Algimantas RUSTEIKA: Specialiųjų karinių operacijų epocha

Kokie interesai? Tai D.Trampo antrosios kadencijos lūžio taškas. Nesėkmės atveju tarpiniai Kongreso rinkimai rudenį bus 100 proc. prakišti ir prasidės demokratų renesansas iki pat apkaltos. Pergalės atveju - perimami didžiausi pasaulyje naftos resursai ir ploja atsistoję net demokratai, kurių verslas gaus ką plėšti.

1. Narkotikai

Jungtinių Tautų narkotikų ir nusikalstamumo prevencijos ataskaitose, metiniuose World Drug Report pažymima, kad Venesueloje praktiškai nėra jokio reikšmingo opijinių aguonų ar kokainmedžių auginimo, priešingai nei Kolumbijoje, Peru ar Bolivijoje.

Visame pasaulyje pagaminama daugiau nei 3 700 tonų kokaino. Pagrindinės gamybos šalys yra Kolumbija, Peru ir Bolivija. Šios trys valstybės sudaro apie 99,5 % pasaulio kokainmedžių auginimo. Venesuela - tik dalinio tranzito maršrutas. Narkotikai, gaminami Kolumbijoje ir kitur, vežami tranzitu ir per Venesuelą (kaip, beje, ir per Lietuvą marihuana, hašišas ir tas pats kokainas).

Pagrindiniai gamintojai gali tiekti ir tiekia be jokios Venesuelos, nes jie kontroliuoja gamybą ir turi kitus maršrutus (per Centrinę Ameriką, Meksiką, Karibų salas). Per Venesuelą eina kokaino tranzitas į Karibų regioną, Centrinę Ameriką ir tik dalis potencialiai į JAV ar Europą. Net pačių JAV vertinimu per Venesuelą gali būti pervežama 200-250 metrinių tonų kokaino per metus, t.y. tik mažytė dalis viso srauto.

Taigi, Venesuelos kaimynės Kolumbija, Peru ir Bolivija praktiškai visiškai aprėpia pasaulinę nelegalią kokaino gamybą. JT UNODC duomenimis Kolumbija užima apie 61 % kokaino gamybos, Peru - 26 %, Bolivija - 13 %. Bet jų JAV nepuola.

Kaltinimai fentanilio tiekimu į JAV iš Venesuelos taip pat iš piršto išlaužti. Kontroliuojančios JAV institucijos savo analitiniuose dokumentuose nurodo, kad pagrindiniai fentanilio ir susijusių medžiagų tiekimo į JAV šaltiniai yra Kinija ir Meksika. Kinijoje gaminami prekursoriai - tarpinė žaliavinė medžiaga, kuri vežama į Meksiką. Čia iš jos pagamintas fentanilis įvežamas į JAV. Nėra jokių įrodymų, kad Venesuela būtų reikšmingas šaltinis ar tiekimo grandinės dalis fentanilio rinkoje.

2. Nafta

Vašingtonas Venesuelą kaltina JAV ir jos kompanijų "nuosavybės vagyste", nors šie gamtiniai resursai niekada JAV nepriklausė ir pagal tarptautinę teisę priklauso valstybei, kurioje jie yra. Iki praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio Venesuela buvo viena iš Amerikos "bananinių respublikų", kur viešpatavo JAV transnacionalinės korporacijos. Didžiąją dalį šalies naftos telkinių valdė JAV kompanijos.

1976 m. Venesuela oficialiai nacionalizavo savo naftos pramonę, įsteigdama valstybinę bendrovę Petróleos de Venezuela (PDVSA). Šis sprendimas reiškė, kad JAV ir kitų Vakarų šalių naftos kompanijos neteko nuosavybės teisių į telkinius ir infrastruktūrą, tačiau procesas vyko derybų ir kompensacijų pagrindu.

