Algimantas RUSTEIKA: Saugumo garantijų imitacija

Nieko nuostabaus, faktiškai jau tapome Ukrainos seniūnija. Gal nuo Žečpospolitos laikų pamėgome tokiais būti? Taigi, kokia ateitis toje bendroje savivaldybėje, kuriai skiriame savo BVP? Ar karas toliau niokos šią šalį ir tautą, ar taika tikrai matoma tunelio gale?

Atminty dar gyvi vaizdai iš „demokratijos pasaulio lyderių" susitikimo Orali..., tfū, atsiprašau - Ovaliniame kabinete. M.Rutte taikliai pavadino D.Trampą „tėtuku", nes susitikimas priminė pavaldinių gamybinį pasitarimą „ant kilimėlio" pas firmos savininką. Visi gavo darbo, klusniai palingavo ir išsiskirstė.

Sugalvota nauja pasaka apie "saugumo garantijas". O gal Ukrainos atveju bus kitaip? Gal čia įsijungia "galingos vertybinės jėgos"? Pažiūrėkim.

Senasis Budapešto memorandumas

1994 m. memorandumą pasirašė Ukraina, Rusija, JAV ir Jungtinė Karalystė (vėliau prisidėjo ir Kinija bei Prancūzija, bet tik deklaratyviais pareiškimais). Ukraina buvo trečioji pasaulyje branduolinė valstybė. Turėjo apie 1 900 strateginių branduolinių galvučių (daugiau nei turėjo JK, Prancūzija ar Kinija), kurios formaliai jai priklausė, nors operacinė kontrolė ir paleidimo kodai buvo Maskvoje.

Kijevas tada turėjo ir 176 tarpkontinentines, strategines-balistines raketas SS-19, SS-24 bei jų paleidimo įrenginius. O taip pat apie 40 strateginių bombonešių Tu-95MS, Tu-160 - tų pačių, kurie dabar leidžia raketas į Ukrainą. Viską atidavė Rusijai. Ir ką už tai gavo?

Iš Rusijos 1 650 tonų branduolinio kuro elektrinėms, kuris 1990 m. kainomis buvo vertas apie 1 mlrd.USD. - tai buvo tiesiog barteris. Iš JAV gauta finansinės-techninės pagalbos ginklų išmontavimui per Nunn-Lugar (CTR) programą už 500 mln. USD. Taip pat Rusija nurašė dalį skolų už dujas ir energiją - apie 1 mlrd. USD ekvivalentu.

Palyginimui: tik vieno Tu-160 strateginio bombonešio gamybos kaina 1990-aisiais buvo apie 250 mln. USD. Ukraina atidavė 19 tokių vienetų, vien jie buvo verti apie 5 mlrd. USD, jau nekalbant apie raketas ir galvutes.

Viso Ukrainos atsisakyto branduolinio arsenalo vertė 1990 m. kainomis buvo apie 145 mlrd.USD (1900 branduolinių galvučių, vertė 100 mlrd., 176 tarpkontinentinės balistinės raketos - 35 mlrd., 40 strateginių bombonešių už 10 mlrd.USD). 2025 m. kainomis šio arsenalo vertė būtų dviguba, t.y. 290 mlrd. USD.

Ir už visą šį didžiulį karinį turtą ir geopolitinės įtakos įrankį Ukraina gavo... mažiau kaip 2 proc. jo vertės - apie 2.5 mlrd., iš kurių realiais pinigais tik apie 500 mln., t.y. apie 0,35 proc. Tai buvo sprendimas, kurį vieni Ukrainoje šiandien vertina kaip strateginę klaidą, o kiti - kaip valdžios paperkamumo ir parsidavimo rekordą.

Taip, tada Ukraina buvo ekonominėje duobėje, priklausoma nuo tarptautinių paskolų, ypač iš TVF ir Pasaulio banko. Vakarai susiejo finansinę pagalbą su branduolinio nusiginklavimo procesu: arba atsisakote branduolinio ginklo, arba liksite be finansinės, politinės ir diplomatinės paramos. Eilinį kartą pasinaudota kitos valstybės sunkumais.

