Eksrespublikonas Romas BUBNELIS: Gyvenu geriau, negu tada, kai maudžiausi piniguose

Štai ir šiandien jis, pardavęs automobilį, sako gyvenantis geriau, nei tuo metu, kai jam priklausė bankas, televizija, keli butai, nuosavas lėktuvas ir jachta...

- Noriu pradėti klausimu, kurio niekas neužduos: ką mano hidrotechnikos inžinierius, kai jo akyse skęsta pasėlių laukai?

- Praktiškai juo nedirbau: baigęs Žemės ūkio akademiją, gavau paskyrimą į Vandens išteklių tyrimo institutą, gavau ir temą disertacijai, tačiau nemačiau jokios perspektyvos: dainuodamas naktiniuose klubuose uždirbdavau kelis kartus daugiau - apie 400 rublių per mėnesį.

Na, o dėl apsemtų laukų, manau, visiems aišku, kad palikus likimo valiai melioracijos sistemas, jos sutrūnijo arba sugriuvo, joms sutvarkyti reikia didelių pinigų, o jų nėra. Kitas dalykas: kada žemes grąžino žmonėms, jie į žemę pinigų nekišo, tik ėmė iš žemės. Melioracija, dėl kurios ir mano senelio sodybą sovietmečiu nugriovė, šiandien praktiškai žlugęs reikalas.

- Vadinasi, nebeturite širdžiai mielo kampelio Dzūkijoje?

- Nors nebėra senelio ir jo sodybos, jos vietoje likusi viena didžiulė eglė, kaskart ten būdamas ją aplankau, man Dzūkija graži...

- Bet kam ji jums, kai dienas leidžiate Tenerifėje?

- Čia iš blogo gyvenimo - Lietuvoje pragyventi sunkiau, negu ten. Ten jaučiuosi oriai: nuomojuosi butą, moku po 600 eurų per mėnesį, ten maistas pigesnis, nereikia žiemą nei šildymo, nei šiltų rūbų, elektra kapeikas kainuoja... Šalia vandenynas, kur gali maudytis apskritus metus... Pensija, dar vienas kitas koncertėlis, ir aš gyvenu puikiausiai. Daug lietuvių, žinoma, pasiturinčių čia suvažiavę, aš tarp jų normaliai jaučiuosi.

- Net neabejoju. Turint tokią turtuolio patirtį...

- Aš moku tarp turtingų elgtis.

- Ar tik ne šitas gebėjimas jums padėdavo nusėsti į šiltas direktorių kėdes?

- Gal direktoriaus kėdė ir atrodo minkšta tiems, kuriems man teko vadovauti, bet visose didelėse įmonėse, kurioms man teko vadovauti, situacija būdavo problemiška. Galbūt dėl to mane ir skirdavo toms pareigoms.

- Ir „Respublikos" rinkodaros direktoriumi dėl to paties?

- 1998 metais, dirbdamas fotografu „Lietuvos žiniose", sulaukiau Vito Tomkaus pasiūlymo; su juo buvome pažįstami nuo 1992 metų. Manau, kad šias pareigas jis pasiūlė iš draugiškumo ir gal norėdamas geriau išnaudoti mano patirtį.

Kai antrą kartą įsidarbinau pas jį „Vakaro žinių" komercijos direktorium gal 2001 metais, irgi buvo ką veikti: laikraščio materialinė bazė buvo gana silpna, žurnalistai turėjo tik vieną kompiuterį su internetu, kiti buvo tinkami tik tekstų spausdinimui. Gal per pusmetį pavyko aprūpinti redakciją internetiniais, nors ir ne naujais, bet puikiausiai veikiančiais kompiuteriais...

- Skyrėsi kuo nors direktoriavimas „Respublikos" leidiniuose nuo kitų postų?

- Vienu metu buvo ypač suintensyvėjęs laikraščio ir jo leidėjo Vito Tomkaus puolimas. Prisimenat 2003 metais Lietuvą sukrėtusį skandalą, kai saugumietis Valerijus Saveljevas mėgino užverbuoti žurnalistą, kad tas suteiktų Tomkų provokuojančios informacijos? Jis buvo atėjęs ir pas mane, norėjo, kad patvirtinčiau šmeižtą, esą Tomkus reketuoja verslininkus, bet aš pasiunčiau jį kuo toliau ir tuo kartu viskas baigėsi.

Paskui man paskambino draugas ir perdavė tuometinio Vilniaus mero Artūro Zuoko, kuris buvo abiejų prietelius, norą susitikti su manimi. Nieko bloga neįtardamas nuėjau, nors ir žinojau, kad jis pareiškimą prieš Tomkų buvo parašęs, ir kad Tomkus savo darbuotojų buvo prašęs niekam nedalyti interviu, - gal yra koks nekaltas reikalas, maniau.