Tuo metu tokia praktika visuotinai buvo laikoma teisėta. Jungtinėse Tautose dominavo „nuolatinio suvereniteto gamtos ištekliams" principas, o nacionalizacijos vyko visame besivystančiame pasaulyje - nuo Artimųjų Rytų iki Afrikos. Venesuela nebuvo išimtis, o greičiau normos dalis.

Tarp nacionalizuotų buvo dideli objektai ir įmonių padaliniai, priklausę tokioms JAV bendrovėms kaip Exxon (Standard Oil / Creole Petroleum), Chevron (tačiau Chevron dalį veiklos po nacionalizacijos vėliau išlaikė per PDVSA jungtinius verslus), Mobil (Llanoven), Texaco ir kt. Taip pat buvo nacionalizuoti naftos gręžiniai, terminalai, gamybinės bazės, tanklaiviai ir kita svarbi infrastruktūra.

Tiksli suma pinigais skiriasi pagal skaičiavimus ir istorinius duomenis, tačiau vertinama, kad užsienio naftos įmonių investicijos Venesueloje tada viršijo 5 milijardus USD iki nacionalizacijos laikotarpio. Taigi, esminė JAV kompanijų nuosavybė buvo prarasta prieš 50 metų ir jokio triukšmo ir pretenzijų Venesuelai nebuvo.

JAV tada neturėjo ir galimybių eskalacijai. Venesuela buvo viena pagrindinių OPEC steigėjų ir 1973 m. spalį dėl Jom Kipuro karo OPEC paskelbus valstybėms, rėmusioms Izraelį, naftos embargą ir ištikus pasauliniam kainų šokui konfrontacija su naftos eksportuotojais būtų buvusi savižudiška. Be to, Venesuela tada buvo JAV lojali naftos tiekėja JAV rinkai.

2000-ųjų pradžioje, ypač Hugo Chávez laikotarpiu, Venesueloje vyko papildomi nacionalizacijos veiksmai, susiję su naftos ir energetikos įmonių partnerystės sąlygų pakeitimais, kai valstybė pareikalavo didesnio PDVSA valdymo arba 100 % kontrolės perjungimo.

Kai kurios užsienio bendrovės, įskaitant ir amerikiečių kapitalo įmones (pvz., Helmerich & Payne gręžinių parkas), buvo perimtos ar iš jų buvo iškelti operatoriai 2000-ųjų pabaigoje ir 2010 m. Šie veiksmai susiję jau ne su bendru sektoriaus nacionalizavimu kaip 1976 m., bet su pareiga perduoti likusius aktyvus valstybės kontroliuojamiems subjektams.

1976 m. pagrindinis nacionalizavimo etapas neturėjo didelio teisinio vieningo mechanizmo priimti arbitražo sprendimą - tuomet vertintos investicijos paprastai laikytos koncesijų sutartimis, ne absoliučia nuosavybe. Vėlesni nacionalizavimo veiksmai jau turėjo teisinę bazę arbitražo byloms, todėl dalis kompensacijų yra tarptautinių teismų sprendimai, ne tiesioginis vienkartinis Venesuelos mokėjimas.

Arbitražo sprendimais JAV kompanijoms priteistos kompensacijos: ExxonMobil 1,6 mlrd., ConocoPhillips 8 mlrd. USD, tačiau faktiškai išmokėta dalimis arba dar neįvykdyta dėl Venesuelos finansinių ir politinių problemų bei sankcijų, kurias, beje, inicijavo ir vykdė ta pati JAV.

JAV tylėjimas Venesuelos naftos nacionalizavimo klausimu buvo geopolitinis, teisinis ir ekonominis pasirinkimas Šaltojo karo ir pokario tvarkos kontekste. Tik kritiškai pasikeitus pasaulio geopolitinių jėgų santykiui D.Trumpas atmetė „strateginę kantrybę" ir pradėjo tiesioginį jėgos naudojimą.

3.Teisinė situacija

Tarptautinės teisės požiūriu visi iki vieno JAV veiksmai neapginami jokiais argumentais.