Ar galėjo Ukraina atsisakyti? Nelabai. Ar galėjo gauti geresnę kainą? Net neabejoju, kad taip. Kaip ir tuo, jog sprendimų priėmėjai buvo suinteresuoti, kaip mūsiškiai Mažeikių naftos „privatizavime". Apie Ukrainos vadovybės parceliuojamą šalies kariuomenės turtą yra taip pat begalė duomenų, kuriuos pateiksiu kitame straipsnyje.

O ar gavo Ukraina už šią kainą bent kokias saugumo garantijas? Negavo jokių, nei vienos. Nes Budapešto memorandumas - ne oficiali valstybių sutartis, o tik memorandumas, t.y. atmintinė. „Memorandumo" neratifikavo ir net nesvarstė nei vienos iš pasirašiusiųjų valstybių parlamentai, dėl to jis neturi absoliučiai jokios teisiškai privalomos galios pagal tarptautinės teisės normas. Iš esmės tai tik pasirašiusiųjų vadovų ketinimų ir to momento norų protokolas, kurio neprivaloma vykdyti. Popierius.

Memorandume daugiausia pakartojami jau egzistuojantys tarptautinės teisės principai: sienų neliečiamybė, suverenitetas, jėgos nevartojimas. Tai ne nauji, konkretūs valstybių įsipareigojimai, o deklaracija, kad branduolinės valstybės laikysis JT Chartijos ir Helsinkio baigiamojo akto - dokumentų, kuriuos ir taip yra pasirašę.

Tai buvo eilinė morka, kokių Vakarai yra Rytų Europai daugybę sušėrę. Ukraina pasirinko greitesnį tarptautinį pripažinimą, apgailėtinus finansinės paramos trupinius ir popierinį saugumą vietoj rizikos laikinai likti izoliuota, bet galinga branduoline valstybe. Su kuria visi skaitytųsi ir kuri turėtų visiškai kitą kainą.

„Naujasis Budapešto memorandumas". Pajėgos

Dabar siūloma vėl suteikti Ukrainai „saugumo garantijas". Panašiai į senąjį Budapešto memorandumą, nors V.Zelenskis ir prieštarauja šiai susitikimo su V.Putinu vietai.

Kalbėta apie 10 valstybių, sutikusių siųsti karius į Ukrainą. Dabar, sako, liko tik kokios trys. Aišku, dar galingoji Estija, kuri pasiųs kuopą. Kokios gi tos galingosios valstybės, jei ne Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija? Kokias jos turi pajėgas ir galimybes? Paskaičiuokim, protingieji kurmiai.

Šiuo metu Vokietijos Bundesveras turi maždaug 8 pilnai operatyvines brigadas. Karinis parengtumas: tik apie 50 % brigadų yra koviniu požiūriu parengtos, palyginti su 65 % prieš 2022 m. invaziją. 9-oji brigada, dar formuojama Lietuvoje (45 oji Panzer Brigade „Brigade Litauen"), turi pasiekti pilną operacinį pajėgumą iki 2027 m. Kariuomenėje apie 300 tankų (1992 m. turėjo 4000).

Remiantis Vokietijos Parlamento gynimo komisijos duomenimis, šalis turi tik 1-2 dienoms amunicijos atsargų kovinės veiklos atveju (priklausomai nuo ginklo tipo). Vokietijos žiniasklaidoje skelbti duomenys, kad jau fiksuoti atvejai, kai ginklų atsargos gali išsekti per kelias valandas arba dieną. Personalo trūksta, Bundesveras senėja: 2024 m. karinių pajėgų skaičius sumažėjo iki 181 200 karių, o vidutinis amžius išaugo iki 34 metų.

