respublika.lt

Neklauskit dainiaus vardo, arba „Nelaimei ar laimei tave pažinau“

(62)
Publikuota: 2024 birželio 11 20:05:59, Stasys LIPSKIS, literatūrologas
×
nuotr. 1 nuotr.
Pauliaus Širvio nelaiminga meilė kaimo merginai Alfonsai dovanojo mums bene gražiausią romansą „Nelaimei ar laimei tave pažinau“, kurį ir šiandien dar dažnai išgirstame dainuojant. Stasio Lipskio archyvo nuotr.

Prieš šešiolika metų Vilniuje, šv. Kotrynos bažnyčioje, rengiau literatūrinį - muzikinį vakarą „Dainuojame Paulių Širvį". Didžiulė erdvė nesutalpino visų norinčiųjų - žmonių susidomėjimas buvo didžiulis. Ir tai suprantama - juk garsaus lietuvių poeto eiles dainavo Stasys Povilaitis, Aleksas Lemanas, Viktoras Malinauskas, Vygantas Kazlauskas, Rugiaveidė, pagaliau romansų ansamblis „Juodosios rožės".

 

Taip, estradoje dažnai skamba Pauliaus Širvio dainos. Bet šiandien noriu papasakoti istoriją apie vieną jo eilėraštį, kuris tikra liaudiška daina tapo autoriui to net nežinant... O buvo taip.

Pokario metais dirbdamas Rokiškyje, Paulius Širvys užsuko į Vilkolių kaimą. Čia buvęs kareivėlis ir sutiko Alfonsą Žegliūnaitę. Jo žvilgsnis vis dažniau stabtelėdavo prie mėlynakės merginos, kurios akių mėlį dar labiau paryškino dailiai supintos gelsvos kasos ir mėlynas megztukas. Netrukus Širvys užsuko ir į Žegliūnų sodybą. Tai buvo šiltas ir jaukus vakaras.

Paulius čia rado pasiilgtų namų šilumą, Alfonsai jis priminė negrįžusį iš karo jos brolį Danielių, tėvams buvo įdomi kiekviena naujiena iš kario lūpų. Paulius pažadėjo Alfonsos motinai pasidomėti komisariate jos sūnaus likimu. Toje nuostabioje vakaronėje vis dažniau kryžiavosi Pauliaus ir Alfonsos žvilgsniai, stebuklingai šilti ir be žodžių vienas kitą suprantantys.

Net didelės upės savo ištakas pradeda nuo mažyčių įgriovų žemės paviršiuje. Ir didelei meilei kartais pakanka vieno atsitiktinio žvilgsnio, kuriam nereikia nei žodinių briliantų, nei herojiškų darbų. Žvilgsnio, kuris ir po metų, ir po dešimtmečių atsišauks sopulingu žuvėdrų klyksmu...

Paulius ir Alfonsa pradėjo susirašinėti laiškais. Kai kartą, važiuodamas dviračiu, sutiko Alfonsą, einančią su drauge, buvęs kareivėlis gerokai pasimetė, sutriko. Pasidabinusi tuo metu gražiausiom puošmenom - marga perkelio suknelė, baltos trumpos kojinės, balti drobiniai batukai, iki akinančio šviesumo išdabinti dantų milteliais - Alfonsa įspūdingai atrodė žaluma tviskančio šilo fone. Tarsi koks kipšas būtų Pauliui užrišęs žodžių atsargas...

Užtat vakare, grįžęs namo, Paulius pirmiausia sėdo prie stalo - susitikime nepasakyti žodžiai dabar rikiavosi posmais, tarsi vyturių trelės skambėjo nuostabiom eilėm. Pauliui nebereikėjo iš pasąmonės užkaborių vilioti žodžių - jie mintyse lėkė susikibę posmais, ranka vos spėjo guldyti sąsiuvinio puslapyje meilės laišką Alfonsai:

Nelaimei ar laimei tave pažinau,

Mergaite iš tolimo sodžiaus.

Ką skyrė likimas, tikrai nežinau,

Ką paslėpei tu savo žodžiuos.

Norėčiau atspėti slapčiausias mintis,

Laimingas su tavim pabūti.

Keliauti drauge per audringas naktis -

Vis vien man gyventi ar žūti.

Be pudros, dažų, be šilkų - paprasta,

Tik gelsvosios kasos supintos!..

Buvai man žibuoklė pirmoji rasta,

Laukų Lietuvos išauginta.

Tave pažinau tik prieš vienus metus

Mažytėj gryčiutėj prie kelio...

Niekad nepamiršiu ugningų žvilgsnių,

Graži melsvaake mergele.

Turiu visus laiškus, kuriuos man rašei.