1. Venesuelos sostinės ataka. Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnio 4 dalis draudžia naudoti karinę jėgą prieš kitos valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę be JT mandato. Tai vienareikšmiškai vertinama kaip agresija ir tarptautinės teisės pažeidimas.

2. Jūrų blokada ir laivų skandinimas. Be JT mandato pagal tarptautinę teisę laikoma karo veiksmu (ginkluotos jėgos panaudojimu), formalaus karo paskelbimo nereikia - pakanka veiksmo. JT Generalinės Asamblėjos 1974 m. rezoliucija (Agresijos apibrėžimas):„Jūrų blokada kitos valstybės uostams ar pakrantėms yra agresijos aktas." Pagal Remo Manual on International Law Applicable to Armed Conflicts at Sea (1994): jūrų blokada - tai karinė operacija, kuria užkertamas kelias laivybai į / iš kitos valstybės uostų, naudojamos karinės pajėgos (laivai, aviacija), numatomas prievartos panaudojimas.

Ypač pasibjaurėtina buvo stebėti, kaip dešimtimis skandinami laivai su žmonėmis, net nepabandžius nei vieno jų sustabdyti, rasti gabenamų narkotikų, suimti nors vieną kontrabandininką, jį iškvosti ir visam pasauliui parodyti savo veiksmų pagrįstumą. Vietoj to su pasimėgavimu transliuojamas įrašas, kaip atakuotas laivas plūduriuoja su dar gyvu žmogumi ir papildomu raketos smūgiu sunaikinamas.

3. Prezidento pagrobimas ir teismas. Pagal tarptautinę teisę einantis pareigas valstybės vadovas turi asmens neliečiamybę ir negali būti teisiamas kitos valstybės nacionaliniuose teismuose.

Valstybės vadovo statusas neprarandamas dėl sulaikymo, okupacijos, tremties, pagrobimo, priverstinio išvežimo. Statusą panaikina tik atsistatydinimas, mirtis, teisėta konstitucinė procedūra, tarptautiniu mastu pripažintas valdžios pasikeitimas.

Einantis pareigas valstybės vadovas turi absoliutų asmens neliečiamumo imunitetą nuo bet kurios kitos valstybės nacionalinių teismų jurisdikcijos. Tai apima baudžiamąją jurisdikciją, sulaikymą, teismą net už sunkius nusikaltimus. Pagrobimas ne „nutraukia" imunitetą - jis jį pažeidžia.

JAV remiasi trimis teiginiais:

- „Jis nebėra prezidentas" - tai politinė pozicija, ne teisinis faktas.

- N.Maduro nėra teisėtas Venesuelos prezidentas (tai ir K.Budrio pareikšta pozicija), todėl jam negalioja valstybės vadovo imunitetas, nes kita valstybė prezidentu pripažino Juaną Guaidó. Tarptautiniu mastu tai ne argumentas, nes dauguma pasaulio valstybių N.Maduro pripažįsta, o imunitetas priklauso nuo faktinio valdžios vykdymo, ne politinio pripažinimo.

- „Jis neteko efektyvios valdžios" - netiesa teisiniu požiūriu, nes valdžios netekimas per užsienio karinę jėgą nesukuria teisėtų pasekmių ir laikomas neteisėtu faktu.

JAV gali paskelbti N.Maduro nusikaltėliu, bet kol jis yra Venesuelos prezidentas ir neperduotas tarptautiniam tribunolui, tai lieka politiniu kaltinimu ir tai nėra teisėtas teismo procesas. Jį nuteisti ir priimti sprendimą gali tik Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (TBT).

TBT buvo sukurtas būtent tam, kad nacionalinės valstybės neteistų kitų valstybių vadovų selektyviai. JAV nėra TBT narė ir nepripažįsta jo nutarimų. Šiuo atveju tai teisinis absurdas: „Mes nepripažįstame TBT, bet patys teisiame".

