Siūloma praplėsti ratą politikų, kuriems nereikia nei išsilavinimo, nei reputacijos

Tai reikštų, kad Vyriausybės, prezidento kanceliarijos, Seimo ir ministerijų kancleriai, savivaldybės administracijų direktoriai, vicemerai, viceministrai, taip pat ministrų, premjero, Seimo narių, prezidento patarėjai, biuro vadovai, atstovai spaudai būtų vadinami ne politinio ar asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautojais, o politikais.

Kaip LRT sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Vitalis Nakrošis, jeigu taip nutiktų, tuomet šiems asmenims nebebūtų taikomas nepriekaištingos reputacijos reikalavimas ir jiems nebereiktų būti įgijus aukštąjį išsilavinimą.

Tuo metu „Vakaro žinių" kalbintų politologų nuomonės šiuo klausimu kardinaliai išsiskyrė.

Politologas Kęstutis GIRNIUS sako, kad diplomai ne viską lemia.

„Lietuvos žmonės turi teisę rinkti, ką jie nori. Net ir nebaigusių universiteto ar gimnazijos, jei tuo asmeniu pasitiki. O toks išrinktas asmuo turi teisę paskirti savo komandos žmones, kuriais pasitiki, nepriklausomai nuo išsilavinimo ar reputacijos. Jei tu esi beraštis, tai turi teisę rinkti beraštį, jei jis tau patinka.

O išrinktas beraštis turi teisę formuoti savo komandą vadovaudamasis pasitikėjimu. Nemanau, kad kažkas turėtų tai dirbtinai reguliuoti. Rinktas politikas pats renkasi savo komandą, už kurią yra atsakingas", - dėstė K.Girnius.

Pasak jo, nepriekaištingos reputacijos reikalavimas irgi yra labai neaiškus, nes tiksliai nėra apibrėžta, kas tai yra.

„Pavyzdžiui, buvusi finansų ministrė Gintarė Skaistė prieš maždaug dešimtmetį buvo pagauta vairuojanti išgėrusi. Galėtume sakyti, kad ji nebeturi nepriekaištingos reputacijos, tačiau jei ji vieną kartą kvaila girta važiavo, nereiškia, kad nebeturi teisės dirbti valdžioje.

O dėl aukštojo išsilavinimo - ne vieną kadenciją Seimo nariu dirbo Algimantas Salamakinas, neturėjęs aukštojo išsilavinimo, ir tikrai nebuvo blogas Seimo narys. Kiekvienas žmogus turi turėti teisę rinkti, ką nori. Net nusikaltėliams suteikta teisė rinkti", - teigė K.Girnius.

Kitas politologas Bernaras IVANOVAS laikosi visiškai priešingos pozicijos.

„Nepritarčiau tokiems siūlymams, nes čia bandoma vienu šūviu nušauti du zuikius: sumažinti kvalifikacinius reikalavimus ir skaidrumo reikalavimus. Be to, dar būtų politizuojama biurokratija, kas būdinga autoritariniams režimams.

Demokratinėse valstybėse paprastai kaip tik bandoma biurokratiją palaikyti tokiame lygyje, kuriame politikavimo galimybė būtų kuo mažesnė. O pas mus siūlymas yra atvirkštinis. Matyt, mūsų politikų kompetencijos lygis yra toks, kad reikia reikalavimus mažinti: kad būtų galima pasiūlyti bet ką į bet kokį postą.

Deja, mūsų visuomenė supratimą apie politinius procesus, valstybės valdymą turi žemesnį už grindjuostę. Tai liūdina, bet politikai tuo naudojasi", - konstatavo B.Ivanovas.

Anot jo, kol kas akibrokštas buvo dėl politikų, renkamų į savivaldą, o, priėmus siūlomas pataisas, situacija taptų katastrofiška.

„Matėme, kai sąrašuose į savivaldybių tarybas būdavo įrašyti visokie „enrikai daktarai". Kai sąrašuose, ir ne tik į savivaldos tarybas, įtraukiami politikai, kurie noksta, bręsta tik todėl, kad yra politinės dinastijos atstovai. Mes kažkada su studentais suskaičiavome apie 30 politikų šeimų, kurios įsitvirtino Lietuvos valdžioje. Vienas pasitraukia, kiti ateina. O tada kam tie mokslai, jei ir taip pagal giminystės ryšius būsiu valdžioje?

Prisiminkime kad ir „Lietuvos geležinkelius". Koks skandalas kilo, kai paaiškėjo, kad daug procentų darbuotojų buvo susiję giminystės ryšiais. Demokratinėse valstybėse taip negali būti, bet Lietuvoje būna", - pabrėžė B.Ivanovas.

Jam kliūna ir siekis politikais „paverstus" valdininkus atleisti nuo nepriekaištingos reputacijos reikalavimo.

„Na, kažkas vairavo neblaivus. Na ir kas? Nenustebčiau, kad šios iniciatyvos nukreiptos į kelių asmenų, kurie dėl dabartinių reikalavimų negali užimti atitinkamų postų, interesus", - reziumavo B.Ivanovas.