Olava STRIKULIENĖ: Margarita ir Povilas paslydo ant Rusijos ledo

Nemanau, jog M.Drobiazko labai skaudės Lietuvos pilietybės netekus. M.Drobiazko gimė 1971-aisiais Maskvoje. Šeimoje, nesusietoje su Lietuva ir tuometine Lietuvos TSR jokiais giminystės, dalykiniais ar romantiniais ryšiais. Tiesiog Maskvoje gimė mergaitė ukrainietiška pavarde. Tik tiek to ukrainietiškumo. Nuo 16-os metų ėmė šokti poroje su 18-mečiu lietuviu, kauniečiu Povilu lietuviška pavarde, kuris iki tol ant ledo pasirodydavo solo. Nemanau, kad maskvietė labai gilinosi į istorinius Rusijos bei Lietuvos santykius. Tiesiog treneriai pastebėjo, kad poroje jie gali pasiekti aukštų rezultatų. Viso labo tik atsitiktinumas. Jei būtų paaiškėję, kad Margarita geresnių rezultatų pasiektų su uzbeku, buriatu, tuviu, čiukčiu ar estu, būtų šokusi ne su lietuviu. Abu šoko Maskvoje, tarpusavyje kalbėjosi rusiškai ir dėjo pastangas prasimušti į aukščiausiąją šokėjų ant ledo lygą. Tiesa, Rusijoje niekada netrūko talentingų šokėjų. Konkurencija didžiulė. Taip besitreniruojant praėjo 3 metai. Išaušo 1990 m. kovo 11-oji. M.Drobiazko tuo metu buvo 19 metų.

Margarita netapo Rita

Nemanau, kad ji trejus metus su Povilu kalbėjosi apie lietuvybę, pirmąją lietuvišką knygą ar Motiejų Valančių. Mergina tiesiog šoko. Lietuvos pilietybės prireikė tik dėl sėkmingesnės karjeros. Lietuvoje Margarita ir Povilas iš tikrųjų buvo geriausia dailiojo čiuožimo pora, o Rusijoje jie niekada nebuvo pirmi. Tad Lietuvos pilietybė M.Drobiazko buvo tik formalumas. Šansas. Šiuo metu jau galutinai išnaudotas, išgramdytas, išsemtas. Bronzos medaliai seniai laimėti. Ji net nesuprastų, kodėl neturėtų dalyvauti „Gulbių ežere". Juk tai, kad jos šokio, o vėliau ir gyvenimo partneriu tapo lietuvis, yra tik atsitiktinumas. Tad būtų keista reikalauti iš maskvietės, kad ji suprastų Ukrainą ar Lietuvą. Jos šaknys Rusijoje. Ji net nebandė įsijausti į lietuvę. Tam garsiajam lietuviškam Margaritos pasui jau seniai baigėsi galiojimo terminas. Bent dvasine prasme. Tikėtina - ir praktine. Lietuviško paso vėl prireiktų tik tada, jei Briuselis draustų Rusijos piliečiams atvykti į ES valstybes. Bet tokio draudimo nėra.

Naivu galvoti, kad dėl Lietuvos bent pirštą dabar pajudintų Lietuvos pilietė Isabela Tobias. Buvusi Deivido Stagniūno partnerė Sočio žiemos žaidynėse 2014 metais. Tuoj po žaidynių pradėjusi šokti su rusu Ilja Tkačenka ir ėmusi atstovauti Izraeliui. Tad jei Isabela dabar šoktų „Gulbių ežerą" Sočyje - irgi piktintumės? Jos liko tuo, kuo ir buvo. Rusė ir amerikietė. Abi nesulietuvėjo. Jei dalis lietuvių Lietuvoje taip ir nesugebėjo per 30 metų sulietuvėti, ko reikalauti iš užsieniečių.

O ką daryti? Nutraukti santuoką?