4. Karinė situacija

D.Trampas - šoumenas. Jis mėgsta trumpas, greitas ir dažniausiai - menamas pergales, tinkamas viešiesiems ryšiams. Kurios po to greit pamirštamos. Ar kas dar pamenat pergalingą „Gazos taikos" sprendimą? Kad HAMAS sudės ginklus, JAV vadovaus taikos procesui ir t.t.? Ar kas nors ten pasikeitė?

Puikiai suplanuota ir įvykdyta Venesueloje karinė operacija pavyko. Bet kas bus toliau, ar bus ryžtasi ilgam tikram karui, nes kitos valstybės valdymas nurodymais iš Vašingtono - tik graži pasaka naivuoliams? Režimas ir politinis elitas Venesueloje nepasikeitė ir liko tas pats.

Kol kas reikiamų bent 200 - 250 tūkst. sausumos pajėgų didelei invazijai ir visos šalies okupacijai JAV regione nei iš tolo neturi ir įklimpti į Vietnamo, Irako ar Afganistano karų ilgąjį variantą neturi absoliučiai jokių galimybių, nes kritiškai susilpnintų strategines Kinijos ir Artimųjų Rytų kryptis.

Specialiųjų pajėgų desantai ir vyriausybės pastatų bei centrų užėmimas, greito reagavimo diversinėms grupėms okupuojant svarbiausius objektus, TV, aerouostą ir jūrų uostą. Aviacijos ir laivyno smūgiai, absoliuti oro erdvės, logistikos kelių kontrolė. Ir aerouosto, uosto ir oro erdvės kontrolės visiškas perėmimas = atviri vartai permesti dideles pajėgas laivais ir transporto aviacija.

Tai visiškai įmanoma. Bet kas toliau? Reikiamos ir įtakingos vidaus proamerikietiškos opozicijos šalyje nėra. Su kuo vyktų derybos - neaišku. Venesuelos kariuomenės ir sukarintų pajėgų priešinimasis ir partizaninis karas džiunglių valstybės regionuose gali vykti iki begalybės. Pašalinti okupuotos valstybės karinių struktūrų vadovus yra viena, o vidutinės ir žemesniosios grandies lojalumas - visiškai kita, ir tai esminė aplinkybė. Visa šalis nuo pačios viršūnės iki žemiausių grandžių persmelkta „chavistų". Visapusiška teritorijos kontrolė pareikalautų didžiulių resursų ir pajėgų.

Užimti sostinę nereiškia užimti ir tuo labiau valdyti valstybę. Nestabili, klanų valdoma šalis su partizaniniu judėjimu ir dar didesniu chaosu, negu yra dabar - vargu ar pakeliama našta bet kokiai pasaulio galiai. Neišvengiamai formuotųsi okupuotos valstybės „hidra", kai sostinė užimta ir yra galva, o visos šalies kūne, už kurią jau atsakai - chaosas. Tai visada baigiasi okupacinių pajėgų bėgimu - kaip iš Kabulo ar Hanojaus.

Venesuelos valstybė yra fragmentuota, o reali galia išskaidyta tarp kariuomenės, saugumo struktūrų, energetikos infrastruktūros ir nereguliarių lojalumo tinklų. Todėl įtikinamiausias variantas - JAV bandymas papirkti, palenkti į savo pusę, įbauginti politinį Venesuelos elitą ir spaudimo būdu pasiekti susitarimų, atnaujinant JAV naftos kompanijų veiklą. Nuėmus sankcijas tai, beje, būtų naudinga ir Venesuelai.

5. Politinė situacija

Pasaulio tektoninės plokštės pajudėjo, ant kortos pastatyta viskas. Todėl stabtelėjimų, pasigailėjimo, dvejonių dėl civilių likimo ar valstybių ateities nebus, bus mokama visa kaina, kokios tik prireiks.

Apie kokias nors "tarptautines teises" šiame pasaulyje užmirškit, jas tik šiaip, dėl įdomumo priminiau - jų jau nebėra. Kada galima jomis pasiremti - pasiremiama, kada jos trukdo - jų paprasčiausiai nesilaikoma. Tai tarsi koks nebūtinas, bet pageidautinas aprangos kodas ir tiek.

