Linksmiausios Vasario 16-osios išradėjai

Atsiliepėme į prezidentės raginimą

Manau, turime pagrindą džiaugtis, kad prezidentės raginimai nenušvilpavo vėjais, - atsiliepė visų mūsų, ypač jaunimo ir net vaikų, širdyse ar širdutėse. Vasario 16-oji iš tiesų virto kitokia. Įprastinį dūsavimą, praeičių godojimą, bežvelgiant atgalios pro virpančią žvakės liepsnelę, pakeitė optimistiškas žvilgsnis ateitin ir tauri pagarba valstybės istorijai.

Smagu buvo stebėti Vilniaus gatves, kai jos, jaunimo užtvindytos, virto upe, tekančia nuo Katedros aikštės iki Rasų kapinių, - pro svarbiausias mūsų valstybės istorijos prieplaukas. Malonu buvo matyti prezidentą Valdą Adamkų, sveikinantį šią jaunų žmonių upę nuo Signatarų namų balkono. Argi ne nuostabu, kad kažkas buvo tikrai išradingas ir net drąsus, - išdrįso įleisti prezidentą su keliais jaunais žmonėmis į balkoną, kurį jau ne pirmą nepriklausomybės penkmetį lyg ir buvo ne visai teisėtai „privatizavęs“ kitas iškilus politikas. Malonu, kad šįkart Vasario 16-ąją balkonas buvo „nacionalizuotas“ ir trumpam grąžintas teisėtiems šeimininkams - valstybei ir visuomenei.

O tuo metu jaunimo organizacija „Darbas“ apjuosė Gedimino pilies viršūnę neišpasakytai didžiule trispalve vėliava. Žiūrint nuo kalno papėdės, virš trispalvės, virtusios mūsų valstybės karūna, vos įžiūrimos jaunų žmonių galvos atrodė kaip brangakmeniai joje.

Bent man nepaprastą įspūdį padarė koncertas Katedros aikštėje. Ir gal net ne tiek pats koncertas, kiek jo vedėjai - du jauni Lietuvos žmonės. Jie nešūkavo, kaip dabar priimta, „ura-patriotinių“ lozungų. Šių dviejų naujų jaunų žmonių išradingumas ir drąsa mane tiesiog pritrenkė, kai jie koncerto metu sukėlė gyvą viešųjų ir privačių interesų konfliktą, - leido girdint ir matant tūkstančiams aikštėje ir galbūt net visam milijonui prie televizijos ekranų, Vasario 16-osios proga pasveikinti... savo tėvus! Negirdėtas įžūlumas! Tačiau jis buvo atliktas taip subtiliai, kad jų abiejų tėvai staiga virto Lietuva. Ir ta Lietuva tapo tokia tikra tikra. Visai kitokia nei ta, į kurią didieji politikai jau ne pirmą dešimtmetį nepavargsta kreiptis: „Mieli Lietuvos žmonės“. Ši visiškai valdžios nuvalkiota frazė jau virto kreipimusi į nieką. Kaip ir daugybė nuo tų pačių lūpų pakylančių skambių, bet seniai pelėsiais ir kerpėmis apaugusių žodžių.

Pakiliai žmonės rinkosi ir į Gedimino prospektą, kur degė 16 Vasario 16-osios laužų. Ko tik mes neprisigalvojame, viską bandydami pritempti prie simbolio aukštybių. Tai ką darytume, jeigu Nepriklausoma Lietuva būtų paskelbta ne vasario 16-ąją, o, pavyzdžiui, vasario 1-ąją? Šildytumės prie vieno laužo?..

Šventės dieną išradingai klegėjo mažne visa Lietuva. Ypač Kaunas. O ką padarė populiarioji „Google“? Vasario 1-ąją milijonų milijonai mūsų planetos gyventojų, ieškantys šiame „žinyne“ atsakymo į sau iškilusį klausimą, savo užklausą bet kuria pasaulyje vartojama kalba turėjo įrašyti į langelį, šalia kurio puikavosi mūsų Gedimino pilies bokštas lietuviškos trispalvės fone.

Ir vis dėlto bene įspūdingiausiai mūsų didžiąją šventę, man regis, paminėjo Kijevas. Ryškiomis spalvomis įsižiebęs visas Guliverio verslo centro dangoraižis staiga virto baltu Lietuvos Vyčiu mūsų trispalvės Lietuvos fone! Ir kai tokį stebuklą išvysti, į galvą ateina mintis: dar niekas pasaulyje mūsų valstybės taip nėra pagerbęs. Ačiū tau, Ukraina!

