Algimantas RUSTEIKA: Kas baigiama ištrinti

Bus Jo gatvės ir aikštės, laivai ir mokyklos, darželiai ir lopšeliai. Lukiškių aikštė postamentui seniai paruošta. O kol kas iš virtualios erdvės beveik baigiami ištrinti to meto dokumentai, tiesioginių liudininkų tekstai. Neužilgo ateis ir popierinių periodikos variantų bibliotekose nurašymas dėl susidėvėjimo ir mikrofilmų dingimas.

Kas dar turite - išsisaugokit. Nes kitaip tikroji istorija bus galutinai perrašyta, kurpiant melo legendą. Ir religinio šventojo kultas, pradėtas prieš trisdešimt su viršum metų, bus baigtas kurti. Dar gyvi žmonės, atsimenantys altorių su Patriarcho portretu tarp žvakučių raižyto medžio krėsle Sausio 13-sios brolijos patalpose.

Pirmiausia reikėjo tapti sprendimų priėmėju. V.Landsbergis atėjo į Sąjūdžio steigiamąjį susirinkimą nekviestas ir iniciatyvinėje grupėje atsidūrė atsitiktinai. Išrinktas Sąjūdžio pirmininku tik pusmečiui, buvo numatyta vadovų rotacija.

R.Ozolas, atėjus laikui pakeisti V.Landsbergį, buvo melagingai apkaltintas „Atgimimo" lėšų išeikvojimu, kas nepasitvirtino, tačiau to pakako žodžiu duotam „džentelmeniškam" susitarimui sulaužyti. Tuo metu, kaip sykis, labai keistomis ir iki šiol neištirtomis aplinkybėmis žuvo R. Ozolo sūnus ir klausimas savaime „išsisprendė".

Niekas nepaneigė signataro A.Sakalo liudijimo, kad jis buvo represuotas KGB organų būtent pagal V.Landsbergio įskundimą. Kaip ir teisme duotų KGB majoro V.Gulbino parodymų apie N.Dušanskio užverbuotą „Dėdulę". Ir apie tiesiogiai dirbusio su šiuo agentu Klaipėdos KGB padalinio viršininko pavaduotojo D.Abromaičio, kurį apklausiant dalyvavo Seimo nariai A.Sakalas ir V.Čepas bei prokuroras Č.Norinkevičius, parodymus, kurių įrašas paslaptingai „pradingo".

V.Landsbergio reikalavimu dėl „šmeižto" iškelta baudžiamoji byla buvo nutraukta nesant nusikaltimo sudėties, nors buvo du tomai liudininkų parodymų ir dokumentų. Beje, pabandykite kas nors rasti bibliotekose 2000 metų gruodžio 2 d. „Lietuvos ryto" numerį, kur straipsnyje „KGB savo sandėliuose vis dar randa šovinių" viskas buvo atskleista. Garantuoju - bus iš metinio laikraščio komplekto išplėštas, kaip ir pusė paties V.Landsbergio KGB bylos lapų.

Nieko nuostabaus. Iš 35 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių 17 buvo TSKP nariai, joje buvo ir KGB bendradarbių, ir „pakabintų" žmonių. Per juos buvo veikiama tam, kad būtų realizuoti TSKP vadovybės tikslai, vykdant sistemos pertvarką ir išsaugant TSRS.

Galvojate šiaip sau nematytą isteriją sukėlė Rolando Paulausko kalba Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime? Kalba buvo siekiama išvengti Lietuvos okupacijos ir aneksijos įteisinimo Sąjūdžio rankomis. Todėl tai buvo priimta kaip ""įžūlus akibrokštas" ir „išsišokimas". Nes Lietuvai buvo rengiamas visai kitas planas.

Tuoj po suvažiavimo, 1988 m.rudenį V.Landsbergis nuostatą Nepriklausomybės atžvilgiu suformulavo labai konkrečiai. „Tikslas, į kurį einame, yra nuosekli federacinė lygiateisių respublikų sąjunga su pakankamai išreikštais, tarkim Pabaltijo atveju, - konfederacijos bruožais" (Landsbergis V., Sąjūdis po suvažiavimo, Atgimimas, 1988, Nr.6, psl. 8 ).

