6 nuotr.Lietuvoje krizės metu galima būtų tiesiog padalinti pinigų gyventojams. Tokią mintį šią savaitę išgirdę žmonės negali išmesti jos iš galvos. Juk gauti pinigų, galima sakyti, už nieką, svajoja visi. Tik mūsų valstybė tų pinigų neprispausdins. Juos tektų iš kažko atimti. Ir ekonomistai jau žino, kas nukentėtų. Tik ne faktas, kad nenukentės ir dabar, nedalijant visiems piliečiams lėšų.
Per ilgas delsimas
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis šią savaitę išsakė visus suintrigavusią prielaidą, kad valstybė labiausiai padėtų dėl krizės nukentėjusiems žmonėms, jeigu pinigus jiems pervestų tiesiai į asmenines sąskaitas.
Pasak jo, jeigu žmogus per visus 2019 m. turėjo darbą ir mokėjo mokesčius, tai jis turėtų gauti 700 eurų ar savo atlyginimo dydžio išmoką. Šie pinigai galėtų būti panaudoti atsiskaitymui už komunalines paslaugas, vaikų mokslus, įsigyjant maisto ar kitų, pirmo būtinumo, prekių.
Tiesa, R.Dargis užsiminė, kad valstybės parama būtų tikslinga ir ne pačius geriausius laikus išgyvenančiam verslui.
Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovas Danukas Arlauskas taip pat akcentavo, kad, pirmiausia, pinigus turi gauti paprasti žmonės.
„Jeigu juos skirstys per valdiškas biurokratines struktūras ar bus užtikrintas skaidrumas? Ar pinigai tikrai pasieks tuos, kuriems skirti?“ - retoriškai teiravosi pašnekovas.
„Pasiūlymas - skirti pinigus tiesiai žmonėms - racionalus. Suma galėtų būti nustatoma procentaliai, atsižvelgiant į gautas pajamas ar bendrą šalies vidurkį. Tiesa, aiškios instrukcijos, kaip tai turėtų būti daroma, dar nėra. Jeigu valdžia ir profesinės sąjungos šitam pasiūlymui pritars, tuomet bus galima rengti jo praktinio įgyvendinimo gaires“, - svarstė pašnekovas.
Visgi jis neslėpė, kad darbo bus daug, nes šiuo metu galiojanti tvarka ir Darbo kodeksas tokios galimybės nenumato.
„Akivaizdu, kad jau reikia veikti, o valdžia vis dar diskutuoja. Sutinku, neatsakytų klausimų yra daug. Ar bus remiami visi? Kas laukia pensininkų? Kaip bus su studentais? Bet kuo ilgiau tik kalbės, tuo didesnę įtampą ir baimę patirs dėl savo ateities neužtikrinti žmonės. Visiems bus geriau, jei šie klausimai bus išspręsti kaip galima greičiau“, - konstatavo D.Arlauskas.
Pasipelnyti valstybės sąskaita
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė sutiko, kad siūlymas tiesiog dalinti pinigus yra svarstytinas, tačiau turėjo ir kritinių pastabų.
„Nesuprantu, kodėl kalbama apie fiksuotą sumą, jeigu ES šalyse subsidijos skaičiuojamos procentine išraiška nuo vidutinio darbo užmokesčio. Manyčiau, kad Lietuvoje turėtų būti taikoma analogiška tvarka.
Sutinku, kad tie verslai, kurie sąžiningai mokėjo mokesčius, pagalbą turėtų gauti pirmieji, tačiau ir čia galima įtarti, kad po tokiais pasiūlymas slepiasi ne pagalba žmonėms, o būtent verslui. Susidaro įspūdis, kad darbdaviai visą atsakomybę nori permesti ant valstybės pečių. Norinti atsakyti, ar šis, „karo stovio“ laikų variantas yra tinkamas, reikėtų turėti daugiau informacijos, nes bet koks sprendimo būdas turi išpildyti ir visą eilę kitų sąlygų“, - pastebėjimais dalinosi
I.Ruginienė.
Pasak jos, dabar svarbiausias visų institucijų tikslas turėtų būti visokeriopai apsaugotas asmuo.
„Žmogus turi būti ramus ne tik dėl pajamų, tačiau ir žinoti, jog nepraras stažo ar socialinių garantijų, kaip kad būtų nemokamų atostogų atveju. Būtent darbdaviai turi užtikrinti, kad darbuotojų socialinis statusas bus išsaugotas“, - teigė pašnekovė.
Komentaras
Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto docentas Algirdas Bartkus irgi pabrėžė, kad kalbėti apie konkrečias sumas, numatomas galimai paramai, dar anksti.
