Algimantas RUSTEIKA: Poligonų epopėja (I dalis)

1. Komunikacinis fiasko?

Taip dabar triūbina valdžios trimitai. Ne, tai joks ne "komunikacinis fiasko". Tai sąmoningas, sisteminis, nuoseklus valdžios požiūris į savo piliečius. Ne kaip į Tautą, kuri pagal Konstituciją kuria valstybę, o kaip į paklusnią vergų bandą.

Į Kapčiamiestį atvyko ne kariuomenės vadas, o „Didysis priešų medžiotojas Kapčiamiesčio pievose". Jo misija paprasta: rasti priešą, jei tokių nėra - sukurti. Logika kaip iš komiksų: „Nenorite, kad nugriautumėm jūsų tėvų namus - esat Penktoji kolona!".

"Jei tau skauda - esi priešas, jei klausi - tu išdavikas, jeigu turi prisiminimų - pavojingas rusų nostalgikas!". Gatvės stilius su generolo uniforma. Pasižiūrėkit į jį - kūno kalba: smakras į viršų, rankos pasiruošusios moraliniam nokautui, žvilgsnis: „nagi nagi, ateik, parodyk, koks tu patriotas".

Kalbėjimo maniera: „Aš žinau, jūs nežinot. Aš vadas, jūs - problema". Jei dar būtų treningai, saulės akiniai, BMW 323 rakteliai - turėtume pilną 1990-jų banditų „rajono autoriteto" komplektą.

Einant tokiu keliu, po savaitės pusė rajono, po mėnesio - pusė Lietuvos bus "potencialūs kolaborantai", likusieji - „dar nepatikrinti". Tie žmonės, kurie išlaiko kariuomenę, siunčia savo vaikus tarnauti - išdavikai?

Žiūrėdamas įrašą vis galvojau - kada pagal "vado" komandą atsidarys salės durys ir įžengusi karo policija ims suiminėti "pokalbio su visuomene" dalyvius? Taip dirba ne profesionalūs kariuomenės vadai, o socialinių tinklų "patriotai" po 3 alaus.

Problemos "sprendimas" paverčiamas jos detonacija. Priešingi valdžios požiūriui klausimai atmetami, ironiškai, pasityčiojamai išjuokiami, į susitikimą su prezidentu įleidžiami tik "rinktiniai" asmenys. Atlekia A.Valinskas, viešai iškolioja moterį ir visos televizijos tą su pasimėgavimu transliuoja.

2. Rezultatas

Nauda kariuomenei ir siekiamam tikslui net ne nulinė - neigiama. Visuomenė nuteikiama prieš kariuomenę, prarandamas pasitikėjimas valstybe.

Kariuomenė egzistuoja žmonėms ginti, o ne juos žeminti. Kai vadas elgiasi kaip įsakinėjantis okupantas, žmonės ima galvoti: „O kas mus apgins nuo mūsų pačių kariuomenės?

Tai iš esmės totalitarinės valdžios „Mes prieš juos" mentalitetas, pateikiamas gatvės chuligano leksika, tonu ir kūno kalba. Su neslepiama panieka žmonėms, atėjusiems pasikalbėti su savo kariuomenės vadu.

Pasekmės priešingos tikslui: didėjanti poliarizacija, protestai radikalėja. Neišvengiamai gaunamas „užsispyrimo efektas" - žmonės dar labiau laikosi savo pozicijos. Vadas sukuria priešo įvaizdį ten, kur jo nėra, tarp savų piliečių.

Tai socialinės psichologijos klaida iš vadovėlio, jau nekalbant apie politinį debilizmą. Kariškiai, politikai, "žinomi žmonės" viešai, susitikimuose demonstruojantys panieką savo šalies piliečiams - kas tai? Net fiurerio reiche to sau nebuvo leidžiama.

Sukurtas totalitarizmo įvaizdis - puiki dovana priešininkui, su kuriuo atseit "kovojama". Taip tiesiog štampuojami nauji priešininkai, nes aukščiausios valdžios niekinamas žmogus, iš kurio atimami šeimos namai ir net nesistengiama žmogiškai kalbėtis, tiesiog negali pasijusti kitaip.

Strateginis idiotiškos valdžios šūvis sau į koją. Žmonės kalba apie savo namus, vaikus, šeimos gyvenimą, protėvių kapus, gyvenimo istorijas ir viltis. O tu atsakai: „Jūs - priešai"?

Kokiu buku saldafonu reikia būti, kad nesuprastum, jog pats po šių viešų žodžių tapai visuomenės priešu? Argi sunku suvokti, kaip reikia kalbėtis, jeigu esi tas, kuris atima šeimai gimtinę, jos namus?

3. O gal tikslas toks ir buvo?

Net jei sprendimas neišvengiamas, turi būti mandagus, ramus, žmogiškas. Jei pasirenkama agresija, tai paprasčiausiai nepadoru. Kariuomenės moralė kyla iš pasitikėjimo, pagarbos, autoriteto. Kai vadas demonstruoja panieką civiliams, kariai iš jo mokosi to paties. „Mes geresni už juos" mentalitetas stiprėja.

