1 nuotr.2022 metų sausio 13 d. prie Seimo įvyko Laisvės Gynėjų dienos minėjimas, alternatyvus valdiškai veidmainystei su Garbės kuopos šautuvėlių kordebaletu.
Tūkstančiai garbingų ir drąsių Lietuvos Respublikos piliečių, iš visos šalies atvykusių į Lietuvos šeimų sąjūdžio mitingą, garsiai ištarė šį pažadą savo vienintelį gyvenimą už Lietuvą paaukojusiems.
Visi ten buvusieji buvo Tėvynę pardavinėjančios valdžios apspjaudyti ir paniekinti. Šis Lietuvos piliečių pažadas savo šaliai žiniasklaidoje iki šiol nepaskelbtas.
Dabar vėl ta diena ir dar esame, kurie jos neužmiršim. Ir dar turim Respubliką, kurioje galime laisvai kalbėti.
Čia tie žodžiai, kuriuos tūkstančiai garbingų ir drąsių lietuvių mūsų valstybės sostinėje ištarė tą dieną. Atsistokime ir paskaitykim juos balsu. Garsiai paskaitykim.
Ir išgirsim Lietuvą savo širdyse.
Pasižadėjimas žuvusiems už Lietuvos Laisvę:
Jie tą žino gerai, svarbiausia, kad pasijustume vieni. Kiek dabar sutinkame puikių, nuostabių, dorų žmonių, kurių akys užgesę ir galvos nuleistos, kaip karių, kurie pateko į apsupimą.
Jiems pavyko įteigti, kad mūsų nedaug, kad blizgančioje, triukšmingoje susinaikinimo fiestoje mūsų nėra.
Jūsų mintys teisingos, ketinimai gražūs, jokios savinaudos, galėtumėt širdis parodyti, jei kam būtų įdomu - bet juk neįdomu.
Jūs vieniši, jūsų niekur nėra, vieni kitų negirdit ir nematot. Niekas jūsų negirdi ir nemato, jūsų niekur nerodo ir neskaito. Mūsų daug, bet esam vieni, apsupti ir išduoti.
Ar mes susitaikėm? Ar namo niekada nebegrįšim? Ar mylim savo vienatves? Ar tai viskas, kas mums liko ir mes pralaimėjom?
Viskas yra atvirkščiai, apsupti yra jie. Tai mūsų yra daug, o jų mažai. Jie pralaimėjo, tik dar nei jie, nei mes to nesupratom. Nebijokite.
Juk pamenat, kokios buvo šaltos sausio naktys ir kaip kvepėjo laužai ir arbata, kaip liepsnos mirguliavo akyse ir visi buvom broliai? Ir kaip pavargę akmenimis užmigdavom sugrįžę ar budėjime, bet buvom kaip vienas?
Kaip galėjom galvas padėti ir kažkodėl nebaisu buvo, kai išgirsdavom kaip dreba stiklai nuo griausmo, nors nežinojom, ar dabar čia atvažiuos, ar dar ne? Ar pagalvojom, kad tokie galim nebebūti?
Dėl laisvės negalima derėtis. Meilė yra arba nėra, ir jokia nauda jos negali nupirkti ar parduoti, ir nėra jėgos, kuri priverstų mylėti arba nemylėti.
Tada buvome Mes ir Jie, ribą suprato visi ir nieko nereikėjo klausti nei aiškinti. Mūsų pasaulis buvo tikras, atpažindavom vienas kitą iš akių ir balso.
Dabar vėl esame Mes ir yra Jie. Iš krūmų išropojo nugalėtojai ir pasiėmė viską. Jie vaikšto Mūsų keliais ir garbina savo ženklus.
Matėte juos - jų akys tuščios, kiekvieną minutę galvoja, kaip nenusipiginus, kaip brangiau save pardavus, kad tik viską apmokėtų. Šešėliai ilgėja ir viskas sugrįžta. Dabar vėl yra Pradžia.
Broliams ir sesei, kurie žuvo už laisvę, nereikia veidmainiško valdovų liaupsinimo. Nereikia nei mūsų rėmelių feisbukuose, nei deglų, nei žvakių ar saliutų. Viso to reikia mums, kad nepamirštume.
Ir dabar jie yra čia, su mumis. Ką mums pasakytų, jei galėtų? O gal, pamatę tvoromis aptvertą Seimą, paklaustų, ar jų gyvybės auka nebuvo veltui?
Didžiausia pagarba žuvusiems už Tėvynę yra tęsti jų pradėtą darbą. Čia ir dabar pasižadėkime jiems, kad tęsime kovą už Lietuvos Laisvę iki galo.
Garsiai, drąsiai ir iš širdies pasižadėkime. Visi pasižadėkime.
Loretai Asanavičiūtei:
- Pasižadam!
Virginijui Druskiui:
- Pasižadam!
Dariui Gerbutavičiui:
- Pasižadam!
Rolandui Jankauskui:
- Pasižadam!
Rimantui Juknevičiui:
- Pasižadam!
Alvydui Kanapinskui:
- Pasižadam!
Algimantui Petrui Kavoliukui:
- Pasižadam!
Vytautui Koncevičiui:
- Pasižadam!
Vidui Maciulevičiui:
- Pasižadam!
Titui Masiuliui:
- Pasižadam!
Alvydui Matulkai:
- Pasižadam!
Apolinarui Juozui Povilaičiui:
- Pasižadam!
Ignui Šimulioniui:
- Pasižadam!
Vytautui Vaitkui:
- Pasižadam!