Truputį pakvipo trečiuoju pasauliniu, nes strateginiai interesai, investavimai ir ateities planai Venesueloje dideli ir Rusijos, ir Kinijos. Ne šiaip JAV valstybės departamentas paragino visus šalies piliečius išvykti iš Rusijos.

Nors tai gali reikšti ir ką kita - naujojo pasaulio perdalinimo pradžią, kada nuo slaptų susitarimų pereinama prie jų realizavimo. Ne be reikalo prieš Venesuelos įvykius vyko intensyvios konfidencialios derybos tarp JAV, Kinijos ir tos pačios Venesuelos.

Tada viskas būtų aišku: JAV gauna laisvas rankas netrukdomai veikti Venesueloje, Rusija - Ukrainoje, Kinija - Taivane. Aišku, neperžengiant aptartų raudonųjų linijų ir t.t. Jokių slaptų protokolų niekas nebepasirašinėja, viskas aptariama žodžiu.

Ir realūs veiksmai parodo, dėl ko susitarta prieš pusmetį. Aišku, savo visuomenių mulkinimui iš geopolitinių centrų toliau bus mėtomi visokie „gilūs susirūpinimai", protestai ir kitokie politiniai skanukai. Daug kas jais toliau maitinsis, tikės ir vienas kitą puldinės.

Vidurio kadencijos rinkimuose D.Trampas gaus daug papildomų balsų, nes už respublikonus balsuoti pradėjo lotynų amerikiečiai, o JAV yra apie 770 000 venesueliečių, pusė jų - Floridoje. Tai kas, kad ne visi turi pilietybę ir balsuos. Bet balsuos ir JAV seniai gyvenantys kubiečiai, ir kiti „lotynosai", kurie daugiausiai yra pabėgę į JAV iš savo valstybių ir yra nusistatę prieš jų režimus.

O įtakos atkūrimas didžiausioje pasaulio naftos atsargų valstybėje būtų didžiausia JAV pergalė Amerikos žemyne per pastaruosius dešimtmečius. Aišku, teks truputį tartis su kinais ir rusais, turinčiais ten investicijų, bet tai niekis. Dėl smulkmenų susitars, nes dėl didelių dalykų susitarta ir tai tiesiog jų kaina.

Venesuelos naftos tiekimo atnaujinimas per JAV naftos kompanijas būtų galingas geopolitinis svertas pasauliniame naftos kainų reguliavime ir įtaka ir Rusijai, ir Kinijai. Bet tik po keleto metų, kai (jei) bus atnaujinta gavyba.

Aišku, JAV praras nemažai pasitikėjimo ir palaikymo Globaliuosiuose Pietuose. Ten niekas nebepripažįsta tokių politinio veikimo metodų. Tačiau tai tik laikina kaina, kurią D.Trampas sumokės. Šioje pasaulio dalyje visi žino, kas yra JAV ir jokių iliuzijų dėl to neturi. Ir žino, kaip baigiasi JAV favoritams, kai tampa nebereikalingais - visi pamena ir prieš Iraną remto S.Huseino, ir M.Sakašvilio likimą.

6. Europa

Pagrindinė geopolitinė reikšmė Europai yra ta, kad D.Trampas praktikoje parodė, jog naujoji JAV saugumo strategija nėra tušti žodžiai. Ir amerikiečiai yra pasirengę ją įgyvendinti jėga.

Tai ir yra naujoji pasaulio tvarka. D.Trampas puola Venesuelą ne tik be JT sankcijų, bet net nesivargindamas ginti jokių „kilnių motyvų". Vašingtonas praktiškai tiesiai šviesiai teigia, kad jo tikslas - kontroliuoti Venesuelos naftą. Ir kad apskritai Vakarų pusrutulis yra Amerikos „gyvybinių interesų sfera", todėl ji ten gali daryti viską, ką laiko reikalinga.