Dabar pabandykite rasti kitą dokumentą - garantuoju, kad nežinodami, kaip ir kur jo ieškoti, vargu ar surasite. Sąjūdžio Seimas 1988 m.lapkričio 13 d. patvirtino naują Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos konstitucijos redakciją. Ir oficialiai kreipėsi į LTSR AT Prezidiumą, ragindamas nedelsiant ne tik įtraukti LTSR konstitucijos projekto svarstymą į AT sesijos dienotvarkę, bet ir ją priimti.

Sąjūdis pasaulyje buvo laikomas perestroikos „demokratizacijos" procese prabudusios lietuvių tautos interesų reiškėju. Tokios Sąjūdžio patvirtintos ir stumiamos LTSR Konstitucijos priėmimas būtų reiškęs faktinį okupacijos pripažinimą ir užkirtęs bet kokius kelius teisiškai atkurti buvusią Nepriklausomybę.

Ši tarybinė „konstitucija", už kurią taip aršiai agitavo V.Landsbergio vadovaujamas Sąjūdis, būtų konstituciškai įteisinusi Lietuvos kaip LTSR - sudėtinės TSRS dalies - egzistavimą. Būtų vienareikšmiškai teigiama, kad tai padaryta demokratinėmis procedūromis. Ir būtų likusi tik galimybė "išstoti iš TSRS sudėties" pagal TSRS įstatymus. Tai yra jokios.

Apgailėtini buvo Sąjūdžio viduje skleisti bandymai paaiškinti tą „konstituciją" kaip tada plačiai aptariamo "ekonominio savarankiškumo" realizavimą. Viena buvo diskutuoti, visai kita - po Sąjūdžio suvažiavimo Sąjūdžio vardu oficialiai teikti balsavimui LTSR konstituciją, kuri būtų buvusi savižudybe. Politinė diskusija ir politinis veiksmas nėra tas pats.

Tada Vakarai vieningai palaikė M.Gorbačiovą ir siekė nieku gyvu „nepakenkti perestroikai". Mūsų siekiai buvo laikomi politinių nesusipratėlių veikimu, kas buvo atvirai Prancūzijos prezidento pasakyta F.Miterano: „Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai buvo, tai režimas - diktatūra. Pasigailėjimo verti žmonės. Suprasčiau, jei Gorbačiovas turėtų griebtis jėgos".

Dar pamenu ne tik Sąjūdžio viršūnėlių pasipiktinimą Rolando Paulausko kalba, kurioje buvo siūloma siekti visiškos Lietuvos Nepriklausomybės. Bet ir dar didesnį pasipiktinimą, kada ta savižudiška „LTSR Konstitucija" nebuvo priimta. 1988-11-20 Sąjūdžio Seimo tarybos išplėstinio posėdžio nutarimu nedelsiant buvo paskelbta, kad LTSR AT atsisakymas priimti naują LTSR konstituciją „yra politinė klaida".

Be kauniečių nebūtų buvę nieko. Gerai pamenu Kauno sąjūdiečių pasipiktinimą dėl tokio bandymo Nepriklausomybę laidoti savo rankomis. Karštus ginčus, viešai niekur neskelbtus ultimatyvius reikalavimus Sąjūdžio tarybai ir kitus veiksmus, privedusius iki 1989 vasario 16 d. posėdžio Kaune, Muzikiniame teatre.

Prie šio posėdžio sėkmės, kada pagaliau buvo nutarta siekti nebe "suvereniteto" TSRS sudėtyje, o tikrosios nepriklausomybės, kartu su kauniečiais prisidėjo R.Ozolas, B.Genzelis ir kiti tikrieji sąjūdiečiai. Bet ir po to mūsų „Nepriklausomybės iškovotojas" iki pat kovo 11-sios dvejojo.

Ir tik po K.Motiekos inicijuoto telefoninio pokalbio su S.Lozoraičiu, prieš pat kovo 11-sios posėdį V.Landsbergis ryžosi. Nes kito kelio nebebuvo. Ir po to kaip gegužiukas, intrigėlėmis palaipsniui pjudęs vienus su kitais, išstumdė visus iš lizdo ir liko vieninteliu „valdovu".

Taip bus įrašyta mokyklų programose ir vadovėliuose. Deklaruota monografijose, apdainuota propagandistų straipsniuose, išnagrinėta darbuose bakalaurų ir mokslo daktarų laipsniams gauti. Vaizdžiai pateikta knygelėse darželinukams ir seneliukams. Visa tiesa jau baigiama ištrinti.