Pagal „Structure of the British Army" Britanijos sausumos pajėgos sudaro brigadų kovos grupes su integruotomis pajėgumo kategorijomis. Tai 7-8 pagrindinės kovinės brigados (combat brigade combat teams), be specialiųjų ar palaikymo vienetų. Vienintelė brigada, nuolat esanti budėjimo parengtume (high readiness) - tai 16 Air Assault Brigade Combat Team, pritaikyta oro desanto operacijoms.

Paskutinį kartą pilnai veikiančią šarvuotą diviziją Britanija turėjo invazijos Irake metu. Dabar britai turi ypač „galingą" tankų kariuomenę. Challenger 2 MBT inventoriuje - apie 213 tankų, nors iš jų 14 jau perduota Ukrainai. Iš likusių važiuojantys tik apie 20-25. Nėra mobilizacijos mechanizmo: karo atveju nėra sprendimo dėl privalomos tarnybos. Remiantis Royal United Services Institute (RUSI) analizėmis, britų kariuomenės amunicijos atsargos yra „nepaprastai nepakankamos" ir galėtų išsilaikyti tik apie savaitę intensyvių karinių veiksmų.

Na, o ką karingasis E.Makronas? Pagal CFT (Commandement des Forces Terrestres) struktūrą, Prancūzijos sausumos karinės pajėgos irgi turi maždaug 8 kovines brigadas („brigades interarmes") - tankų, lengvąsias pėstininkų ir jūrų pėstininkų, oro desanto. Budėjimo režime, galinti stoti į kovą - taip pat viena. 2023 metų ataskaitos teigia, jog amunicijos atsargų pakaktų kelioms savaitėms, oro pajėgoms raketų ir amunicijos užtektų iki 3 dienų intensyvaus karo, o kai kurių raketų tipų - vos vienai dienai.

Kiekvienas šių karinės galios „gigantų" negalėtų skirti ir bent minimaliai aprūpinti Ukrainoje daugiau kaip vienos brigados, nors vokiečiai jau sako, kad ir tos vienos neįstengtų, nes viskas eina kuriamai brigadai Lietuvoje. O visa Europos Sąjunga turi „ant popieriaus" tik 82 brigadas, kurių tik maža dalis veiksni.

Ir kuo tai galėtų padėti Ukrainai, kuri su savo turinčiomis realaus šiuolaikinio karo patirties 131 brigada galėtų pati viena per savaitę sutriuškinti tokius „garantus"? Kas tai prieš Rusiją, kuri turi veikiančių 220 brigadų?

Visi šie „garantai" yra absoliutūs nuliai ir nieko kariškai „garantuoti" neturi jokios, net teorinės galimybės. Tai iš esmės tik įrankis propagandiškai paveikti Vakarų Europos ir Ukrainos visuomenes, kad būtų galima pralaimėjimą kare parduoti kaip laimėjimą.

Ukrainos kariuomenė

Bet gal galima normaliai apginkluoti pačios Ukrainos kariuomenę? Taip, kad pati apsigintų be jokių „garantų"? Esmė ta, kad trūksta ne tik ginklų, kurių Vakarų Europa nebesugeba patiekti, nes pati nebeturi. Net juos masiškai suteikus, nebėra norinčių, galinčių kovoti karių. Ir motyvacijos, kurios prievarta gatvėse gaudomiems ir mušamiems vyrams (yra jau ir mirčių, ir šaunamojo ginklo panaudojimo atvejų) neįkvėps niekas.

Geriausias pavyzdys - Ukrainos 155-oji mechanizuota brigada „Anna Kijevietė", kuri buvo formuojama ir apmokyta Prancūzijoje kaip elitinis NATO tipo puolamasis junginys. Įkurta 2024 m. pavasarį kaip viena iš devynių naujų Ukrainos kariuomenės brigadų. Apginkluota vakarietiška ginkluote: modernus NATO lygio ginkluotės paketas - Leopard 2 tankai, CAESAR haubicos, AMX-10RC šarvuočiai ir kt.

