Algis KRUPAVIČIUS: Atgal į 2022 m. - ar Ruginienės vyriausybė bus raitelis be galvos kaip ir Šimonytės?

2022 m. tuometinės premjerės Ingridos Šimonytės vyriausybė elgėsi kaip raitelis be galvos, arba kaip politinis strutis kišo galvą į smėlį, kad nematytų kas vyksta.

Tokio „efektyvaus" darbo rezultatas - daugiau nei 20 proc. pasiekusi bendra infliacija ir dar labiau išbrangę maisto produktai. Nors valdžia įsukusi infliacijos karuselę galėjo laisvai lieti infliacinius eurus...

Ar ir šį kartą valdžia bus be galvos, o skęstančiųjų gelbėjimas liks pačių skęstančiųjų reikalas?

Jei turime protingą Lietuvos Respublikos vyriausybę, tai ji turi pradėti galvoti kaip eiliniams žmonėms amortizuoti besivystančios energetinių išteklių krizės poveikį.

Pasikartosiu. Šiandien dar ar ne 2022 m., bet jie gali ateiti itin greitai. Tad atoveiksmio scenarijus, o ir konkrečius žingsnius reikia numatyti iš anksto.

Aišku, šią Pandoros skrynią, nutraukdamas karą Irane, galėtų uždaryti ją atidaręs JAV prezidentas Donalas Trampas, Bet požymių tam nematyti. Priešingai, kol kas einama eskalacijos keliu.

Tad pasaulio šalys, bent kurį laiką, išeičių ieškos po vieną ir jokių bendrų veiksmų nesiims. Juolab kad tarptautinius santykius nuolat valdo anarchija ir šį kartą tikrai nebus kitaip.

Ir čia skirtumai tarp valstybių dar labiau išryškės. Nepaisant Irano naftos svarbos, Kinijos BVP augimo tempas yra 4,5 - 5 proc., o šios šalies indėlis į pasaulinį ekonomikos augimą kasmet siekia apie 30 proc.

Indija ieško savo kelių ir vėl nusprendė importuoti daugiau išteklių iš Rusijos, o maždaug 8 proc. siekiantis jos BVP augimas leidžia turėti manevro laisvę.

Tuo pat metu Europa tapo vienu labiausiai pažeidžiamų pasaulio regionų. Ne vienos Europos šalies ekonomika ir taip stagnuoja.

Antai, eurozonoje BVP augimo tempai siekia vos 0,2 proc., o numatomas metinis augimas - tik 1,2 proc., kai nedarbas Senajame Pasaulyje siekia daugiau nei 6 proc.

Didžiausių ES ekonomikų - Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos - rodikliai itin panašūs į eurozonos ar net kiek žemesni. Energetinių išteklių kainų krizė jau esamas prastas tendencijas čia tik sustiprins, todėl Europos konkurencingumas globaliame kontekste ir toliau mažės.

Ar dar įmanoma išvysti šviesą tunelio gale? Šiokias tokias išeitis pavyktų rasti, jeigu sugebėtume kiek nors mokytis iš buvusių patirčių. Jei ne savo, tai bent kitų. Ir geriausia mokytis iš paskutinės 2022 m. energijos kainų krizės.

2022 m. ne viena Europos šalis rado būdų kaip sušvelninti energijos kainų augimą gyventojams ir verslui.

Tuomet ES šalys nacionaliniame lygmenyje kaip atsaką į kainų krizę naudojo kelis pagrindinius instrumentus: bendrą pajamų didinimą (Prancūzija, Slovakija, Ispanija ir Suomija), energijos kainų augimo apribojimus (Prancūzija, Švedija ir kitos šalys), tiesiogines subsidijas pirmiausia mažas pajamas gaunančioms grupėms (pavyzdžiui, Malta įvedė 200 eurų finansinę paramą pensininkams ir socialines išmokas gaunantiems asmenims, Portugalija, mažas ir vidutines pajamas gaunantiems asmenims paskyrė kas mėnesinę 125 eurų išmoką), nuolaidas degalams (Prancūzija, Ispanija, kur valstybės dengė tam tikrą degalų kainos dalį) ir mokesčių sumažinimą (Ispanija, Vokietija, Nyderlandai).

Europos valstybės išleido milijardus eurų, kad apsaugotų namų ūkius ir įmones nuo energijos kainų šoko, derindamos trumpalaikį kainų slopinimą su fiskalinėmis priemonėmis, taip siekiant išlaikyti rinkos konkurencingumą.

Svarbu pabrėžti, jog ne vienoje šalyje buvo pritaikytos net kelios priemonės. Koks rezultatas?

Prancūzijoje, kur buvo panaudota daug krizės slopinimo priemonių, 2022 m. infliacija siekė kiek daugiau negu 6 proc., kai Lietuvoje ji viršijo 24 proc.

Tad I.Šimonytės vyriausybės neveikimo vaisiai buvo kartūs, o pagrindinę krizės naštą turėjo tempti eiliniai šalies gyventojai.

Ar turėsime 2022 m. energijos kainų krizę 2.0? Ar vėl vyriausybė bandys tradiciškai atsikalbinėti ir aiškinti, kad nieko negalime padaryti, nes čia veikia „Jos didenybė rinka"?

Klausimai visai neretoriniai, nes tokie argumentai yra tik figos lapelis valdžios negalvojimui ir negebėjimui veikti. Bet gal bent šį kartą į tą pačią neveikimo upę neįbrisime.

Kitaip vėl sulauksime naujos didesnės ar mažesnės kainų pasiutpolkės.