Pagerintas žmogus: kaip įvairių epochų mąstytojai įsivaizdavo idealius ateities žmones

Platonas: auklėjimas plius selekcija

Patobulintų žmonių elitas - idealios valstybės karkasas, manė filosofas Platonas (V-IV a.pr.m.e.) Juo tokioje valstybėje turi tapti luomas sargybinių, prižiūrinčių tvarką visuomenėje ir ginančių šalį, o geriausieji laikui bėgant pereitų į aukščiausią socialinį valdančiųjų - filosofų sluoksnį.

Valstybės sargybiniai - aukšto intelekto ir visuomenės gerovei atsidavę žmonės. Toks elitas, samprotavo mąstytojas veikale „Valstybė", neatsiras savaime. Jį reikia suformuoti trimis būdais: atranka pagal gebėjimus, auklėjimu ir selekcija.

Platonas iš pradžių siūlė atkreipti dėmesį į mažus vaikus, išsiaiškinti, kokių gabumų turi ir toliau atitinkamai auklėti. Jie turi gauti geriausią išsilavinimą, o fizinis pasirengimas turi derėti su intelektiniu ir estetiniu auklėjimu (pavyzdžiui, privalomos turėtų būti muzikos pamokos). Mergaites reikia mokyti taip pat kaip berniukus.

Bet to maža: jeigu žmonės išmoko tobulinti gyvulių veisles, juos kryžmindami ir atrinkdami geriausius, kodėl to nedaryti su savimi? Idealioje valstybėje sargybiniai neturėtų nei šeimų, nei nuosavybės, kad artimųjų interesai netrukdytų tarnauti visuomenei. Vyrai ir moterys turėtų sudaryti poras ir daugintis... metus burtus. Toks požiūris tarsi sulygina visų galimybes, bet iš tiesų Platonas numato gudrią schemą, suteikiančią galimybę burtus pakreipti taip, geresnieji jungtųsi su geresniaisiais, o blogesnieji su blogesniaisiais.

„Kūdikiai, gimę geriems tėvams... būtų nešami į lopšelius žindyvėms, gyvenančioms atskirai, - dėstė teoriją Platonas. - O kūdikiai, gimę blogesniems tėvams arba turintiems fizinių trūkumų, būtų paslepiami neprieinamose, slaptose vietose". Neatsitiktinai Platonas yra vadinamas vienu iš eugenikos, XIX a. mokymo apie žmogaus selekciją, pradininkų.

Kinų alchemija

Senovės ir viduramžių Kinijoje daugelis daoizmo sekėjų svarstė klausimą, kaip tapti nemirtingiems. Pagal daoistų pasaulėvaizdį žmogus turi keletą sielų ir tik fizinis kūnas jas laiko kartu. Vadinasi, geriausia, ką gali daryti žmogus - tobulinti kūną, kad sielos gyventų jame amžinai, tai yra, tapti nemirtingam.

Bet fizinio tobulumo neįmanoma pasiekti be dvasinio. Pavyzdžiui, IV a. traktate „Baopuzi" pateikiamas toks „tarifas": jei žmogus nori tapti „žemišku nemirtinguoju", jam reikia atlikti 300 gerų darbų, o siekiant amžino gyvenimo danguje - 1200. Buvo rekomenduojamos ir kitos priemonės: meditacija, dieta, kvėpavimo ir fiziniai pratimai.

Visa tai buvo daoistų alchemikų pagalbiniai metodai. Kinų alchemija yra seniausia pasaulyje. Skiriamos dvi jos rūšys: išorinė ir vidinė. Pagal pirmąją nemirtingumą suteikia „aukso eliksyras" arba „aukso piliulė", gaminami iš metalų ir mineralų.

Buvo tikima, kad tie ilgaamžiai elementai žmogaus organuose palaipsniui pakeis jų neilgaamžę medžiagą. O vidinė alchemija siūlė žmogui harmonizuoti ir priderinti prie pasaulio harmonijos savo organizmo resursus- energijos srautus ir gyvybės syvus. O išorinės alchemijos metalai ir mineralai buvo vertinami kaip simboliai. Žmogus pats tapdavo alchemijos laboratorija ir išlydydavo savyje „nemirtingumo daigą".

