1 nuotr.Kaip tai galėtų vykti
Esmė, kurią reikia suprasti - globali tvarka atsiranda ne iš idėjų, o iš galios balanso. Kol JAV, Kinija, Rusija nesutaria ir vyksta konkurencija, tol stabilios vieningos sistemos nebus. Bus hibridinė, fragmentuota tvarka ir nuolatinis konfliktas. Nauja pasaulio tvarka nebus viena institucija. Bus sistemų mišinys. Kokteilis.
Dabartinis geopolitinis modelis, sudarytas po 1945 m., rėmėsi JAV dominavimu, santykiniu karo laimėtojų sutarimu. Ši sena tvarka nebeatitinka galios balanso, kylantys konfliktai, karai ir įtampa - geopolitinių plokščių susidūrimas, per ją išbandomos jėgos ir formuojasi nauja pusiausvyra.
Pasaulinės institucijos ir susitarimai, formalizuota teisinė tvarka visada ateina po galios susidūrimų, o ne prieš juos.
Aišku, pereinamasis laikotarpis, kuris jau prasidėjo, gali trukti ne vienerius metus. Jo metu svarbiausi pasaulio klausimai būtų sprendžiami ribotame "klube", kur sprendimai eis ne per JT, o per „G" formatus - vakarietišką G7, kuris paseno, ar platesnį - kokį nors G10 ar G20.
Per susitarimų ir jų nesilaikymų chaosą, kas jau vyksta. Minusas aiškus - greito šanso naujai tvarkai šiuo metu praktiškai nėra, viskas trapu, nes per daug priklauso nuo asmenybių, kurios dėl savo menkumo dažnai net nesuvokia istorinio momento svarbos.
Toliau formuosis "civilizaciniai blokai" ir pasaulis skils į politinius kultūrinius centrus - Vakarai, Kinija, Indija, islamo pasaulis. Kur kiekvienas turi savo taisykles, globalios teisės bus dar mažiau, regioninės normos stiprės.
Pagal institucijas tai vyks kaip ekonominės ir politinės Vakarų ir BRICS varžybos. Vis labiau fragmentuosis finansų sistema, toliau stiprės paralelinės atsiskaitymų struktūros ir silpnės dolerių spaustuvės įtaka.
Šiuo laikotarpiu "pasaulio institucijos" galutinai taps dekoracijomis, galios chaosas ir jėgos teisė. Tačiau paradoksas - nuo globalių katastrofų saugos globalizmas. Nes branduolinis ginklas riboja didžiųjų galių karinius susidūrimus, o globali ekonomika, kur visi kritiškai nuo visų priklauso, ne tik sukelia totalias griūtis, bet ir interesą jas įveikti bendromis pastangomis, kas dabar ypač akivaizdu. Todėl - lokalūs karai ir begalė besikeičiančių kas savaitę susitarimų.
Sekantis nebūtinas, bet tikėtinas etapas - regioninės federacijos ir blokai, konkuruojančių globalių sistemų galutinis susiformavimas ir naujas Šaltasis karas. JT jame - tik butaforija, praėjusių laikų institucija, kuria gali būti bandoma pasinaudoti.
Toks sustojęs mechanizmas, turėjęs užkirsti kelią naujam globaliam konfliktui. Idėja buvo paprasta ir naivi: "didžiosios valstybės bendradarbiaus". Taip, jos tikrai bendradarbiaus, bet tik kai aiškiai nusistovės naujos galių pusiausvyros ribos.
Nuolatinė įtampa taps norma. Nauja pasaulio tvarka nebus sukurta derybomis - ji bus „ištestuota" realybėje, bus dar daugiau regioninių karų, įtampos ir nusikaltimų žmoniškumui, kuriems plos idiotų ir zombių minios.
Galutinai mirė iliuzija, kad egzistuoja visiems vienodai galiojanti taisyklių sistema, konfliktus galima išspręsti per kokias nors institucijas ir teisė gali veikti be galios. Politikos pasaulis grįžta į savo normalią, dehumanizuotą būseną, kur moralė gyvena tik ideologijoje ir propagadoje, o jėga formuoja taisykles. Į viduramžius.
