Lietuvių nacionalizmas visada buvo tautinis, puoselėjantis meilę

- Meilė Tėvynei yra prigimtinė ar labiau įgyta?

- Žmoguje beveik viskas yra įgyta. Žmogus gimsta nemokėdamas kalbėti, kalbėti jis išmoksta. Žinoma, pirminius išmoktus dalykus ir galima vadinti prigimtiniais, nes žmogus be kalbos apskritai neegzistuoja. Dėl Tėvynės yra daug sudėtingiau - jeigu, pavyzdžiui, gimė vaikas ir bus išvežtas į Kiniją, tai jis bus kinų patriotas, imperininkas. Didelė to tikimybė, nes jis išmoks tą kalbą, įsisavins tos šeimos tradicijas, kurios susijusios su tūkstantmečių imperine civilizacine atmintimi ir dabartine politika. Ir bus tas žmogus kinas patriotas.

Kai kalbame apie meilę Tėvynei, reikia suvokti, kas tas Tėvynės turinys.

- Tas turinys, kur gimiau, kur užaugau ir puoselėju vertybes bei tradicijas?

- Kur gimėme, tai yra gimtinė, bet Tėvynė nėra gimtinė, o kažkas daugiau. Akivaizdu, kad be gimtinės ir Tėvynė neegzistuoja. Kai kalbame apie meilę Tėvynei, ir ypač apie patriotiškumą, klausimas - kaip mes jį suvokiame, kodėl apskritai kalbame? Nes reikia ginti Tėvynę, - tokia yra nuostata. Be patriotiškumo Tėvynės gynyba nelabai suprantama. Gynybą mes suvokiame labai rimtai, kad reikia aukoti ir gyvybę. Patrioto gyvybė tarsi yra menkesnė vertybė už Tėvynę. Bet žmogus ugdomas individualistu, kad jo pasirinkimas svarbiausias, gyveni, kur geriausia gyventi, emigracija puikiausias dalykas pasauliui pažinti. Taigi susikerta pora ideologinių ir labai rimtų nuostatų. Tėvynė nėra paprasta gyvenamoji vieta, juk žmogus gali gyventi bet kur.

- Juk labai daug žmonių grįžta į Lietuvą, nors pragyvenę kitose šalyse ir po 10 metų. Gana dažnai sako: jaučiausi svetimas, kad ir kaip gerai gyvenau. Lietuvoje man geriausia, aš čia - savas.

- Be abejo. Svetimumo ir nesvetimumo jausmas yra susijęs su didesniais dalykais. Svetimas tas žmogus jautėsi kitoje tautoje, kitoje visuomenėje. Vadinasi, Tauta yra prigimtinė, čia jautiesi savas. Kai mes pradedame kalbėti apie Tėvynę, mes turime kalbėti apie tai, kas joje gyvena; kas tą Tėvynę kuria, ir kodėl ji yra brangi. Mes gimstame šeimoje, išmokstame tam tikros kalbos, išmokstame lietuvių, o su lietuvių kalba mes įsisaviname visą gimtinės pojūtį, artimųjų pojūtį, giminės pojūtį. Juk gimtinė yra susijusi su gimine. Tie dalykai yra labai svarbūs ir čia yra patriotiškumo syvai ir pagrindas. Tai yra tai, ką žmogus gina, nepaisydamas savo gyvybės: gina šeimą, giminę, Tautą. Juk patriotiškumas be tautiškumo jausenos neegzistuoja. Bet jis neegzistuoja ir be valstybingumo jausenos, kurią reikia ugdyti. Bet negali ugdyti valstybingumo jausenos tokios abstrakčios, tik Tėvynei teritorijai. Pabrėžiu - šeima, giminė, Tauta.

Kai kuriame pilietinę visuomenę, staiga pradėjome trinti dalykus, kurie susiję su tautiškumu ir nacionalumu. Nacionalumas yra susijęs su valstybingumu. Žmogus yra individualistas, jo gyvenimas svarbiausia, emigracija ir kelionės yra svarbiausia. Staiga prisimenama, kad reikia būti ir patriotu. Atsigręžti į tai reikia laipsniuotai, nes negalima įtikinti žmogaus būti patriotu, ir negalima patriotiškumo nupirkti. Gali nupirkti tik samdininkiškumą. Reikia styguoti meilę gimtinei, meilę Tautai, būtina įdiegti suvokimą, kad Tauta kuria valstybę. Lietuvių tauta yra valstybės steigėjas ir kūrėjas. Aišku, yra visuomenė, piliečiai ir taip toliau. Ne iš piliečių tautiečiai atsiranda, o iš tautiečių piliečiai. Nacionalizmas yra tautiškumo klijai. Jeigu nacionalizmą pavadintume lietuvybe, tai kone tas pats. Tai savumo klijai, kurie žmones suklijuoja į tam tikrą tautinę bendruomenę - tai susiję su kalba, papročiais, gyvenamąja (kilmės) vieta. Dievo duota vieta.