Zuokas pasitiko familiariai: „Oooo, naujas kostiumas, parodyk, kokia čia firma?" Tik paskui supratau, kad jis tikrino, ar neturiu diktofono. O paskui, žodis po žodžio pradėjo kone rėkti esą Tomkus jį puola, reketuoja per mane. Ko pasikvietei, kokias čia nesąmones šneki, sakiau, taip ir nesuprasdamas pokalbio esmės, tik paskui, kai išsišaukė saugumas ir pacitavo mūsų pokalbio įrašą, supratau tuokart patekęs į Zuoko pinkles.

Saugumiečiai klausė, kaip yra iš tikrųjų, nes tam įraše nebuvo jokios „Respublikos" leidėjus kompromituojančios detalės. Nieko nepešę galų gale paliko mane ramybėje. Vitas, aišku, buvo susinervinęs, kam ėjau pas Zuoką, bet aš nei ką pasakiau, nei turėjau ką pasakyti.

- Jūs jau dirbote pas mus, kai Vitas Tomkus mestelėjo tris milijonus litų „Žalgirio" krepšinio klubui, palikdamas mus be premijų?

- Dirbau, buvau proceso dalyvis. Kauno sporto halėje buvo koncertas, dainavo, be manęs, Asta Pilypaitė, Ovidijus Vyšniauskas, vyko susitikimas su bankrutuojančio „Žalgirio" krepšininkais, ir Tomkus paskelbė, kad dovanoja tuos milijonus. Kilo furoras, visi plojo, džiūgavo...

- Bet, regis, tiek patys krepšininkai, tiek jų sirgaliai yra primiršę šitą kilnų gestą...

- Galiu pasakyt, kad situacija labai sumaniai pasinaudojo bankininkas Vladimiras Romanovas, tais pačiais metais paskleidęs žinią, kad jis imasi remti „Žalgirį", ir yra jo tikrasis gelbėtojas. Iš tikrųjų, jei ne Tomkaus pinigai, „Žalgiris" būtų bankrutavęs. Pats Rimas Kurtinaitis tada sakė: telieka langus lentomis užkalt, ir viskas.

- Ar jūsų banko pinigai nutekėjo Romanovui?

- Man priklausiusį „Ancorobank" banką su pastatu, kur ir šiandien įsikūręs „Medicinos" bankas, su aktyvais (tuomet buvo apie 70 milijonų), su keliais filialais Lietuvoje uošvis pardavė verslininkui Tadui Karosui už 11 litų. Žodžiu, perėmė viską su viskuo, tuo metu buvau sulaikytas, sėdėjau Lukiškėse.

- Viename jųdviejų su Vitu Tomkumi pokalbyje jis, girdėjau, pajuokavo esą kalėjimas padaręs jus žmogumi...

- Gal jis nevykusiai pajuokavo, turėjo žinoti, koks žmogus buvau ir koks esu. O tie 9 mėnesiai kalėjime padarė mane nebe šeimininku, o vykdytoju, - aš pradėjau tarnauti kitiems. Tomkui tarnavau, tarnavau „Gubernijos" akcininkams, tarnavau dirbdamas kapinių prižiūrėtoju, dėvėtų drabužių parduotuvės vadovu, „Spaudos" generaliniu direktoriumi, tarnavau dirbdamas fotografu „Lietuvos žiniose"...

- Ir čia išgarsėjote, kai buvote pakrikštytas „paparacu"...

- Taip, pirmuoju paparacu Lietuvoje buvau paskelbtas. Įdomi istorija: kai mes su žurnaliste sutartu laiku nuėjome į Marčiulionio viešbutį prie legendinės Sjuzi Kvatro (Suzi Quatro) numerio, ir ji, pikta, susivėlusi, naktiniais marškiniais, mus aprėkė ir pravijo, spėjau nuspausti kelis kadrus. Pavymui išgirdau ją rėkiant, kad nedrįsčiau nuotraukos publikuot. Pasakiau, kad duodu žodį ir išmečiau išryškintą juostą, bet redakcijoje dėl to gavau velnių, turėjau grįžti paieškoti juostos, kur ją buvau išmetęs. Mano laimei, šiukšlių dėžės jau buvo išvežtos.

O kitą dieną dainininkė, duodama kitam leidiniui interviu, piktinosi, kad paparacas ją nufotografavo.... Taip tapau paparacu. Man fotografija labai patiko, moku momentus gaudyt, bet mano gyvenime taip yra: etapas praėjo ir jo - kaip nebuvę... Tada mane pakvietė „Respublika" komercijos direktorium. Ten kitas etapas prasidėjo.