Rodžeris Beikonas: prarastos galimybės

Tapti nemirtingi, o ne tik išmokti kitus metalus paversti auksu siekė ir viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų amžių Europos alchemikai. Jie tikėjo, kad atskleidus filosofijos akmens paslaptį, jis suteiks ir turtų, ir amžiną jaunystę.

XIII a. anglų filosofas Rodžeris Beikonas (Roger Bacon) apgailestavo, kad Senojo Testamento patriarchai gyvendavo po kelis šitus metų, bet laikui bėgant žmonija prarado šią dovaną.

R.Beikonas manė, kad su alchemijos pagalba galima ir žmones gydyti, grąžinti jiems ilgaamžiškumą o jų kūnus padaryti beveik tokius pačius tobulus kaip tie, kurie pagal Bibliją bus prikelti laikų pabaigoje.

Tomazas Kampanela: žvaigždžių pagalba

XVI-XVII a. atsirado utopijos žanras. Viena žinomiausių to meto knygų - italų filosofo Tomazo Kampanelos (Tommaso Campanella) „Saulės miestas". Jo aprašytame mieste gyvena gražūs ir laimingi ilgaamžiai. Jie neturi šeimų ir privačios nuosavybės, bet koks darbas yra gerbiamas, kiekvienas įgyja visapusišką išsilavinimą ir sveikai gyvena, o pagrindinę šventyklą puošia astronomijos vadovėliai.

Kaip ir Platonas, idealioje T.Kampanelos visuomenėje praktikuojamas žmogaus „veislės" gerinimas. Kas, su kuo ir kada pradės vaikus, sprendžia gydytojas ir astrologas. Pirmasis vertina charakterių, kūno sudėjimo ir sveikatos ypatumus, kad pora tarsi papildytų vienas kitą, o tinkamiausią laiką vaikui pradėti nurodo astrologas pagal žvaigždžių ir planetų padėtį.

Tiesa, tos patobulintos žmonijos versijos atstovus, pasak T.Kampanelos, dažnai kamuoja epilepsijos priepuoliai, kuriuos filosofas laikė „didelės proto jėgos" požymiu. Užtat šiaip Saulės miesto gyventojai yra gerokai sveikesni už kitus žmones ir gyvena 100-200 metų.

Švietėjai: proto karalystės pilietis

Švietimo epochos filosofai samprotavo apie lemiamą auklėjimo ir iš principo naujo mentaliteto žmonių ugdymo vaidmenį. Pagrindinis šios srities teoretikas buvo Žanas Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau).

Jo nuomone pagerinta žmogaus versija slypi jame nuo gimimo. Žmonės iš prigimties yra laisvi ir geri, tai visuomenė suformuoja iš jų kur kas mažiau tobulas asmenybes negu galėtų , ir tik teisingas auklėjimas nuo gimimo gali juos išgelbėti.

1762 m. filosofas išleido romaną - traktatą „Emilis arba Apie auklėjimą", kuriame išdėstė savo pedagoginę teoriją. Pirma, kol visuomenė yra toli nuo idealo, vaiką reikia nuo jos izoliuoti ir auginti gamtos prieglobstyje.

Nepriklausomai nuo kilmės, vaikus reikia pratinti prie paprastumo ir fizinio darbo. Mokytojai - auklėtojai privalo neįkyriai atskleisti jų potencialą ir skatinti mokytis patiems. Tiesa, jis rašė tik apie berniukus. Mergaitėms Ž.Ruso rekomendavo gana tradicinį auklėjimą - ugdyti paklusnumą, kantrybę ir be „perteklinių" žinių.

Frydrichas Nyčė: antžmogis

Vokiečių filosofas Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche) skelbė, kad žmogus - tik pereinamoji grandis tarp žvėries ir antžmogio. Gyvenimas yra nuolatinis savęs įveikimo procesas. Stipri valia sukuria žmogaus tobuliausią tipą - vadinamąjį antžmogį. Norint sukurti antžmogį reikia save disciplinuoti, įveikti savyje tai, kas žmogiška, viename žmoguje sujungti idealius bruožus - kilnumą, išskirtinumą, autoritetą. Migloti ir metaforų pilni jo tekstai buvo įvairiausiai interpretuojami.

Bet antžmogio idėja dar ilgai kėlė didelį įvairiausio plauko skaitytojų susidomėjimą - nuo anarchistų iki vokiečių nacistų, samprotavusių apie „arijų rasės" išskirtinumą.

