Sovietmečiu turėti 6 arų žemės sklypą, vadinamąjį sodą, kur nors už miesto buvo prestižo reikalas. Dabar iš miestų bėgantys žmonės vis dažniau tuose 6 aruose statosi namus ir apsigyvena visam laikui. Tik viena problema - iki šiol neaišku nei kas tomis teritorijomis privalo rūpintis, nei koks jose gyvenančių žmonių statusas.
Tarp žemės ir dangaus
Sodų bendrijos - sovietinių laikų palikimas. Kitados jos priklausė konkrečioms įmonėms ir tos įmonės spręsdavo visas su jomis susijusias problemas. Šiais laikais daugumos tų įmonių jau neliko, tačiau sodų bendrijos liko. Siekiant kažkaip jas įteisinti, buvo priimtas Sodininkų bendrijų įstatymas, tačiau jame nebuvo numatyta nei kas turėtų jomis rūpintis, nei kas už jas atsakingas, nei kam jos ir jų infrastruktūra priklauso.
„Į sodų bendrijas dabar niekas nekreipia dėmesio, niekam jos nereikalingos - visiems tik kliuvinys, - teigia Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos pirmininkas Eidigintas Germanavičius. - Bendrijos dabar - tarp žemės ir dangaus, nei miestas, nei kaimas. Jei bendrija yra miesto teritorijoje, joje gyvenantys žmonės turėtų būti lyg ir miesto gyventojai, tačiau taip nėra. Jei sodų bendrija yra ne miesto, o rajono teritorijoje, joje gyvenantys žmonės lyg ir kaimo gyventojai, tačiau tokių pat teisių jie neturi“.
Pavyzdžiui, kaimo bendruomenės gali gauti Europos Sąjungos lėšų projektams vykdyti - tuo rūpinasi savivaldybės. Sodų bendrijų gyventojai tokios paramos gauti negali. Yra žmonių, kurie nuolatos gyvena sodo bendrijos teritorijoje, tačiau į ES paramą pakeisti stogo šiferio dangą nauja jie pretenduoti negali - gali tik kaimo gyventojas.
„Registrų centras su Savivaldybių asociacija dar ne taip seniai gyrėsi, kad internete jau galima rasti informacijos apie bet kurį žemės sklypą. Gal ir galima, tik ne sklypus, esančius sodų bendrijose, - internetu apie šiuos sklypus nieko negali sužinoti“, - sakė sodininkų atstovas.
Vykdant projektus iš ES fondų Lietuvai skirta lėšų, kad iki 2014 m.
teritorijos, kur gyvena tam tikras skaičius gyventojų, būtų aprūpintos geriamuoju vandeniu, išspręsta nuotekų šalinimo problema. E.Germanavičiaus teigimu, viskas daroma, vamzdynai tiesiami, tad valstybė atsiskaitys ES, kad nurodymus įvykdė. Tačiau sodų bendrijos į tuos planus neįtrauktos - niekas ten nesiruošia už ES pinigus kokių nors infrastruktūrų tvarkyti. Miestuose yra tokių sodų bendrijų, kurios parengė net detaliuosius planus, tačiau vis dar neturi nei miesto geriamojo vandens, nei nuotekų sistemos.
Savivaldybės padėti neskuba
2012 m. birželį Seimas patobulino Sodininkų bendrijų įstatymą. Jame numatyta, kad bus atsisakoma mokesčių už bendro naudojimo žemę, o vidaus kelius, vandentiekio ir nuotekų sistemas bus galima perduoti savivaldybėms. Vyriausybė buvo įpareigota iki šių metų sausio 1 d. parengti įstatymo lydimuosius teisės aktus, tačiau galutiniame įstatymo tekste šis terminas dingo. Tad iki šiol jokie įstatymo lydimieji teisės aktai neparengti.
Negana to, šešių didžiųjų savivaldybių merai pareiškė, kad jie negali spręsti sodų bendrijų kelių perėmimo klausimo, kol neišspręsti finansiniai klausimai, nes vien kelių, skaičiuojama, soduose yra daugiau nei 15 tūkst. km, reikės atlikti kadastrinius matavimus ir pan.
Anot E.Germanavičiaus, savivaldybės sodų bendrijomis nesirūpina - jų funkcijos baigiasi ties bendrijų vartais. Kas vyksta bendrijoje, kiek ten yra sklypų, kiek gyventojų, kiek besimokančių, o kiek - mokyklos nelankančių vaikų, niekas nežino. Ne visos savivaldybės žino net ir tai, kiek jų teritorijose yra tų bendrijų.
„Sodininkų bendrijų įstatyme parašyta, kad savivaldybės gali padėti sodų bendrijoms. Jos gali, bet neprivalo“, - teigia sodininkų atstovas.
Anot pašnekovo, praėjusiais metais net buvo planuota nuimti visas iškabas, nurodančias kelią į sodų bendrijas. Laimė, pavyko tai sustabdyti, nes kitaip tų sodų bendrijų nerastų nei greitoji medicinos pagalba, nei priešgaisrinė tarnyba, nei policija.