Atsiranda pavojingas atotrūkis tarp kariuomenės ir visuomenės. Istoriškai tai niekada nesibaigė gerai. Kai kariuomenė ima žiūrėti į civilius kaip į priešus, tai baigiasi represijomis, sukilimais, režimų griūtimi. Sugriauti viską galima viena kalba, atstatyti gali prireikti dešimtmečių.

O gal to ir siekiama - paversti kariuomenę prieš žmones kovojančia represine jėga? Psichologiškai parengti tam karius ir vidurinės grandies vadus? Kad kariuomenė saugotų ir gintų ne valstybę nuo išorinio priešo, o valdžią nuo savo šalies piliečių?

Įstatymu naudoti jėgą prieš civilius teisė kariuomenei jau suteikta. Nepaprastoji padėtis "dėl balionų" galioja ir žiniasklaidos psichoze periodiškai gali būti pratęsiama kiek tik nori kartų. Kaip po 1926 m. perversmo, kurio šimtmetį greit "švęsime". Kada buvo trys gerai ginkluotos divizijos ir nei viena neišdrįso nei karto iššauti.

Toks išlikimo planas? Lotynų Amerikos chuntų modelis "kariškiai žino geriau", skirtas visuomenei nutildyti? Tai Pyro pergalė, nes pasitikėjimo praradimas ilgalaikis, dažnai - visam kartos gyvenimui. Ir koks gali būti pasitikėjimas kariuomenės vadu, kuris viešai meluoja apie savo mėtytus "Molotovo kokteilius", kurių nei vieno nebuvo mesta?

Kariuomenės vadas ne tik sako, kad nugalės Rusiją jos teritorijoje. Žmones išvadinti penktąja kolona - dar "drąsiau". Ypač kai tie piliečiai moka mokesčius, iš kurių finansuojama tavo alga. Tokio rango vadui tai - absoliutus reputacinis fiasko.

4. Su žmonėmis reikia kalbėti žmoniškai

Jei kariuomenė tikrai nori visuomenės palaikymo, pradėti reikėtų ne nuo kumščio, o nuo rankos ištiesimo. Argi niekas nepatarė, ar sunku buvo ir pačiam susivokti, ką reikėjo pasakyt?

„Suprantu, kad ši situacija jums kelia skausmą, pyktį ir nerimą. Čia kalbame ne apie sklypus ar žemėlapius - kalbame apie jūsų gyvenimus, jūsų šeimų istoriją, apie artimųjų kapus. Aš gerbiu tai. Ir kariuomenė gerbia. Mūsų pareiga - ginti valstybę, bet tai negali vykti ignoruojant žmones, kurie šią valstybę sudaro.

Šiandien atėjau ne įtikinti, o išgirsti. Jūsų argumentai svarbūs. Pažadu, kad visi pasiūlymai bus nagrinėjami - nuo kompensacijų iki alternatyvių sprendimų. Mes galime nesutarti, bet neturime tapti priešais. Jūs - ne priešai. Jūs - Lietuvos piliečiai, kuriuos aš turiu pareigą ginti".

Ar būtų kepurė nukritusi, jei tą būtum pasakęs? Žmonės nusiramintų, dialogas būtų įmanomas. Po galais, ne tik vadas išlaikytų autoritetą ir pagarbą - kariuomenė atrodytų žmogiška! Gal dar ir dabar galima tą katastrofą likviduoti?

Taip, jei klaidai neleisi įsišaknyti ir veiksi tuojau pat. Interviu su ramia, korektiška retorika. Susitikimas su bendruomenės atstovais be kamerų. "Apgailestauju dėl savo žodžių. Jie buvo netinkami ir žeidžiantys. Tai neatspindi kariuomenės požiūrio".

Žmonės nesuprastų? Su džiaugsmu suprastų, atleistų, imtų kalbėtis be pykčio. Sukurk derybinę grupę, viešą diskusiją su tiesiogine transliacija ir nepriklausomais mediatoriais vietos spaudoje, viešink realias kompensacijas.

Sunku? Gal, bet toks tavo darbas. Reguliarūs susitikimai su bendruomene, informaciniai pranešimai - tai abėcėlė. Ir visų kariuomenių vadų institucinė taisyklė: aukšti karininkai nedalyvauja emocinėse diskusijose be pasiruošimo.

Vietos žmonės, kurių likimus gali sunaikinti, turi būti ne informuojami apie jau priimtus sprendimus, o įtraukiami į juos nuo pat planavimo pradžios. Tai irgi abėcėlė.

KAIP GINČAI SPRENDŽIAMI KITUR? KOKIE SUSIKLOSTĘ GINČŲ SPRENDIMO STANDARTAI? KOKIA TEISINĖ SITUACIJA - AR SPRENDIMAS JAU PRIIMTAS? KO IR KODĖL VALDŽIA SIEKIA UŽSIPULDAMA KAPČIAMIESČIO GYVENTOJUS?

APIE TAI - TĘSINYS RYTOJ.