„Kokia tai būtų suma - 500 ar 700 eurų - atsakyti būtų galima tik po rimtų skaičiavimų. Juos atlikti reikėtų ne dienos ir ne dviejų, tačiau laiko tam dabar nėra, todėl galime kalbėti tik apie patį pinigų paskyrimo principą. O čia jau galima daugybė variantų. Taip pat būtina aiškiai pasakyti - iš kur, arba, kitaip sakant, iš kieno kišenės tie pinigai bus imami. Nes bendra frazė „iš biudžeto“, ne tik tiksliai nieko nepaaiškina, ji atveria kelią tam tikram piktnaudžiavimui bei pažadų vykdymui ilgą laikotarpį“, - pastebėjimais dalinosi ekonomistas.
Jis atkreipė dėmesį, kad jau dabar aukštojo mokslo sistemoje dirbantys ekonomistai mano, jog aukštojo mokslo darbuotojams rudenį atlyginimai, kaip žadėta, keliami nebus. Kadangi „pinigų reikia kovai su koronavirusu“, jie tai laiko natūraliu, teisingu ir būtinu žingsniu, garantuojant kaip galima didesnį finansinį šalies stabilumą. Tokie ir panašūs biudžeto „rezervai“ yra lengvai panaudojami verslo palaikymui. Deja, toliau lėšų verslo palaikymui gali būti „ieškoma“ infrastruktūrinių projektų sąskaita.
„Tai reikš, kad mažiau ir rečiau bus tvarkomi keliai, mažinamos vandentvarkos projektų apimtys ir pan. Atitinkamai mažesnius pelnus gaus tokius užsakymus vykdančios įmonės, kurios dėl to irgi patirs nuostolių ir t.t. Sutikdamas su tuo, kad tas įmones - grožio ir odontologijos klinikas, viešbučius, restoranus, turizmo paslaugas teikiančias įmones ir pan., - kurios šiuo metu visiškai negali dirbti, remti būtina, visgi manyčiau, kad to daryti negalima vien mokesčių mokėtojų sąskaita. Juk tie, kurių sąskaita tai bus atliekama, yra ne tik biudžetininkai, bet ir darbus valstybės užsakymu atliekančios įmonės.
Nepamiršti reikia ir to, kad su karantinu susijusios problemos gali užsitęsti ne vieną mėnesį. Geriausių rezultatų būtų pasiekta tuomet, jeigu verslas ir pats prisidėtų prie savęs gelbėjimo“, - teigė A.Bartkus.
Tiesa, jis iškart sukritikavo kai kurių ekonomistų siūlomą variantą, kad įmonės, mainais už paramą, valstybei perleistų dalį savo teisių ar nuosavybės: „Einant tokiu keliu, pasinaudodamos karantinu, ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių vyriausybės gali mėginti sustiprinti savo įtaką verslui. Tai lemtų, kad paternalistinis vyriausybių vaidmuo gerokai išaugtų, ir ne faktas, kad karantinui pasibaigus jos jo atsisakytų. O tai jau kvepia bolševizmu ir yra gana pavojinga.“
Jo nuomone, šiandien geriausias sprendimas būtų toks, kad Vyriausybė verslą remtų tiek, kiek prisidėtų pats verslas.
„Suma, šiuo atveju, nėra svarbi. Turėtų būti numatytos tik tam tikros lubos. Tarkim, įmonė savo darbuotojams skiria 300 eurų. Atitinkamai, 300 eurų jiems skirtų ir Vyriausybė. Taip ši našta, kuri vis tiek mus užguls, būtų tolygiai pasidalinta tarp visų mokesčių mokėtojų ir verslų savininkų. Be to, tai skatintų veikti ir pastaruosius - patiems savininkams papildomai investuoti, išleisti naujas akcijų emisijas ir pan.
Visiems aišku, kad dabar nedirbančias įmones būtina apsaugoti nuo bankroto. Visgi reikia įvertinti, kad dabar vykstanti recesija yra labai specifinė. Ji atsirado ne dėl ekonominės sistemos klaidų. Tai - gamtos išdaiga, kurios mes negalime suvaldyti, todėl būtina veikti solidariai, - aiškina A.Bartkus. - Aišku, valstybės visada turi tam tikrą rezervą, bet reikia atminti, kad jis nėra begalinis. Bandančiai padėti piliečiams Vyriausybei tektų skolintis. Ir tai daryti reikia iškart, nes viruso sukeltas poveikis gali būti juntamas dar labai ilgai. Skolindamiesi mūsų politikai pasielgė teisingai, bet labai svarbu, kad jie neprisiimtų per daug didelių įsipareigojimų. Ar per daug greitai neišdalintų turimų pinigų. Būtent tam ir būtinas solidarus visų suinteresuotų pusių veikimas, nes priešingu atveju viskas gali baigtis visuotiniu krachu.“