Vytauto Petkevičiaus „nopielnikas“

O tie mūsų vaikai! Ko tik jie neprifantazavo, neprikarpė, nesulipdė iš trispalvių popierėlių. O tie mūsų kulinarai kulinarai! Prezidentės pažadinti mylėti Lietuvą išradingai ir linksmai, savo kepinius ir kepsnius ėmė mūsų vėliavos spalvomis dažyti. Net kibinus...

Prisimenu 1970-uosius. Visa imperija šventė Lenino šimtmetį. Sutinku Gedimino prospekte rašytoją Vytautą Petkevičių. Žiūrėk, sako, kokį gražų „nopielniką“ (dildę - liet.) nusipirkau. Ir ištraukęs iš kišenės tą savo „nopielniką“ tiesia man. Paimu į rankas - dildė kaip dildė, tik per patį vidurį ant jos užmauta raudona blizganti juostelė - kaip platus raudonas žiedas. O ant žiedo - geltonas ryškus užrašas: „Leninui - 100“. Kaip dabar girdžiu liūdną Vytauto atodūsį: „Idiotai, idiotai...“ Ir kodėl dabar aš ties trispalviais kibinais prisiminiau tą Petkevičiaus „nopielniką“? Kad pažvelgęs į patriotiškai spalvotą kibiną, ištarčiau tuos pačius žodžius?

O ir tie mūsų kulinarai su savo trispalviais saldumynais irgi „nopielniko“ verti! O vaikučių mamytės ir močiutės - kokių trispalvių tortų prigamino: ir torto viršus virto Lietuvos trispalve, ir tortai buvo „sluoksniuojami“ geltonai, žaliai ir raudonai. Bet čia jau giliai atsidusti ir idiotais pavadinti būtų gal ir mažoka. Bandau įsivaizduoti putlų raudonskruostį mažylį, Lietuvos atsikandantį trispalvį saldų gabalą. Tegu pratinasi. Drąsesnis bus, kai po keliasdešimties metų jam, išrinktam ar išrinktųjų paskirtam „kuo nors“, rasis galimybė niekam nematant atsikąsti tikros Lietuvos...

Labai gaila, kad kai kas prezidentės raginimą linksmai ir išradingai švęsti Vasario 16-ąją suprato kaip kažkokį „Linksmųjų ir išradingųjų klubą“ (KVN - „Klub vesiolych i nachodčivych“). Vyresnioji karta dar pamena labai mėgtą prezidentės jaunystės laikų bene populiariausią Maskvos televizijos laidą tokiu pavadinimu.

Petkevičiaus „nopielniko“ laikus, beje, kažkiek priminė ir pačios prezidentės linksmas ir išradingas raginimas „mieliems Lietuvos žmonėms“ Vasario 16-ąją parodyti sau ir pasauliui, „kad esame vieningi ir bendruomeniški“. Anuomet per valstybines šventes mes irgi sau ir pasauliui demonstravome tai, ko neturėjome. Tai negi ir dabar, prezidentės paraginti, privalėjome daryti tą patį? Kokią vienybę mes savo šventės proga šiandien galėjome parodyti? Ar tą, kurią kasdien demonstruojame Lietuvos ir pasaulio oro uostuose su lagaminais rankose kraustydamiesi iš Tėvynės? O gal reikėjo demonstruoti beveik visų politinių jėgų (su prezidente priešaky?) vienybę, kurios tikslas - neutralizuoti premjerą Butkevičių iš esmės už tai, kad likus geram pusmečiui iki rinkimų jam ir jo vadovaujamai partijai Tauta skiria per daug reitingais išreikštos savo meilės?

Nuoširdžiai jaudinausi, kad prezidentei tokios gražios šventės proga teko priimti profesoriaus Donskio ir jo vadovaujamų Nacionalinių premijų komiteto narių daugumos „dovaną“ - įteikti šios premijos regalijas Vamzdžio prie Neries autoriui. Galime didžiuotis savo prezidente, kad ji tokioje keliaprasmiškoje situacijoje nė trupučio nesutriko: absoliučiai vienoda šypsena jos veide švietė ir fotografuojantis su Leopoldu Digriu, ir su Vamzdžio autoriumi. Ir su kitais keturiais laureatais.



Jei reikėtų išrinkti išradingiausią šventės momentą, rinkčiausi Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos leidėjų asociacijos sprendimą, paskelbtą Vasario 16-osios išvakarėse, skirti Patriotų premiją... Nerijai Putinaitei. Tai pačiai, kuri demonstratyviai šluostėsi, o gal ir tebešluosto kojas į Joną Basanavičių ir Justiną Marcinkevičių, vienus ištikimiausių Lietuvos patriotų. Svarbiausius Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios įkvėpėjus. Beje, abu jie ir mirė vasario 16-ąją.

Su Vasario 16-ąja, ministre Olekai!