Paskutinė mūsų laikmečio realybės ir absurdo šou scena. Grįžkim į tą JT 1950 m. salę su viena tuščia kėde. Tai buvo momentas, kai pasaulis po didžiulio, baisaus karo trumpam patikėjo, kad kolektyvinė tvarka gali veikti net prieš didžiųjų valią. Daugiau tokių momentų nebuvo. Ir greičiausiai artimiausiu metu nebus.
Kurioje vietoje čia Lietuva?
Mums - pirmoje. Visiems kitiems, nuo didžiausių priešų iki didžiausių sąjungininkų - paskutinėje. Kas mūsų valstybei svarbiausia? Neturime didelės karinės galios, jokios globalios ekonominės įtakos. Mūsų saugumas iki dabar prasidedančios griūties rėmėsi tarptautinių taisyklių sistema (teise), aljansais, didžiųjų galių viena kitos atgrasymu.
Principai: NATO - reali karinė apsauga, ES - ekonominis ir politinis svoris, JT -suteikia legitimumą, tegu ir silpną. Šioje sistemoje maža valstybė turi „balsą", agresija tampa brangi politiškai ir ekonomiškai. Tai dabartinis Lietuvos modelis, kuris iš inercijos veikia. Tačiau prasideda byrėjimas.
Pasaulis skyla į stovyklas, kurių kiekviena turi savo taisykles. Mažai valstybei, jei esi stipriame bloke - saugu, jei esi „pilkoje zonoje" - pavojinga. Lietuvai kol NATO stiprus - gerai, bet jei blokas susilpnėja - rizika didėja. Deja, tai dabar ir vyksta, NATO Vašingtonui nebereikalingas, nes kariniu požiūriu tapo nuliu, o politiškai - oponentu.
Galimas ir blogasis scenarijus - „didžiųjų galių susitarimai". Kada didieji dalinasi įtakas, mažos valstybės tampa „dalybų objektu", meniu patiekalais ir kortomis ant stalo. Istorinė patirtis skaudi - trys padalijimai, 1939 m. paktas, 1945 m. Jalta.
Nepalankiausias variantas Lietuvai, kada saugumas priklauso ne nuo tavęs ir gali būti paaukotas dėl "didesnių bachūrų" susitarimų.
Įvykių scenarijus - laikinai įsigalėsiantis „chaoso pasaulis", kuriame nėra taisyklių, nėra stabilių aljansų, veikia tik jėga. Klasikinė „geopolitinė anarchija". Visos valstybių sienos tampa nestabilios, konfliktai dažnėja, branduolinis atgrasymas tampa pagrindiniu „argumentu". Mūsų mažai valstybei tai egzistencinė rizika, kuri jau už durų. Atsibuskim, jei dar galim.
Svarbiausia, ką galvoju: Lietuvai pavojingiausia ne stipri ar silpna pasaulio tvarka, o jos nebuvimas. Didelės valstybės gali gyventi chaose. Mažos - dažniausiai ne. JT mirė - taip. Nauja tvarka dar nesusiformavo - taip. Pereinamasis laikotarpis - taip.
Ar strategija dabar maksimaliai stiprinti NATO, nes tai vienintelė reali jėga? Ir ar tai įmanoma, kai ji nebereikalinga JAV? Ar strategija stiprinti Europos Sąjungą, kad Europa vėl būtų ne tik ekonominė, bet ir politinė galia? Ir ar tai įmanoma, jei tokia ES jau nebereikalinga Europos tautoms? Aišku tik tiek, kad niekas neaišku, nes niekas nieko nežino.
O pas mus - ir nenori žinoti. Ar girdėjot apie tai Lietuvoje bent vieną tikrą ir rimtą diskusiją be jakilaičių ir žvygių antirusiškos isterijos "į vienus vartus"? Ramų, argumentuota visų iki vieno galimų, o ne "vienintelio teisingo" valdžios varianto aptarimo? Ar svarbiausia - įsisavinti milijardus ir stovėti ant užpakalinių kojyčių prieš Briuselio politines iškamšas?
Pirmąją dalį skaitykite ČIA.