Spragos net įstatymuose
„Esu tikras, kad praeis kokie 10 metų ir sodų bendrijų nebeliks. Miestai nori plėstis, tad jie galėtų perimti tas sodų bendrijas, kurios yra miestų ribose: jų gyventojai taptų miesto gyventojais, o savivaldybės perimtų infrastruktūrą. Užmiestyje sodų bendrijų gyventojai turėtų turėti tokias pačias teises, kaip ir kaimo gyventojai“, - teigia E.Germanavičius.
Kaip tvirtino pašnekovas, pavyzdžiui, Panevėžyje yra keturios sodų bendrijos prie Lėvens upės, pavasarį vandens užliejamose teritorijose. Ten dar sovietiniais laikais buvo pradėti statyti įrenginiai, kurie saugotų teritoriją nuo užliejimo. Sodininkai investavo daugiau nei 100 tūkst. litų, pasitvarkė pylimus, pakeitė vandens siurblius ir tuos įrenginius eksploatuoja. Tačiau tai bendrijų gyventojams labai brangiai kainuoja. Kitoje Lėvens pusėje stovi tokie patys įrenginiai, bet jei jau priklauso valstybei, juos eksploatuoja Panevėžio savivaldybė.
„Mūsų įsitikinimu, visus panašius objektus turėtų perimti valstybė, - teigia sodininkų atstovas. - Tačiau Lietuvos realybė tokia, kad kai iš valstybės reikia gauti kokius 20 tūkst. litų, tai valstybė apsiverkia, kokia ji neturtinga, o kai sodininkai investuoja 100 tūkst. litų, tai čia viskas normalu, taip ir turi būti. Štai toks pas mus požiūris į sodininkus visais lygmenimis“.
Dar vienas kuriozas: įstatymuose apibrėžta, kaip galima panaikinti sodų bendriją, - tai gali nuspręsti visuotinis narių susirinkimas, jis paskelbia ir likvidatorių. Tačiau kas toliau? Anot E.Germanavičiaus, Kauno rajone viena sodų bendrija nusprendė tokia nebebūti, net gavo Registrų centro pažymą, kad jie jau nebe sodų bendrija, tačiau koks toliau jų statusas, nei jie, nei savivaldybė nežino. Jei jie ne sodų bendrija, turi keistis žemės statusas - tai jau nebe žemės ūkio paskirties žemė. O kam priklauso esamos komunikacijos, kitas bendras turtas? Visi šie klausimai taip ir lieka neišspręsti, tad teritorijos gyventojai „kybo ore“.
Sovietmečiu turėti 6 arų žemės sklypą, vadinamąjį sodą, kur nors už miesto buvo prestižo reikalas. Dabar iš miestų bėgantys žmonės vis dažniau tuose 6 aruose statosi namus ir apsigyvena visam laikui. Tik viena problema - iki šiol neaišku nei kas tomis teritorijomis privalo rūpintis, nei koks jose gyvenančių žmonių statusas.
Tarp žemės ir dangaus
Sodų bendrijos - sovietinių laikų palikimas. Kitados jos priklausė konkrečioms įmonėms ir tos įmonės spręsdavo visas su jomis susijusias problemas. Šiais laikais daugumos tų įmonių jau neliko, tačiau sodų bendrijos liko. Siekiant kažkaip jas įteisinti, buvo priimtas Sodininkų bendrijų įstatymas, tačiau jame nebuvo numatyta nei kas turėtų jomis rūpintis, nei kas už jas atsakingas, nei kam jos ir jų infrastruktūra priklauso.
„Į sodų bendrijas dabar niekas nekreipia dėmesio, niekam jos nereikalingos - visiems tik kliuvinys, - teigia Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos pirmininkas Eidigintas Germanavičius. - Bendrijos dabar - tarp žemės ir dangaus, nei miestas, nei kaimas. Jei bendrija yra miesto teritorijoje, joje gyvenantys žmonės turėtų būti lyg ir miesto gyventojai, tačiau taip nėra. Jei sodų bendrija yra ne miesto, o rajono teritorijoje, joje gyvenantys žmonės lyg ir kaimo gyventojai, tačiau tokių pat teisių jie neturi“.
Pavyzdžiui, kaimo bendruomenės gali gauti Europos Sąjungos lėšų projektams vykdyti - tuo rūpinasi savivaldybės. Sodų bendrijų gyventojai tokios paramos gauti negali. Yra žmonių, kurie nuolatos gyvena sodo bendrijos teritorijoje, tačiau į ES paramą pakeisti stogo šiferio dangą nauja jie pretenduoti negali - gali tik kaimo gyventojas.
„Registrų centras su Savivaldybių asociacija dar ne taip seniai gyrėsi, kad internete jau galima rasti informacijos apie bet kurį žemės sklypą. Gal ir galima, tik ne sklypus, esančius sodų bendrijose, - internetu apie šiuos sklypus nieko negali sužinoti“, - sakė sodininkų atstovas.