Brigados kūrimas kainavo beveik milijardą eurų. 50 brigados karių pabėgo dar Prancūzijoje, apmokymų metu. Nuvykus į Ukrainą daugelis karių atsisakė eiti į frontą, apie 1 700 karių dezertyravo dar prieš fronto operacijas. Tiesiai sakant - brigada išsilakstė dar iki pirmojo mūšio ir buvo išformuota, karių likučiai išskirstyti po kitus junginius.

Tai ne vienetinis atvejis, dezertyravimas tęsiasi nuolat iki dabar. Fronto brigados dažniausiai yra tik 50 - 60 % pilno personalo pajėgumo, o kai kuriais atvejais - net mažiau nei 30 %. Šie duomenys neviešinami, bet juos pateikia atsakingi Ukrainos kariuomenės asmenys, Rados deputatai, kurių „vatnikais" ir rusų propagandistais niekas nedrįs pavadinti. Ir niekas jų pateiktos informacijos Ukrainoje neginčija.

Be leidimo iš karinių dalinių pasitraukusių, t.y. dezertyrų skaičius artėja prie 400 tūkstančių. Ukraina teigia mobilizuojanti apie 30 tūkstančių žmonių per mėnesį, nors realybėje šis skaičius artimesnis 20 tūkstančių. Teisėsaugos institucijos per mėnesį užregistruoja apie 16-19 tūkstančių pasitraukimų iš karinių dalinių - realybėje jų yra kelis kartus daugiau. Net pagal Ukrainos žiniasklaidą, nuostoliai siekia 5-8 tūkstančius per mėnesį, prie ko dar galime pridėti tiek pat sunkiai sužeistųjų, kurie ilgam arba visam laikui lieka neveiksnūs.

Igoris Lucenko, 2014 m. Euromaidano komendanto pavaduotojas, tarnavęs Azovo batalione, buvęs Rados deputatas ir dabar veikiančioje kariuomenėje. Apskaičiavęs oficialius ir neoficialius duomenis apie mobilizaciją ir nuostolius Ukrainos ginkluotosiose pajėgose žiniasklaidai jis teigia, kad armija kas mėnesį sumažėja 10-15 tūkstančių žmonių. Iš tikrųjų kovoja ne tas „popierinis milijonas", o geriausiu atveju 400-500 tūkstančių. Jei niekas nesikeis, tokiu tempu tirpstant kariuomenei maždaug po dvejų metų fronte neliks nė vieno kario.

Masiškai paplitęs išsisukinėjimo nuo karo tarnybos būdas - už kyšį nusipirkti fiktyvią neįgalumo pažymą. Kaina „paprastam žmogui", kaip teigia blogeriai - apie 5000 EUR. Nors ne visiems reikia ir pirkti. Neseniai buvo vykdyti šios sistemos tikrinimai, bet apsvarstyta tik ledkalnio viršūnė - nepilni 3 tūkstančiai atvejų. Mažiau nei per metus buvo atšaukta daugiau nei 800 sprendimų dėl neįgalumo priskyrimo, beveik 400 atvejų buvo pakeista neįgalumo grupė ar trukmė.

Dauguma netikrų „neįgaliųjų" buvo atrasta muitinėje, mokesčių inspekcijoje ir prokuratūroje. Iš 587 patikrintų muitinės darbuotojų neįgalumo pažymų buvo panaikintos 244, mokesčių tarnyboje iš 423 - 161, prokuratūroje iš 336 - 162 ir t.t. Taigi, valstybės tarnyboje beveik kas antras-trečias iš patikrintųjų buvo „susiveikęs invalidumą", kad nereikėtų kovoti už savo valstybę. Nieko nuostabaus - pas mus būtų tokių dar daugiau...

„Garantijos"

Vakarai gali suteikti Ukrainai realias garantijas su įsipareigojimu naujos invazijos atveju stoti į karą tik tada, jei a)Rusija joms neprieštarautų arba b)būtų nuspręsta, kad tikslinga pradėti branduolinį karą su Rusija, siekiant apsaugoti Ukrainą. Tačiau nėra jokių ženklų, kad Vakarai būtų pasirengę pasauliniam branduoliniam karui Ukrainos labui. Realybė parodė, kad Vakarai ir niekada nebus tam pasirengę.

