazauskas paliko premjero postą, o kiek anksčiau nepasitikėjimas buvo pareikštas Seimo pirmininkui A.Paulauskui.
Bet socialdemokratai liko valdžioje ir pirmą kartą šiuolaikinės Lietuvos istorijoje suformavo mažumos vyriausybę. Tuomet atsirado 2K - Gedimino Kirkilo ir Andriaus Kubiliaus - asmeninis aljansas, o G.Kirkilo vyriausybę nuo „galinės sėdynės" gerokai vairavo Tėvynės Sąjunga.
Prieš artėjusius 2008 m. Seimo rinkimus akivaizdžiai pasitvirtino senasis posakis, jog politikoje nėra amžinų draugų ar priešų, yra tik amžini interesai, todėl Tėvynės Sąjunga nusprendė LSDP mažumos vyriausybės neberemti. Rinkimai artėjo, savi marškiniai visada arčiau kūno, todėl apie padorumą buvo pamiršta.
2008 m. rinkimų rezultatai socialdemokratams nebuvo tragiški, nes jie surinko beveik 12 proc. balsų, kai Tėvynės Sąjunga gavo kiek mažiau nei 20 proc. „X" veiksniu tuomet tapo Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija atsiriekusi net 15 proc. balsų. Treti, su beveik 13 proc. rinkėjų parama, finišavo R.Pakso Tvarka ir teisingumas.
Po 2K istorijos socialdemokratai pagrįstai galėjo tikėtis, kad pirmoje vietoje atsidūrę konservatoriai juos pakvies į naują koaliciją. Artėjančios pasaulinės finansų krizės fone argumentų - pirmą kartą Lietuvos istorijoje sudaryti „didžiąją" koaliciją su LSDP - buvo daugiau negu reikia.
Bet A.Kubilius ir Co paliko LSDP nuošalyje, o į daugumą priėmė politikos naujokus - „prisikėlėlius". A.Valinskui laikinai buvo patikėtas Seimo pirmininko postas, iš kurio kiek vėliau patys konservatoriai jį ir išmetė.
2006 m. mažumos vyriausybės scenarijus LSDP baigėsi prie suskilusios geldos. Šiandien LSDP gali rinktis 2001 arba 2006 m. scenarijų. Jie yra realiausi.
Į 2026 m. perkeltas 2001 m. scenarijus LSDP reikštų, jog jokių aštrių posūkių ar vertimosi per galvą dabartinėje koalicijoje nebus, nes ji ideologiškai tinkamai susieta, o 80 mandatų užtikrina tvirtą daugumą Seime. Koalicija laikas nuo laiko ginčysis, bet toliau dirbs.
2006 m. scenarijus būtų toks, jog koalicijos sutartis nutraukiama ir Nemuno Aušra ją palieka. Tada Lietuvos lauktų nauja postų dalybų banga ir galimai mažumos vyriausybė.
Kurią nuo „galinės sėdynės" vairuoti norėtų tie patys konservatoriai. Tikėtina, mažiau „ne tos" koalicijos temą tampytų ir sisteminė žiniasklaida. Bet toks efektas įmanomas tik trumpam.
Sancta simplicitas (posakis reiškia naivumą, nuoširdų, bet kartais kvailą paprastumą ar lengvatikiškumą. Vartojamas norint apibūdinti situaciją, kai paprastas požiūris susiduria su sudėtinga ar pavojinga tikrove) jei socialdemokratai manytų kitaip.
Be to, trečias politinio pyrago raikymas per nepilnus dvejus metus gerokai pakenktų LSDP įvaizdžiui rinkėjų akyse.
Ar yra kitos alternatyvos? Veikiausiai ne. LSDP koalicijos su liberalais ir konservatoriais jų rinkėjų vertinimu būtų lygu politinei savižudybei. „Vardanlietuvių" susigrąžinimas, ko gero, žadėtų dar didesnes įtampas ir intrigas parlamentinėje koalicijoje nei dabar yra.
Be to, socialdemokratų pasirinkimai artimoje ateityje bus lakmuso popierėlis ar LSDP geba mokytis iš savos istorijos ir patirčių.