Vykdant projektus iš ES fondų Lietuvai skirta lėšų, kad iki 2014 m.
teritorijos, kur gyvena tam tikras skaičius gyventojų, būtų aprūpintos geriamuoju vandeniu, išspręsta nuotekų šalinimo problema. E.Germanavičiaus teigimu, viskas daroma, vamzdynai tiesiami, tad valstybė atsiskaitys ES, kad nurodymus įvykdė. Tačiau sodų bendrijos į tuos planus neįtrauktos - niekas ten nesiruošia už ES pinigus kokių nors infrastruktūrų tvarkyti. Miestuose yra tokių sodų bendrijų, kurios parengė net detaliuosius planus, tačiau vis dar neturi nei miesto geriamojo vandens, nei nuotekų sistemos.
Savivaldybės padėti neskuba
2012 m. birželį Seimas patobulino Sodininkų bendrijų įstatymą. Jame numatyta, kad bus atsisakoma mokesčių už bendro naudojimo žemę, o vidaus kelius, vandentiekio ir nuotekų sistemas bus galima perduoti savivaldybėms. Vyriausybė buvo įpareigota iki šių metų sausio 1 d. parengti įstatymo lydimuosius teisės aktus, tačiau galutiniame įstatymo tekste šis terminas dingo. Tad iki šiol jokie įstatymo lydimieji teisės aktai neparengti.
Negana to, šešių didžiųjų savivaldybių merai pareiškė, kad jie negali spręsti sodų bendrijų kelių perėmimo klausimo, kol neišspręsti finansiniai klausimai, nes vien kelių, skaičiuojama, soduose yra daugiau nei 15 tūkst. km, reikės atlikti kadastrinius matavimus ir pan.
Anot E.Germanavičiaus, savivaldybės sodų bendrijomis nesirūpina - jų funkcijos baigiasi ties bendrijų vartais. Kas vyksta bendrijoje, kiek ten yra sklypų, kiek gyventojų, kiek besimokančių, o kiek - mokyklos nelankančių vaikų, niekas nežino. Ne visos savivaldybės žino net ir tai, kiek jų teritorijose yra tų bendrijų.
„Sodininkų bendrijų įstatyme parašyta, kad savivaldybės gali padėti sodų bendrijoms. Jos gali, bet neprivalo“, - teigia sodininkų atstovas.
Anot pašnekovo, praėjusiais metais net buvo planuota nuimti visas iškabas, nurodančias kelią į sodų bendrijas. Laimė, pavyko tai sustabdyti, nes kitaip tų sodų bendrijų nerastų nei greitoji medicinos pagalba, nei priešgaisrinė tarnyba, nei policija.
Spragos net įstatymuose
„Esu tikras, kad praeis kokie 10 metų ir sodų bendrijų nebeliks. Miestai nori plėstis, tad jie galėtų perimti tas sodų bendrijas, kurios yra miestų ribose: jų gyventojai taptų miesto gyventojais, o savivaldybės perimtų infrastruktūrą. Užmiestyje sodų bendrijų gyventojai turėtų turėti tokias pačias teises, kaip ir kaimo gyventojai“, - teigia E.Germanavičius.
Kaip tvirtino pašnekovas, pavyzdžiui, Panevėžyje yra keturios sodų bendrijos prie Lėvens upės, pavasarį vandens užliejamose teritorijose. Ten dar sovietiniais laikais buvo pradėti statyti įrenginiai, kurie saugotų teritoriją nuo užliejimo. Sodininkai investavo daugiau nei 100 tūkst. litų, pasitvarkė pylimus, pakeitė vandens siurblius ir tuos įrenginius eksploatuoja. Tačiau tai bendrijų gyventojams labai brangiai kainuoja. Kitoje Lėvens pusėje stovi tokie patys įrenginiai, bet jei jau priklauso valstybei, juos eksploatuoja Panevėžio savivaldybė.
„Mūsų įsitikinimu, visus panašius objektus turėtų perimti valstybė, - teigia sodininkų atstovas. - Tačiau Lietuvos realybė tokia, kad kai iš valstybės reikia gauti kokius 20 tūkst. litų, tai valstybė apsiverkia, kokia ji neturtinga, o kai sodininkai investuoja 100 tūkst. litų, tai čia viskas normalu, taip ir turi būti. Štai toks pas mus požiūris į sodininkus visais lygmenimis“.
Dar vienas kuriozas: įstatymuose apibrėžta, kaip galima panaikinti sodų bendriją, - tai gali nuspręsti visuotinis narių susirinkimas, jis paskelbia ir likvidatorių. Tačiau kas toliau? Anot E.Germanavičiaus, Kauno rajone viena sodų bendrija nusprendė tokia nebebūti, net gavo Registrų centro pažymą, kad jie jau nebe sodų bendrija, tačiau koks toliau jų statusas, nei jie, nei savivaldybė nežino. Jei jie ne sodų bendrija, turi keistis žemės statusas - tai jau nebe žemės ūkio paskirties žemė. O kam priklauso esamos komunikacijos, kitas bendras turtas? Visi šie klausimai taip ir lieka neišspręsti, tad teritorijos gyventojai „kybo ore“.
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