Rusija dar 2007 m. Miunchene pareiškė, kad NATO tolesnis plėtimasis į Rytus yra raudonoji linija. Ir tai yra pagrindinė karo Ukrainoje priežastis. Tą galima smerkti iki užkimimo, tačiau neveidmainiaudami savęs paklauskime - kaip elgtųsi bet kuri JAV vyriausybė, jei į Varšuvos paktą stotų Kanada ar Meksika? Kaip elgėsi Amerika Karibų krizės metu, Irake ir daugybe kitų atvejų? Deja, bet geopolitiniai didžiųjų valstybių interesai yra tokie ir ne kitokie. Ir jie lemia pasaulio procesus.

Ir štai, dabar pateikiamas „garantijų planelis": pasirašykime beveik tą patį 5-jį NATO sutarties punktą su Ukraina, jos pačios į Aljansą formaliai nepriimant! Ir tuo pačiu jos teritorijoje dislokuokime vien NATO valstybių karines pajėgas. Tai reikštų ne ką kita, kaip Ukrainos buvimą NATO de facto, nepriimant de jure ir su tuo sutinkant Rusijai.

Išverčiu į lietuvių kalbą: pareikalaukime tokių garantijų dėl taikos sutarties sąlygų, kokios įtvirtintų juridiškai tą pačią situaciją, dėl kurios tas karas pradėtas... Ar yra pasaulyje nors vienas asilas, kuris nesuvoktų šių „garantijų" absurdo, nerealumo ir provokatyvumo? Prasidėjo taikos proceso imitacija - cirkas publikai, kaip viską padaryti, kad nieko nereikėtų daryti.

Nes ir visiems kaltiesiems, ir laimėtojams, ir pralaimėtojams reikia parodyti pergalę ir rasti kitus kaltuosius. Tam, kad išeitų iš šios aklavietės ir atsisakytų savo tautoms duotų pažadų, ir išrastas naujas mulkinimo įrankis - „saugumo garantijos", kurios reiškia nepriimtinų sąlygų kėlimą ir kitos pusės apkaltinimą nenoru derėtis. Jei tai daroma siekiant susitarimo - toks viešųjų ryšių veikimas dar suprantamas, bet argi taip yra?

Taikliai sakoma, kad Rusija geopolitikoje žaidžia šachmatais, o JAV - pokerį. Vienais atvejais efektyvesnis vienas, kitais - kitas metodas. Dabar viskas labai priklauso nuo D.Trampo ir JAV. D.Trampas JAV valstybės interesus Ukrainos kare jau beveik patenkino: NATO išlaidos padidintos, JAV iš karo tiekimų ir finansavimo pasitraukė ir tik skaičiuos pelnus iš ginklų ir dujų pardavimų.

Liko asmeninis D.Trampo interesas - būti taikdariu ir gauti Nobelio premiją. Ir labai tikėtina, kad nueis lengvesniu keliu šiam tikslui pasiekti. Nes turi daug įtakos svertų Kijevui paveikti ir beveik jokių - Maskvai.

O dėl garantijų - tai jų niekada nebuvo, nėra ir niekada nebus tokių, kurios abiems karo pusėms 100 proc. priimtinos. Ir kurias amžiams vienoms valstybėms suteiktų kitos valstybės. Ir kurių būtų laikomasi ne dėl egoistinio pačių garantų intereso. Už tokias garantijas visada mokama nepriklausomybe kitų naudai.

Net jei tokios sutartys pasirašomos ir ratifikuojamos, jos galioja tik iki to momento, kai pasikeitus galių santykiui reikia pakeisti pasaulio tvarką ir iš naujo persidalinti įtakas. Tada jų atsisakoma, randant tam begalę priežasčių. Ir pokyčiai padaromi diplomatijos, o tam nepavykus - karo būdu. Tokiame pasaulyje gyvename.

