1 nuotr.Lietuvos Konstitucijoje nurodyta, kad mūsų valstybės himnas - Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė". Konstitucijos tekste nėra nei himno teksto, nei melodijos, tačiau ir taip žinome, kokie jie yra. Tas pats yra ir su abėcėle. Konstitucijoje nurodyta, kad valstybinė kalba yra lietuvių, ir nebūtina į ją įrašyti, kokios yra abėcėlės raidės.
Pavyzdžiui Konstitucijos 16-as straipsnis nurodo: ,,Valstybės himnas - Vinco Kudirkos ,,Tautiška giesmė". Pačiame Lietuvos Respublikos Konstitucijos tekste nėra nurodyti aptariamos giesmės žodžiai, nėra nei gaidų, nei melodijos nuorodos.
Bet pagal žinomą nutylėjimo principą šitie dalykai turi egzistuoti kitame formate, jie visų žinomi, įvardyti ir aptarti, deklaruoti bei legitimuoti ir priimti tvarkant visą Konstitucijos tekstą. Jie yra suprantamai tapę konstitucinio reikšmingumo tekstais, nors yra už Konstitucinio Akto erdvės.
Giedant himną atsistojama, atiduodama pagarba, nusiimama kepurė. Tai yra neginčijamas konstitucinis statusas ir reikšmė, kas nurodyta 16 Konstitucijos straipsnyje, nors pačios Konstitucijos tekste minėtos giesmės tekstas nėra užrašytas. Bet faktiškai neginčijamai pripažinta, kad tai - konstitucinio reikšmingumo tekstas. Antraip Konstitucija neužsimintų.
14-as Konstitucijos straipsnis teigia: ,,Valstybinė kalba - lietuvių kalba." Kalbos be abėcėlės nebūna. Pirmoji priimtoji abėcėlė tampa konstitucine, nors ji ir neįrašyta Konstitucijoje. Jeigu mes sugalvotume įsivesti kitą kalbą ar jos dalį, tai privalėtume nurodyti ir abėcėlės kalbą, ir taip legitimuoti, kad raidės, rašmenys yra lietuviški. Pagal nutylėjimo principą tai privalu.
Raidynas pagal nutylėjimą traktuotinas kaip išbaigta imperatyvinė konstitucinė sąsaja lietuvių kalbos bendram identifikavimo vertinimui, siekiant suteikti realų gyvastingumą teisinei lietuvių kalbai ir reikmei, esant pilnai Konstitucijoje numatytai griežtai procedūrinei tvarkai. Tai yra išimtinai Konstitucinės normos veikimo erdvė. Jeigu nebūtų konstitucinio lietuviško raidyno patvirtinimo, kaip mes galėtume teigti ir patvirtinti, kad teiginys ,,lietuvių kalba" konstituciškai egzistuoja?
Keisti raidyną galima, bet pagal Konstituciją šiandien šiuo atveju dėl raidyno keitimo balsuojama 2 kartus Seime su ne mažesne kaip trijų mėnesių pertrauka. Keitimas laikomas priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsvo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių, t. y. 94 balsais. Taip numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
Abėcėlės bazinis žodynas buvo nuo J.Jablonskio laikų. 1939 m. ir netgi 1942 metų vokiečių okupacijos metuose vadovėlių raidyne nurodomos 33 raidės.
Dabar paskutiniame balsavime dėl raidyno keitimo balsuota tik vieną kartą ne kaip konstituciniam dokumento keitimui, o kaip eiliniame, kasdieniame balsavime. Už raidyno keitimą suskaičiuoti 82 balsai, bet tai reikėjo padaryti du kartus su 94 balsais. 2022 m. sausio 18 d. vienkartiniame balsavime dėl naujų raidžių įrašymo į raidyną 82 balsavo už, prieš - 37, susilaikė 3. Procedūriškai pažeista Konstitucija. Įstatymo leidėjai numatė, kad kalba yra tokie valstybės pamatai, jog juos kaitalioti numatyta atsakingai.
,,Dabartinės lietuvių kalbos žodynas" (Vilnius, 2012) šiuo metu nurodomas raidynas:
A, Ą, B, C, Č, D, E, Ę, Ė, F, G, H, I, Į, Y, J, K, L, M, N, O, P, R, S, Š, T, U, Ų, Ū, V, Z, Ž.
Prieškarinis raidynas (1939 m.): a, ą, b, c, č, d, e, ę, ė, f, g, h, ch, i, į, y, j, k, l, m, n, o, p, r, s, š, t, u, ų, ū, v, z, ž.
Lingvistai turėtų įvertinti lietuvių raidyno istorinę dinamiką ir padėti išsakyti nuomonę kiek, kada ir kaip papildyti lietuvių raidyną, nes dabar akivaizdžiai pradėta raidyno kaita ne pagal Konstitucinę tvarką.