Yra nacionalizmų, kurie naikina kitas tautas, imta laikyti, kad tai yra blogis, nes visuose nacionalizmuose glūdi grobuoniška šaknis. Nieko panašaus! Yra labai įvairūs nacionalizmai, bet lietuvių nacionalizmas visada buvo tautinis, puoselėjantis meilę savo kalbai, gimtinei. Mums patriotiškumą reikia puoselėti nebijant nacionalizmo, nes be nacionalizmo negali puoselėti valstybingumo jausenos.

- Tiesiog reikia elementarios meilės savo artimui?

- Tai neatsiranda nuogoj vietoj, kai aiškinama, jog svarbiausia yra konkurencija ir kiek tavo sąskaitoje. Jei tai yra svarbiausia, kuo čia dėta meilė kaimynui? Jeigu iš kaimyno nugvelbiami kvadratiniai metrai žemės... Aišku, kalbu juokaudamas, bet noriu kalbėti apie esminį dalyką - švietimo sistemą. Ji turi būti sustyguota tam tikrais lygmenimis, kur būtų diegiama meilė, gimtinės pajauta, tautiški dalykai, valstybingumo jausena.

Bet mes diegiame kitokias programas, kurios ardo ar naikina tas pajautas. Juk žmogus neegzistuoja be tam tikros istorinės atminties, žmogus negali egzistuoti be savo biografijos. O kas yra Tautos biografija? Tai tam tikras istorinis pasakojimas apie jos kilmę, įsigyvenimą šitoje vietoje ir tokį įsigyvenimą, kad ta vieta tampa šventa. Mūsų mokykla yra „išsiistorinusi", istorinis pasakojimas metamas iš mokyklos lauk. Po dabartinių reformų, kurios įgyvendinamos švietimo sistemoje, nebelieka daugybės mūsų istorinių pagrindinių veikėjų, kūrusių lietuvių tautą; puoselėjusių jos savimonę. Nebelieka programose Valančiaus, kiek girdėjau, ir Čiurlionis išmestas iš programų. Nereikalingas Vilniui, daugiakultūriniam miestui per daug lietuvybės... O dabar ateina vajus su meile Tėvynei. Pirmiausia juk išnyksta Tauta, o ne valstybė. Mokyti meilės Tėvynei be istorinio pasakojimo, be valstybinės politikos ir nuostatos, kuri turi būti diegiama pirmiausia švietimo sistemoje, kultūroje, neįmanoma.

Gyvename šūkių aplinkoje, nes matome, kas vyksta Ukrainoje. Matome tautinį, nacionalinį ukrainiečių susitelkimą. Kitaip jie neaukotų savo gyvybės. Nes suvokia, jeigu jie neapsigins, kaip tauta ji bus išnaikinta. Arba išvyta. Daliai būtų aiškiai pasakyta, arba pasirašote, kad esate rusai ir priimate Rusijos pilietybę arba būsite išvežti į Sibirą ar sunaikinti. Ukrainiečių tautos naikinimas dabar yra valstybinė Rusijos politika.

Norint puoselėti mūsų kraštą, gimtinę, Tėvynę, reikia atsigręžti į esminius dalykus: į šeimą, Tautą, gimtinę ir valstybę. Valstybę, kuri kuriama Tautos. Ir tą labai aiškiai suvokti. Tada puoselėti meilę ir patriotiškumą yra daug lengviau.

- O ką mes, paprasti žmonės galime padaryti, kad sustiprintume patriotizmą, meilę šaliai?

- Paprastam žmogui, kuris ir su žeme susijęs, dar yra daug šventų dalykų, jam ir gimtinė šventa, ir šeimą jis gins iki galo. Nėra taip, kad žmonėse išnyksta patriotizmas. Klausimas tik, ar valstybė savo politika puoselėja tuos dalykus, ar ji juos naikina? Mūsų valstybė kol kas naikina, manydama, kad tai yra pažangu ir labai europietiška. Istorijos programų susinimas - tai jaunimo sąmonės keitimas. Jeigu yra istorija, sąmonė bus visai kitokia, toje sąmonėje bus daug daugiau patriotiškumo.