Tai gali patikti, gali nepatikti, bet tai yra sąžininga retorika, be jokių ten pseudoliberastinių „demokratinių vertybių" ir kitų politinio melo pliurpalų. Kalbama tiesiai, kaip iš tikrųjų yra ir kaip veikiama. Tai labai nauja pasaulyje, todėl sunkiai priimama ir suprantama. Nieko, priprasit.

Tai, kas įvyko, turės įtakos Ukrainai. Galingas smūgis „taisyklėmis pagrįstai pasaulio tvarkai", kuria grindžiama Kijevo tarptautinė pozicija po Rusijos invazijos. „Jei JAV įsikiš į Venesuelos reikalus - be JT mandato - tai argumentas, kad Rusija jokiu būdu neturėjo teisės kištis į Ukrainos reikalus nesikreipdama į JT Saugumo Tarybą, praras savo politinį ir tarptautinį teisinį pagrįstumą - ar praras?" - klausia buvęs Miuncheno saugumo konferencijos vadovas Wolfgangas Ischingeris.

Sustiprins „vanagų" D.Trampo aplinkoje (senatoriaus Lindsey Grahamo, CŽA direktoriaus Johno Radcliffe'o) pozicijas, kurie pasisako už spaudimą Kremliui. Jie tikrai paragins D.Trumpą „puoselėti šią sėkmę" ir nustoti „lepinti V.Putiną". Reikalaus taikyti griežčiausias įmanomas prievartos priemones - sankcijas, raketų tiekimą Ukrainai, pagalbą intensyvinant Rusijos apšaudymą ir pan.

Dėl to situacija gali virsti tiesiogine eskalacija tarp Rusijos ir Jungtinių Valstijų. Tiesa, Maskvoje irgi prasitariama, kad viskas, kas įvyko Venesueloje, buvo Rusijos ir Vašingtono „susitarimas", todėl, naudodami „Venesuelos metodą", amerikiečiai dabar darys spaudimą ne Kremliui, o V.Zelenskiui.

Bet įvykiai Venesueloje gali paskatinti ir Kremlių imtis drastiškų žingsnių. Rusijoje „karo partija" jau klausia: „Kodėl mes negalime padaryti to paties?", „Kodėl dar neįvykdyti žadėti smūgiai sprendimų priėmimo centrams?", „Kodėl Zelenskis vis dar gyvas?", „Kodėl mes taip ilgai delsiame?".

Padėtį dar labiau apsunkina Rusijos prieš Naujuosius metus paskelbti pareiškimai apie išpuolį prieš V.Putino rezidenciją, už kurį Maskva jau pažadėjo atsakomąjį smūgį. Taigi įvykiai Venesueloje gali lemti karo ir Ukrainoje eskalaciją, ir apsunkinti pastangas jį užbaigti.

Tačiau tam gali sutrukdyti D.Trumpo nenoras rizikuoti tiesiogine konfrontacija su Rusija, gresiančia branduoliniu karu. O taip pat politinis ir asmeninis interesas nutraukti karą ateinančiais mėnesiais, kad respublikonai gautų taškų prieš papildomus Kongreso rinkimus.

ES dabar pasirinkimų ir pasimetimų stadijoje. H.Kisindžerio suformuluotas ir praktiškai įgyvendintas JAV ir britų politikos strategijos Europoje tikslas - neleisti Rusijos resursams susijungti su Europos ir ypač Vokietijos ekonomine galia, tuo pašalinant iš žaidimo esminį konkurentą - po antirusiškos psichozės ir Nordstream susprogdinimo (tikėkit į sveikatą, kad tai keli ukrainiečiai su išsinuomotu laiveliu), praktiškai pasiektas.

Vienintelis Europos prisikėlimo iš politinių ir ekonominių numirusiųjų variantas - taika Europoje ir grįžimas prie bendradarbiavimo ir su Ukraina, ir su Rusija, dalinantis resursais ir atgaunant jėgas pasaulinėse rinkose - savanoriškai ir džiaugsmingai sužlugdytas. Galime pasididžiuoti - ir mes tame šauniai sudalyvavome!

