5 nuotr.Tekstas, kuriuo šį kartą dalinuosi su jumis, gimsta visiems mums šventą dieną - Vasario 16-tąją. Ne V16, kaip bando mums įpiršti naujakalbės apaštalai, ne vasario, lyg tai būtų tik vienas iš dvylikos metų mėnesių, o būtent Vasario 16-tąją.
Kiekvieno mūsų santykis su šia data yra labai asmeniškas ir skirtingas. Mano amžininkų tėvai ir seneliai ne iš pasakojimų žinojo šią datą, mes apie ją kalbėdavomės pašnibždomis ir tik su patikimais žmonėmis, mūsų vaikai ir anūkai ją priima kaip duotybę ir jiems pagrįstai atrodo, kad taip buvo visada.
Man labiausiai atmintyje įstrigę dvi Lietuvos Nepriklausomybės šventės. Pirmoji be jokios abejonės buvo 1989 metų Vasario 16-toji. Tada dieną pirmą kartą po daugelio metų minios žmonių iš visų pusių suplūdo į Karo muziejaus sodelį Kaune pažymėti šią pačią svarbiausią mūsų valstybės datą.
Atrodė, kad į vieną aikštę ir aplink esančias gatves susirinko visi miesto gyventojai. Kiekvienas žinojo, kad ten reikia būti. Tikrai neatsimenu nei tos dienos kalbėtojų, nei jų kalbų. Tačiau ta žodžiais neapsakoma pakili nuotaika ir iš Sąjūdžio mitingų visų atsineštas absoliutus vienybės jausmas, kurio neįmanoma nupasakoti žodžiais, tikrai įsirėžė visiems ten buvusiems į atmintį ilgiems metams.
Antroji Vasario 16-toji, kurią taip pat puikiai prisimenu, buvo 2011 metų Nepriklausomybės šventė. Buvo labai šalta, bet nuostabiai giedra žiemos diena. Ir vėl gausybė privalomų kalbėtojų, priklausomai nuo čiulbuonėlio rango - patarėjų ar paties surašytuose tekstuose monotoniškai memlenančių ta proga privalomas ištransliuoti banalybes.
Aš jų nesiklausiau, kalbėjomės su kartu esančiais bičiuliais apie kažkokius kasdienius reikalus. Sąjūdžio laikų vienybė jau buvo seniai ir, kaip tenka konstatuoti po tiek metų, negrįžtamai išgaravusi. Po kelių dienų ar savaičių turėjo įvykti savivaldos rinkimai, todėl pagrindiniai akcentai mitinge buvo tradiciniai: „mes pagerinsime", „mes padarysime", „mes padidinsime" ir panašūs priešrinkiminiai kliedesiai, kuriuos ir vėl girdime pastarosiomis savaitėmis.
Staiga kažkas minioje pasakė blogąją žinią - mirė Justinas Marcinkevičius. Simboliška, kad likimas lėmė mūsų iškiliam Poetui išeiti būtent tokią svarbią valstybei dieną. Daugumai mūsų pakanka pasakyti - Justinas Marcinkevičius, ir iš karto aišku, apie ką kalbama. Net ir žmonės, niekada neturėję santykio su poezija, puikiai žinojo šią pavardę. Ir dabar žino, nors jau eilę metų vyksta bandymai jį menkinti ir skandinti jo vardą užmarštin.
Kodėl aš prisimenu būtent šią dieną? Manau ne man vienam Poetas buvo pasipriešinimo tarybinei sistemai simbolis. Toks, kaip Kauno "Žalgiris" krepšinyje. Jo iškili asmenybė labai trukdė prie Sąjūdžio vienu ar kitu būdu prisiplakusioms pilkomis vidutinybėms tapti tiek svarbiais, kiek jie geidė, nes gyvenime visi dydžiai yra palyginami, o centimetras niekada nebus lygus metrui.