- Kaip jums pavyko po visų gyvenimo smūgių išsilaikyt balne?

- Esu optimistas, kad ir ką daryčiau, visur randu teigiamų dalykų. Net pačioj blogiausioj situacijoj, net kai mane buvo sulaikę Lukiškėse, radau pliusų: ramybė atsirado, knygų perskaičiau įvairių, tarp jų ir karmos diagnostikas, kur pradedi galvoti, gal taip ir turėjo būti, gal kitaip. Ir pyktis praėjo, nes buvau piktas, kai viską atėmė, sunaikino firmą ir dar įmetė į kalėjimą, - nuo to laiko nė vieno priešo neturiu. Esu tikintis, ir užsieny būdamas nueinu į bažnyčią, žvakutę uždegu...

- Žiauriausia turbūt buvo, kai kameroj turėjot pakęsti tėvo žudiką...

- Kai mus, apie dvi dešimtis suimtųjų, naktį nuvežė į Kauną ir įmetė į kamerą, įleido dvimetrinį provokatorių. Pareigūnui paraginus vieną žmogų ruoštis apklausai, provokatorius pradėjo šaukti, kad jis yra Bubnelio tėvo žudikas, kažką reikia daryt su juo. Iškart bukagalviai, kurių pilna visur, kaip šoks: kišam jo galvą į klozeto skylę ir uždusinam...

Supratau, jie provokuoja mane pulti žudiką plikomis rankomis, kitaip tariant, ieško būdų, kaip mane pasodint. Ėmiau belsti į duris: čiagi mano tėvo žudikas, išveskit jį arba mane!.. Nesąmones šneki, - užriko ir užtrenkė duris...

- Romai, galėtumėt paaiškinti, kaip čia yra, kad visi bankrutavę bankininkai Romanovas, Baranauskas ir jūs skundžiasi likę be skatiko kišenėje. Žmonėms kyla klausimas, ar jie apsimetinėja ar buvo, atleiskite, visiški žiopliai?

- Visiškai ne, bet kai tavimi užsiima sistema (o sistema, yra kas? - valstybė), prieš ją nepakariausi. Jeigu yra nurodymas tave sunaikinti, gali duotis kaip žuvis ant ledo, nieko neįrodysi. Nurodymas bus įvykdytas be jokių skrupulų. Kai mane įkišo į Lukiškes ir per tą laiką, kol sėdėjau, „išvalė" visą turtą, kas buvo dar įmanoma, kilnojamą ir nekilnojamą, bet, laimei, šiandien esu laisvas.

Aš irgi galėjau bėgti, kaip paskui pasielgė Baranauskas ir Romanovas, nes buvo signalų, kad mane griebs, sodins, bet aš nebėgau. Ir Baranauskas, jei būtų nebėgęs, jei vietoje būtų pabandęs teisybės ieškot, jaučiu, Lietuvoje būtų geriau gyvenęs. Gal tiedu vyrai praskydo lemiamą minutę.

Mane palaikė mintis, kad esu teisus, aš neigiau visiškas nesąmones esą buvau sukūręs grupę, kuri planavo finansinius nusikaltimus. Buvau dėl to išteisintas, bet žinau, kad mane sunaikino, žinau, kas sunaikino, dėl ko ir kokiomis rankomis, - viską žinau.

- Bet ar sunaikino norą prabangiai gyventi?

- Jeigu tikėtume horoskopais, Jautis gimęs prabangiai gyventi. Ką reiškia „prabangiai"? Aš galiu gyventi net ir oloje, bet jeigu matysiu kokią nors progą geriau gyventi, ja būtinai pasinaudosiu. Mano siekiamybė - patogiai gyventi.

Kiek leidžia mano galimybės, aš taip ir gyvenu, - ne prabangiai, bet patogiai. Dabar, kai įkeliu į feisbuką nuotrauką, kur gyvenu, sulaukiu komentarų, kaip gali pensininkas taip gyventi. Taip, atsakau, Lietuvoje pensininkui normaliai gyventi neįmanoma, o Tenerifėje - galima. Įsivaizduok, už dešimt eurų gali restoranėlyje prie pat vandenyno kranto suvalgyti porciją šviežių krevečių ir išgerti ne vieną bokalą alaus, jis ten kainuoja pusantro euro, o Lietuvoje - 6-7 eurus.

- Patogiai gyventi jums reiškia neskaičiuoti kiekvieno euro?

- Esu išmokęs skaičiuoti juos visą laiką. Ir kartais išleidžiu daugiau, negu galiu, dėl patogumo, paskui atsigriebiu, kitur pataupau, dar koks koncertėlis nukrenta. Aš visą gyvenimą taip, - ir namus stačiausi Vilniuje skolintais pinigais. Pasiskolinu, padarau, paskui atidirbu tuos pinigus. Žinau, kaip galima normaliai gyventi, ko siekti, tik nebegalvoju, kad vėl lėktuvą pirksiu ar jachtą, net turėdamas daug pinigų, nepirkčiau. Tai yra didelis vargas.

- Kai būnat Lietuvoje, daug matote patogiai gyvenančių žmonių?

- Negaliu atsakyti į šitą klausimą, nes bendrauju su žmonėmis, ir jaunais ir vidutinio amžiaus, kurie tikrai labai gerai gyvena. Skurstančių nesutinku, nes, matyt, per trumpai būnu Lietuvoje.

Bet politiką skurstančią matau. Pasiilgstu joje tokio mohikano, kaip Česlovas Juršėnas, net to paties Gedimino Kirkilo pasiilgstu, pasiilgstu kitokios santykių ir diskusijų kultūros. Šiandieniniai politikai vieni kitus ėda, nesirinkdami nei žodžių, nei veiksmų, taršo vieni kitus nupirktos žiniasklaidos padedami ir, svarbiausia, neaišku, dėl ko. Jeigu jie peštųsi dėl valstybės, sakyčiau, viskas tvarkoje, bet, atrodo, kad toji valstybė nelabai kam rūpi, - štai kur bėda.

- Praėjusį pavasarį sutikot rimtesnį 70 metų jubiliejų. Pats laikas klausti, ar išsipildė jūsų gyvenimo svajonė?

- Išsipildė visais atvejais, nes buvau visur: buvau labai aukštai, buvau labai žemai. Ką reiškia žemai? Morališkai aš visada buvau aukštai, bet dėl paties pragyvenimo galiu sakyti, kad buvo visko. Šiaip viskas tobula: turiu keturis fantastiškus vaikus, turiu nuostabią moterį Dianą, sveikata normali, ir Dievas mane myli šiame gyvenime. Pastarosios skyrybos buvo gana sunkios, bet Dievas atsiuntė karvelį, irgi susijusį su „Respublika", beje. Susipažinau su Tomkaus bičiule Diana per Vito Lingio žūties metines, kai visa kompanija lankėme jo kapą Antakalnio kapinėse; štai jau penkeri metai mes kartu.

- Psichoterapeutai dėl šventos ramybės visiems pataria išsikelti tikslų. Jūs tokį turite?

- Mano tikslas - puikiai praleisti kiekvieną dieną. Tikslo kaupti turtą seniai nebeturiu: turiu butą Vilniuje, Tenerifėje butą nuomojuosi, man nieko daugiau nereikia. Automobilį pardaviau, kai atvažiuoju, pasiimu taksi... Aš gyvenu geriau, negu tada, kai maudžiausi piniguose, buvau turtingas, nes neturiu jokių finansinių įsipareigojimų. Esu laisvas. Šaus į galvą, gal nuvažiuosiu pas dukrą į Ameriką, ji San Franciske gyvena. Gal nuvažiuosiu pas mylimą moterį, kuri gyvena Izraelyje, gal susitiksim Milane, gal ji atskris į Lietuvą... Matomės kas mėnesį, bet gyvenam atskirai, gal tai netgi gerai, nes buitis užknistų.

...Atsikeli ryte, šviečia saulė, išeini į terasą su puodeliu kavos, sėdi ir galvoji, kaip praleisi dieną...

Romo Bubnelio CV

*1989-1995 m. - „LitPoliinter" savininkas ir direktorius

*1992-1993 m. - komercinio banko „Ancorobank" pagrindinis akcininkas ir prezidentas

*1993-1995 m. - „LitPoliinter" radijo ir televizijos savininkas

*1997-1998 m. - dienraščio „Lietuvos žinios" fotografas

*1998-1999 m. - dienraščio „Respublika" rinkodaros direktorius

*1999-2001 m. - dėvėtų drabužių parduotuvės direktorius

*2001-2005 m. - dienraščio „Vakaro žinios" direktorius

*2005-2007 m. - „Pagirių šiltnamių" generalinio direktoriaus pavaduotojas

*2007-2009 m. - alaus daryklos „Gubernija" generalinis direktorius

*2010-2012 m. - „Spaudos" generalinis direktorius

*2012-2015 m. - „Vakaro žinių" direktorius

*2015-2017 m. - „Eltos" generalinis direktorius