Tik laiko klausimas, kada Vokietijoje ir Prancūzijoje pasikeis politinių lavonų valdžia. Tada ir prasidės ilgas sveikimo vyksmas, tik klausimas, ar vėžinis mirimo procesas nepasibaigs greičiau...

7. Lietuvoj, Tėvynėj mūsų

Hibridinėje palatoje Nr.6 - kaip visada. Visiems rūpi tik „Ką tu palaikai?", „Ar tu prieš, ar už D.Trampą"? Ypač tragikomiška stebėti, kaip ir didieji antitrampistai, ir didieji trampistai nesugeba susivokti, ką reikia „palaikyti". Ir koks nors Ž.Pavilionis „palaiko" D.Trampą, nors jo neapkenčia kaip velnias kryžiaus. Ir koks nors R.Valatka nepalaiko D.Trampo, nors yra toks pat kaip Ž.Pavilionis...

Ką palaikyti - tai idiotizmo viršūnė. Palaikyti reikia tik viena - Lietuvą. D.Trampas nėra nei pasaulio, nei Europos, nei Lietuvos prezidentas. Jis - Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas. Taip, šoumenas, taip, save įsimylėjęs narcizas. Bet kitokio neturim. Jis gelbsti ne mus ir ne pasaulį. Mūsų interesai tiesiog objektyviai dabar sutampa.

Jam tikrai rūpi tik Amerika. Ir jis puikiai supranta, kad Ukrainos ir ES vadovai yra „norinčiųjų nuversti D.Trampą ir sulaukti JAV demokratų sugrįžimo koalicija". Kad viskas daroma tam, kad jis ir jo Amerika pralaimėtų ateitį. Ir mato, kurioje pusėje stovi Lietuvos protektorato pimpačkiukai. Jo asmeninių, jo valstybės ir jo Tautos priešų „koalicijos" pusėje. Ir laukiame iš jo pagalbos ir supratimo?

Niekam mes niekada nerūpėjom ir niekam nerūpim. Niekas niekada mūsų negynė ir mūsų niekada niekas negins. Ir jokios divizijos mūsų neapgins - nei viena, nei penkios. Tik prailgins kovas ir padidins sugriovimų mastą iki tos ribos, kai Lietuvos tiesiog nebeliks.

Tam mes juk ir esam, buferinė valstybė - kad sotūs ir tingūs europiečiai turėtų galimybę stebėti, kaip toli nuo jų gatvės kavinių žūsim. O jie po to pasirašys kompromisines sutartis ir toliau sočiai ir ramiai gyvens.

Ant geopolitinių įtakos sferų ribos esančios mažos valstybės išgyventi ir išlikti permainų epochoje gali tik balansuodamos tarp didžiųjų pasaulio galių. Tik vykdydamos tokią sunkią, lanksčią ir išmintingą politiką, kad besigrumiančioms imperijoms būtų interesas ne mus pasidalinti, o išsaugoti esamą politinį statusą.

Tokia „specialiųjų karinių operacijų epocha" prasidėjo. Liūdna ne tai, o kad situacijos pavojingumo ir lemtingų sprendimų (ar nesprendimų) pasekmių negrįžtamumo beveik niekas nediskutuoja. Normalioje valstybėje jau virtų viešos, sąžiningos, atviros visiems diskusijos dėl valstybės ateities.

Liūdna, kad politiniu lygmeniu ši problema pas mus nėra net suvokiama nei politinėje klasėje, nei žiniasklaidoje. Didiesiems sprendimų priėmėjams rūpi tik jų užpakalis ir ateitis - matyt, bus susitaikyta su bet kokia galimybe, jei tik ji bus asmeniškai palanki. Tik Respublikoje čia bandome kalbėti, tikėdamiesi, kad nors kas nors išgirs.