Tikros taikos garantijos reikalingos ir Ukrainai, ir Rusijai. Ir jos gali būti rastos tik tiesiogiai, tokiame abiejų šalių susitarime, kurio laikytųsi abi pusės be užspaustos revanšo spyruoklės. Atsisakius nepagrįstų ir nerealistiškų reikalavimų ir susitaikius su tikrove pasiekti kompromisą įmanoma. Bet ar tai įvyks?

Europa ir Lietuva

Praktiškai viskas, kas Baltuosiuose Rūmuose buvo pasiūlyta ir aptarta - iš konteksto ir pasisakymų fragmentų tai daugmaž bendrais bruožais žinoma - jau atmesta V.Zelenskio kalbose. Dabar ES ir Ukrainos naujoji taktika - pataikauti narcizui D.Trampui ir jį visaip liaupsinant įtikinti, kad Rusija nenori realių taikos derybų.

Kodėl tai daroma? Pažiūrėkime į biržas. Tuoj po Baltųjų Rūmų susitikimo Europos karinio pramoninio komplekso akcijos smuko, nepaisant platesnių teigiamų rinkos nuotaikų, nes atsirado naujų vilčių dėl taikos susitarimo Ukrainoje. Taika yra nuostolinga, mielieji.

STOXX Europe Total Market Aerospace & Defense indeksas nukrito 2,6%, nes prekybininkai vykstančias derybas vertino kaip galimybę gauti mažiau pelno po stipraus sektoriaus proveržio. Italijos gynybos bendrovės „Leonardo" ir Vokietijos „Hensoldt" akcijos smuko atitinkamai 10,1 proc. ir 9,5 proc. Vokietijos gynybos tiekėja „Rheinmetall" ir tankų komponentų gamintoja „Renk" taip pat smuko atitinkamai 4,9 proc. ir 8,2 proc.

ES nori ir toliau kariauti pralaimimą karą iki paskutinio ukrainiečio, saugiai uždirbti, taškant ginkluotei tuos savo 800 milijardų. Ir toliau laukti geopolitikos milžinų pakvietimo prie Ukrainos skerstuvių stalo. Be abejo - sudalyvauti pokario atstatyme ir atsiveriančiose begalinių privatizacijų lenktynėse. Tam ir Lietuvos teritorijos administratoriai visada pritars, tik su maža pataisa - jie kovos iki Ukrainos pergalės...

Tai, kad karo tęsimas atneš Ukrainai tik naujas kančias, sugriovimus, aukas ir su kiekvienu mėnesiu vis blogesnę taiką, supranta visi iki vieno. Ir ES vadoviukai, ir mūsų administratoriai, ir tautiniai aršūs propagandistai ir aukų surinkinėtojai. Jie viskam tam pritaria, bet tik tol, kol išjungtos filmavimo kameros ir žurnalistų mikrofonai. Na, tai toks žaidimas, taip reikia dėl savo naudos.

Paradoksas tas, kad savo veiksmais labiausiai už karą ir tolesnį Ukrainos valstybės draskymą yra ir dabartiniai Ukrainos vadovai, ir visi tie, kurie garsiausiai klykia apie taiką ir Ukrainos gelbėjimą. Tik liūdna, kad ir didelė dalis „paprastų", dorų ir nuoširdžiai norinčių taikos žmonių, kurių ne vieną pažįstu ir gerbiu, yra užzombinti propagandos ir įtikėję liberastinio iliuzijų fabriko surogatais.

Buvo „pandemijos" isterija, dabar prasideda Ukrainos karo psichozės pabaiga. Vis pagalvoju - kokią naują visuotinę, pasaulinę baimę dabar užraugė globalizmo gelminėse gamyklose ir ims pardavinėti LRT ir kituose žiniaKLAIDOS kioskeliuose?