M.Drobiazko ir P.Vanagas, 2000-aisiais sukūrę šeimą, poroje laimėjo Lietuvai pasaulio čempionato bronzą ir Europos čempionato bronzą. Lietuviams sunkiau suprasti įžymius fizikus ar matematikus. Manydami puikiai išmanantys sportą, lietuviai linkę sportininkus sudievinti. Bet ant ledo gerai stovinti pačiūža ar futbolo įvartis dar negarantuoja šimtaprocentinių dorybių rinkinio. Ar istorinių žinių. Dalis sportininkų atrodo protingesni, kai tyli. Galų gale, o ką daryti P.Vanagui? Išsiskirti su mylima žmona, kad tautiečiams įtiktų? Parduoti Rusijoje namą ir grįžti į Lietuvą pas mamą? Kauno meras savo verslo Rusijoje neatsisako, o Povilas verčiamas atsisakyti žmonos? Manau, kad P.Vanagas vertybėse per giliai nesikapsto. Džiaugiasi proga uždirbti ir sudalyvauti puikiame spektaklyje. Juk prastų šokėjų į tokius spektaklius niekas neprašo. O čia čiuožia lietuvis Povilas su žmona ukrainietiška pavarde ir linksmina draugišką, rusų kalba plepančią, publiką. Jokio karo siaubo Ukrainoje. Jokio kraujo ir sugriautų namų. Jokio „Azovo" pulko, Mariupolio! Jokių aimanų ir neteisybės! Visiška tautų brolybė! Tik kažkokie Kijevo „naciai" trukdo. Pavojinga lietuviams net trumpam vykti į Maskvą. Iškart socialiniuose tinkluose sukvailėja. Ar „Stalino saulę" parveža. Ką tada kalbėti apie tuos, kurie gyvena Maskvoje nuo 18-os metų? Gal jie tiek gavę nuo Kremliaus propagandos per „stogą", kad jau beviltiški? Čiuožia sau mūsų piliečiai ir linksmina Sočio publiką. Gal net besiilsinčius „Azovo" karių kankintojus, Bučos budelius. Juk ir jiems reikia pažiopsoti į kultūrą.

Tarp dviejų ugnių

Lilija Vanagienė, Povilo mama, teisi. Mes savo suaugusiems vaikams negalime nurodinėti. Suprantu, kad motinai neramu, skaudu, kai jos sūnus Lietuvoje dabar puolamas. Net rašo, jog „prasidėjus karui, Povilas ir Margarita NEDELSIANT grįžo į Lietuvą. TVIRTAI reiškė paramą Ukrainai ir jos žmonėms". Nedelsiant grįžo, kaip Leninas iš Razlivo, ir tiek tvirtai reiškė Ukrainai paramą, kad niekas net nepastebėjo. Kad net atsidūrė Sočyje? O iš tiesų sūnus, jei nutarė gyventi Rusijoje, neturi kito pasirinkimo. Ypač, kai kviečia D.Peskovo žmona. Gali vieną kartą suvaidinti, kad skauda nugarą, bet antro karto nebus. Niekas į renginius nekvies. Tapsi persona non grata, kaip Maksimas Galkinas. Grįžti į Lietuvą? O gal žmona nenori! Tad P.Vanagas su Margarita ir toliau, kol stovės ant pačiūžų, dalyvaus spektakliuose, o mes ir toliau rengsime baisėjimosi, nepritarimo, neigimo spektaklius. Kažką iš jų atiminėsime. Garbę. Ordiną. Tėvynę. Ir kaskart Kremlius baisėsis, kaip Lietuva elgiasi su ją garsinusiu tautiečiu. Prašys dalyvauti pokalbių laidose. Guos. Meluos. Ir kaip nuo to išsisukti, jei žmona užsispyrė gyventi Rusijoje? Būti lietuviu Rusijoje - ir taip dabar menkas malonumas. O kai dar tautiečiai puola - atsiduri tarp dviejų ugnių. Bet jie ne visai supranta, ką reiškia dabar Rusijoje čiuožti, balansuoti, išdarinėti įvairias figūras ant slidaus ledo. Dabar jau ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme.