Valdantieji nusitaikė ir į pelningiausią uostą

Ne kartą analogiškai bandė elgtis ir anksčiau veikusios vyriausybės, tačiau taip ir neišdrįso to padaryti dėl valstybės saugumo ir kitų valstybei svarbių institucijų išvadų. Be įstatymų, kurie susiję su šiomis konkrečiomis įmonėmis, keičiant jų statusą, būtina pakeisti ir Lietuvos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymą.

Dar 2020 m. birželio 3 d. LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (toliau - NSGK) posėdyje buvo siūloma keisti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teisinį statusą. Didelė pastabų gausa iš įvairių institucijų bylojo dėl galimų LR Konstitucijos nuostatų pažeidimų, buvo įvardinta, kad projektu siūlomos nuostatos tiesiogiai sudarytų sąlygas korupcijai.

Tuometiniam NSGK vadovavo Dainius Gaižauskas, komiteto pirmininko pavaduotoju buvo Laurynas Kasčiūnas, posėdyje dalyvavo komiteto nariai: Virgilijus Alekna, Arvydas Anušauskas, Arūnas Gumuliauskas, Jonas Jarutis, Gabrielius Landsbergis, Michalas Mackevičius, Dovilė Šakalienė, Audrys Šimas. Tai yra vos ne visų politinių jėgų atstovai ir didelė jų dalis dirba dabartiniame Seime. Komiteto sprendimas skambėjo taip:

„Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos valstybinis jūrų uostas yra strateginis objektas, turintis išskirtinę reikšmę nacionaliniam saugumui, įvertinus Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, Specialiųjų tyrimų tarnybos antikorupcinio vertinimo išvadoje pateiktas pastabas, Valstybės saugumo departamento pateiktą vertinimą dėl siūlomo reguliavimo atitikties Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, nesant pakankamo ekonominio socialinio pagrindimo dėl būtinybės pertvarkyti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto valdymo modelį keičiant uosto direkcijos statusą iš valstybės įmonės į akcinę bendrovę, siūlyti pagrindiniam komitetui įstatymo projektą Nr. XIIIP-2845 atmesti."

Šį sprendimą Seimo nariai priėmė vienbalsiai.

Tai vyko lygiai prieš metus. Kas pasikeitė per tuos metus? Ogi nieko, jei nežinotume, kad keitėsi valdančioji dauguma, Vyriausybė ir atsirado naujos, ne pačios geriausios aplinkybės mūsų šalies nacionaliniam saugumui. Turiu omeny šiandienos Lietuvos geopolitinę situaciją.

Dabartinė Vyriausybė, inicijuodama valstybės valdomas valstybės įmones pertvarkyti į akcines bendroves, nurodė tokius pertvarkos motyvus: veiklos plėtra, geroji valdysena, viešasis interesas, mažesnė administracinė našta, efektyvesnis turto valdymas, grąža valstybei, investicijų pritraukimas, t.y. buvo išvardinami motyvai, grindžiami bendrinėmis, išsamiai neįvardintomis naudomis visuomenei.

Bent man, paliekant Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją 2019 metų pradžioje, ši valstybės valdoma įmonė pagal savo pelningumo rodiklį buvo pelningiausia uosto direkcija visoje Europos Sąjungoje, aplenkianti didžiausius ES uostus. Tai kaip čia dabar išėjo, kad tie „trukdžiai", kurie įvardinami kaip argumentai, trukdantys efektyviam valstybės įmonių valdymui, leido šiai valstybės įmonei pasiekti tokių neregėtų rezultatų šalies istorijoje? Matyt, tokių „trukdžių" tiesiog nėra, priešingai, valstybės įmonės gali sąžiningai tarnauti savo šalies žmonėms ir nėra tampomos neaiškių akcininkų interesų.

Pažymėtina, kad valstybės valdomos įmonės, kurios šiuo metu patikėjimo teise valdo didelės apimties išskirtinį valstybės turtą, atlieka visuomeninę funkciją, sukuria sąlygas verslui ir visuomenei naudotis jų infrastruktūra bei kai kurios iš šių įmonių reikšmingai prisideda prie valstybės biudžeto surinkimo.

Valstybės infrastruktūrą valdančių valstybės įmonių pertvarkymas į akcines bendroves iš esmės reiškia visuomeninės funkcijos atsisakymą, tokių įmonių orientavimą į maksimalaus pelno siekimą, kas susisiekimo sektoriuje sudarytų rimtas grėsmes prarasti konkurencingumą ne tik šalies viduje, bet ir tarptautinėje plotmėje.

Kodėl manoma, kad valstybės įmonė turi būti verslo įmonė? Tikiuosi, kad yra suprantama, jog bet kurios akcinės bendrovės tikslas yra maksimalus pelnas. Tokiu atveju yra prieštaraujama masto ekonomikos principams, kuriais remiantis yra akivaizdu, kad tikrasis tikslas yra ne vienos, dažnu atveju monopolistinės, įmonės maksimalus pelnas, o stiprių tos srities įmonių veikiančių įmonių visuma su nepalyginamai didesniu įnašu į valstybės biudžetą. Būtent taip veikia išsivysčiusių Europos valstybių infrastruktūrą valdančios įmonės.

Kodėl, pavyzdžiui, šimtmečių praktiką rinkos ekonomikoje turinčioms Vokietijai, Olandijai ir kitoms ES valstybėms neatrodo, kad administravimą reikia supaprastinti? O todėl, kad jos puikiai suvokia tų įmonių išskirtinę svarbą šalies ekonomikai ir saugumui.

Būtina pastebėti, kad, pavyzdžiui, didžiausi ES jūrų uostai yra valdomi beveik analogiškai, kaip šiuo metu yra valdoma VĮ Klaipėdos valstybinio uosto direkcija - išskirtinai valstybės institucijų. Pavyzdžiui svarbiausias ir didžiausias strateginis Vokietijos uostas Hamburgas yra aiškiai įvardijamas kaip valstybinis, valdomas viešosios teisės principu, turintis valdybą ir dar papildomai, ko nėra Lietuvoje, dar vieną priežiūros instituciją - Stebėtojų tarybą, kurios 6 nariai yra paskirti Senato ir 3 darbuotojų atstovai. Tai parodo požiūrį į kontrolės sistemą valstybėje, kuri turi šimtametę rinkos ekonomikos ir valstybės strategiškumo valdysenos patirtį.

Kaimyninėje Latvijoje, po tam tikrų pastarųjų metų įvykių, rodančių valstybės teisėtų visuomeninių interesų ir teisių praradimą uostų valdyme, buvo deklaruota, kad buvo padaryta klaidų uostų valdymo struktūroje juos municipalizuojant. Įvertinus padarytas klaidas, pastaruoju metu siekiama jiems grąžinti valstybinį statusą.

Taigi, įvardinami pavyzdžiai byloja, kad Lietuva, turėdama išskirtinę valstybei svarbią infrastruktūrą, o tuo labiau vienintelį ir strategiškai ypač svarbų transporto ir energetikos sistemos multimodalinį epicentrą - jūrinį uostą, dėl kol kas neaiškių tikslų siekia pasukti pavojingu visuomenei keliu.

Verčiant valstybės įmones tapti privačiomis akcinėmis bendrovėmis, galima sukelti grėsmes parduoti pelningai veikiančių bendrovių akcijas ir taip dalinai užvaldyti išskirtinės reikšmės valstybės turtą. Prisimindami nepriklausomos Lietuvos istoriją pripažinkime, kad tokių, ne pačių geriausių pavyzdžių, kad ir kaip būtų gaila, buvo.