Jei nori, sakyk, - sugrąžinsiu.

Ir vienišas, liūdnas nueisiu tolyn,

Ir širdžiai mylėti užginsiu.

Sudeginsiu tiltus sugrįžti atgal...

Manęs tu, žinau, nepamilsi:

Iš didžiojo karo nuliūdęs grįžau -

Tu meile mana nusivilsi.

Nedaug temylėjau, nebuvo kada...

Audroje gyvenimas bėgo.

Nueisiu, nueisiu ir aš tuoj tenai,

Kur mūšio draugai mano miega...

Išsiuntęs šį eiliuotą laišką savo mylimai mergaitei, Paulius ilgai laukė atsako. Ėjo dienos, savaitės, o Alfonsa, laiškuose vadinta Alpune, neatsiliepė. Gal be reikalo poetas atvėrė širdį mėlynakei? Ar dvidešimt šešerių metų randuotas fronto kareivis gali būti pora aštuoniolikametei mergaitei?

Atsakymas paaiškėjo po gero mėnesio. Kaimo vakaruškose Paulius išgirdo gražią romantišką dainą... pagal jo paties laiške rašytas eiles. Išgirdo tą romantišką dainą ir Alpunė. O netrukus sužinojo tikrąją laiško istoriją. Nešdamos Pauliaus voką, skirtą Alpunei, Panemunio progimnazijos mokinės atpažino Širvio rašyseną, atplėšė laišką ir tas eilėraštis joms labai patiko - jos sukūrė melodiją ir tekstą parodė kaimo muzikantams. Šie be kalbų melodingą dainą įtraukė į savo repertuarą. Ir šis liaudiškas romansas pasklido po Aukštaitijos kaimus bei miestelius. Žmonės dainą netrukus pavadino „Žibuoklių valsu"...

Sužinojusi nelemtą Pauliaus laiško istoriją, Alfonsa skubiai parašė Pauliui visą jo eiliuoto meilės laiško legendą. Tarp jų vėl prasidėjo susirašinėjimas. Laiškuose Paulius sekė laimės ir ilgesio pasaką. „Su tavim eičiau ir į patį pragarą",- ne kartą tvirtino laiškuose Paulius. O Alpunei reikėjo gal kur kas mažiau. Ji svajojo apie šeimą, bet ar tai įmanoma? Argi Paulius sutiktų gyventi kaime? Pagaliau, gal jis turi ne vieną panelę?

Širvys ne juokais supyko. Kartą įsilinksminęs net parašė: „Tikrai turiu paną ir dar tokią „fainą", kad, kol aplink apeinu, baranką suvalgau". Alfonsa nesuprato humoro - ji sudėjo visus Pauliaus laiškus ir... juos sugrąžino poetui. Gavęs storą geltoną voką, Paulius iškart suprato. Netrukus jis laiške Alfonsai parašys: „Nežinau, kas su manimi darėsi, tik rytojaus dieną draugai pasakojo, kad radę mane girtą ir verkiantį"... Palaipsniui abu įsimylėjėliai sutarė - tegul draugystė telieka amžinam prisiminimui... „Bet aš laimingas, kad Tave pažinau,- vėliau laiške Alfonsai prisipažino Širvys.- Gal per tai ir poetu tapau."

Taip baigėsi ši romantiška dviejų jaunuolių meilė, besitęsusi keletą metų. Kai Paulius Širvys šventė savo septyniasdešimtmetį, Lietuvos televizija rodė jo jubiliejinę laidą. Alfonsa, ekrane matydama Pauliaus veidą, nustebo matydama senstelėjusį poeto veidą. Alfonsa pasiuntė sveikinimą ir prirašė - balsas tas pats, o veidas nebe tas... Širvys, padėkojęs už sveikinimus, atsiuntė Alfonsai savo poezijos knygą. Tuo metu Širvys jau turėjo žmoną, Alfonsa irgi buvo sukūrusi šeimą - augino du vaikus.

Alfonsa Žegliūnaitė-Liolienė jau šiais laikais parašys: „Visas mūsų draugystės su Pauliumi laikotarpis taip ir liko atminty - lyg graži pasaka, lyg nuostabus sapnas. Nes tai buvo patys gražiausieji mano jaunystės metai"...

Ta draugystė mums dovanojo bene gražiausią romansą „Nelaimei ar laimei tave pažinau", kurį ir šiandien dar dažnai išgirstame.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
492
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (62)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kaip švęsite Jonines?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia oro temperatūra vasarą jums labiausiai komfortiška?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+14 +17 C

+12 +20 C

+13 +20 C

+18 +22 C

+23 +27 C

+23 +27 C

0-4 m/s

0-4 m/s

0-3 m/s