XIX-XX a. sandūros vizionieriai: svarbiausia - smegenys!

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje žmonija, įkvėpta technikos pažangos, vis drąsiau svajojo apie ateitį. Ryškiausi vizionieriai spėjo, kad po tūkstantmečių žmogaus pakeistas pasaulis pats jį neatpažįstamai pakeis.

Pvz. Herbertas Velsas (Herbert Wells), kartu su Žiuliu Vernu (Jules Verne) suformavęs klasikinės mokslo fantastikos žanrą, šiai temai skyrė 1893 m. parašytą esė „Žmogus po milijono metų".

Rašytojas samprotavo, kad tolimos ateities žmonėms, užsiimantiems daugiausia protine veikla, atrofuosis kojos ir virškinimo sistema, užtat padidės galva ir bus labai išsivysčiusios rankos. Jų veidai taip pat pasikeis. Tokie žmonės valgys panirdami į indą su maitinamuoju tirpalu.

Samprotaudamas apie žmonijos evoliuciją dar toliau žengė „kosmonautikos tėvas" K.Ciolkovskis. 1895 m. paskelbtame straipsnyje „Gyvos būtybės kosmose" jis spėjo, kad žmonija išmoks apsieiti ne tik be maisto, bet ir be oro, maitinsis tik saulės šviesos energija.

Kvėpavimo ir virškinimo organai atrofuosis, žmonės pajėgs apgyvendinti įvairiausias planetas ir galbūt taps nemirtingi. K.Ciolkovskis pranašavo, kad žmonija anksčiau ar vėliau atitrūks nuo žemės, keliaus po kosmosą dirbtiniuose būstuose.

Eugenika: diskredituotas mokslas

XIX a. anglų psichologas ir antropologas Frensis Galtonas (Francis Galton) įrodinėjo, kad žmonės iš tėvų paveldi ne tik fizines savybes, bet ir psichines, įskaitant talentus, ir kad žmogaus gebėjimai labiau priklauso nuo paveldimumo negu auklėjimo ir aplinkos. Neatsitiktinai garsūs žmonės turi daug talentingų giminaičių, teigė mokslininkas, pats Č.Darvino pusbrolis.

Taigi F.Galtono nuomone valstybė turi skatinti perspektyviausius jaunuolius, vaikinus ir merginas, tuoktis tarpusavyje ir gimdyti kuo daugiau vaikų. Jo „giminės gerinimo" mokslas - eugenika (graik. εὐγενής - „kilmingas", „taurus") sukėlė didžiulį susidomėjimą.

Įvairiose šalyse buvo įkurtos eugenikos draugijos, rengiamos konferencijos, eugenika buvo dėstoma universitetuose. Buvo aptarinėjama ne tik žmonių su vertingomis savybėmis reprodukcijos skatinimas, bet ir neigiamos priemonės - jos ribojimas tiems, ką visuomenė pripažino genofondui žalingu.

1907 m. JAV buvo sukurtas precedentas: priimtas įstatymas dėl psichikos ligonių prievartinės sterilizacijos. Iniciatyva paplito visame pasaulyje. Žavėjimosi eugenika padariniai baisiausią pavidalą įgavo hitlerinėje Vokietijoje, kur įsigalėjo nacistinės idėjos apie arijų rasės pranašumą ir būtinybę ją „gryninti".

Nuo 1939 m. buvo parengta programa „T4": visoje šalyje ir okupuotose teritorijose buvo masiškai žudomi žmonės su psichikos sutrikimais, paveldimomis ir sunkiomis ligomis, neįgalieji. Tais pačiais „arijų" kraujo apsaugos sumetimais vokiečiai grindė kitų tautų, ypač žydų ir romų, genocidą.

***

O ateitis vis artėja. Pavyzdžiui, amerikietis menininkas Nilas Harbisonas (Neil Harbisson), neskiriantis spalvų, į smegenis įsodino neįprastą implantą, padedantį jam skirti net tas spektro spalvas, kurių žmonės šiaip nemato. O 2018 m. gydytojas iš Kinijos, nepaisydamas draudimų, pirmą kartą pataisė žmogaus embrionų genomus, kad gimę dvynukai būtų atsparūs ŽIV.