Ruošdamas šį tekstą, radau puikų to įrodymą: ar jūs žinote, kad „Lietuvių literatūros enciklopedijoje", išleistoje 2001 metais, apie Justino Marcinkevičiaus dalyvavimą Sąjūdyje nuo pat Iniciatyvinės grupės nė neužsiminta. Tuo tarpu prie kitų rašytojų tai pažymėta. Juk mes visi suprantame, kodėl...
Prisiminsime ir dar vieną: labiausiai apgailėtina Nepriklausomybės dienos šventė įvyko praėjusiais metais. Policijos kordonai, metalo konstrukcijų tvoros, dokumentų ir asmens daiktų tikrinimai. Ir tai vadinasi Vasario 16-toji?! Suprantama - visa tai padaryta tam, kad apsaugoti žmogų, kuris prieš mėnesį iki šio cirko apie mus buvo pasakęs tokią frazę: „Tai kokie čia žmonės. Čia gi „Jedinstvo". Nereikia jų vadinti Lietuvos žmonėmis. Fašistai, „Jedinstvo". Na taip, problema žinoma. Pamišėlių pakankamai daug".
Po trisdešimt trejų metų vienybę atrinktųjų mitinge pernai jau teko stiprinti iš garso stiprinimo aparatūros sklindančiais gausiais aplodismentais ir šūksniais „bravo". Juk mes tokį patį vaizdą puikiai prisimename iš savo vaikystės ir jaunystės, ar ne, bendraamžiai?
Tą dieną jau seniai negarbingos pedopartijos garbės pirmininko privatizuotame balkonėlyje stovėjo dviese. Vieną iš jų humoro klasikas Juozas Erlickas įvardino taip taikliai, kad tai jau tapo tautosaka. Prisimenate? „Lietuvos širdyje sėdi senis, prisiuvęs Tėvynę prie savo kišenės." O šalia jo pirmą kartą privačiame balkone pasirodė persona simboliniu pavadinimu Lietuvos Dalia. O gal nèDalia? Bendraminčiai, bendradarbiai ir šiaip bendrininkai. Iškilus duetas, gerokai geresnis už Džoną Travoltą su Olivija Niuton Džon ar Krisą Normaną su Siuzi Kvatro.
Lengvos mirties reikia užsitarnauti, o simbolinės - nusipelnyti. Prie svarbiausią visiems lietuviams dieną - Vasario 16 pasaulį palikusių Jono Basanavičiaus ir Justino Marcinkevičiaus ankstyvą ketvirtadienio rytą prisijungė buvęs politinis kalinys, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjas, Laisvės premijos laureatas Antanas Terleckas, kuris buvo neeilinė asmenybė ir niekada nenustojo kovoti su sistema. Taip ir išėjo daugelio pamirštas ir niekieno iš režimo atstovų nepasveikintas su tik prieš savaitę praėjusiu jubiliejiniu gimtadieniu...
Atkūrusi Nepriklausomybę, Lietuva nuėjo ilgą kelią. Ilgesnį, nei buvo nuėjusi nepriklausoma tarpukario Lietuva. Ar geresnį? Spręskite patys. Su praėjusia švente jus! Ta proga linkiu mums visiems susigrąžinti tą nepamirštamą 1989 metų Vasario 16-tosios jausmą, apie kurį Justinas Marcinkevičius taip rašė:
1989 m. Vasario 16-oji
Diena atrištom akim.
Tauta iš kapo pakilus.
Viešpatie, leisk jai atkimt.
Tebūna jos žodžiai kilnūs.
Pašauk ją, pašauk atsitiest
ir laisvę išskleist - kaip esmę.
Štai mes - ir mūsų tik tiek,
kiek buvom ir kiek esame.
Kiek būsim šioje dienoje
sudygę augimui ir brandai,
ant žemės gyvi ir po ja,
paženklinti lietuvybės randais.
Prie savo kalbos prikalti,
prie istorijos prirakinti.
Žmonės, jūs nekalti.
Jūs tik labai iškankinti.
Bet jau atrištom akim.
Ir kaip vėliava jau - pakilūs.
Lietuva, leisk mums atkimt.
Tebūna mūs polėkiai kilnūs.
