Palionis: sprendžiant dėl biudžeto paskirstymo dėmesį atkreipčiau į savivaldybių sukauptas lėšas

Anot jo, nors ministerijoms šiemet buvo iškeltas išlaidų mažinimo tikslas, savivaldybėms tokių reikalavimų vis dar nėra.

„Kaip ir sakiau, žemės ūkis, mes atsakingai vertiname krašto gynybos klausimą. Ne paslaptis, aš 12 metų Seime dirbau Biudžeto ir finansų komitete, tai pasižiūrėjęs į patį biudžetą ir jo planavimą, gal kitur atkreipčiau dėmesį“, – interviu Eltai teigė A. Palionis, paklaustas, kaip vertina R. Žemaitaičio poziciją.

„Realiai, turime vykdomąją valdžią – ministerijas, kurios turėjo ir šiemet susimažinti, automatiškai ir kitiems metams sumažinamas valstybės biudžeto lėšų panaudojimas, bet mes turime dar tą pačią savivaldą“, – tęsė jis. 

Ministro teigimu, turėtų būti atsižvelgiama į išaugusio savivaldybių sukauptų lėšų likučio panaudojimą. A. Palionis pažymi, jog gynybos finansavimą laikant ateinančio laikotarpio valstybės biudžeto prioritetu, savivaldybių lėšos taip pat galėtų būti padalintos kitaip. 

„Jeigu Finansų ministerija pergyvena dėl sukaupto 600 mln. eurų lėšų likučio savivaldybėse, kad jo greitai neišleistų, kad nepažeistumėme Fiskalinės drausmės įstatymo, tai vertinant ateinančių metų biudžetą, savivaldybėms jis dar didėja, berods, 455 mln. eurų. Kaip mes čia taupome ir per priemones – savivaldybėse nėra taupymo“, – sakė žemės ūkio ministras.

„Aš suprantu ir jas, kadangi betarpiškai bendrauja su gyventojais ir jiems pinigai irgi reikalingi. Tačiau, kadangi turime tokią situaciją, kur prioritetas yra krašto gynyba, gal tie pajamose ir išlaidose suplanuoti pinigai, didesni negu turime šiemet, gal irgi turėtų būti padalinti truputį kitaip“, – pridūrė jis.

–  Artėja finaliniai sprendimai dėl biudžeto – tai viena svarbiausių aktualijų. Šiame kontekste atskiri sektoriai rodo pasipiktinimą, po truputį bręsta tiek pareigūnų, tiek mokytojų protestai. Kaip ūkininkų bendruomenė žiūri į artėjančio laikotarpio biudžetą?

–  Tikriausiai, du nepalyginami dalykai, kai kalbame apie asignavimus valdytojams, apie mokytojus, kultūros darbuotojus, statutinius pareigūnus. Ūkininkams tikriausiai svarbiau globalesni sprendimai. 

Ūkininkų pajamos nėra darbo užmokestis, kaip kitų ministerijų klausimai. Jų pajamos yra labiau europinė dalis – tiesioginės išmokos, Europos Sąjungos duotas pažadas stojant, kad mes kažkada pasieksime konvergenciją, tiesioginės išmokos bus vienodos visose šalyse narėse ir konkurencija nebus iškraipyta.

Žinoma, Lietuvos biudžetas yra aktualus, bendro finansavimo dalis – ji mažėjanti, bet ji natūraliai mažėjanti, kadangi ir europinių pinigų dalis mažėja. 

Programos, kurios yra pagalba valstybei iš biudžeto lėšų – tie šių metų pavasario sutaupymai, kur visos ministerijos turėjo sutaupyti nuo valstybės biudžeto lėšų – tai skausminga, bet, ką darysi. Mes visi suprantame ir žemės ūkis supranta, kad gynyba yra prioritetas ir tam turime skirti atitinkamą dėmesį. Gal yra tik tokių momentėlių – pavyzdžiui, tos pačios ligos. Šiandien jų prevencijai gal mes galime sutaupyti kelis šimtus tūkstančių eurų, bet jos nevykdant tai prieš valstybę gali atsisukti žymiai didesnėmis išlaidomis. 

–  Pratęsiant dėl biudžeto. Pasirodė žinia, jog nėra aišku, ar „Nemuno aušra“ palaikys biudžeto projektą Seimo salėje. Partijos pirmininkas R. Žemaitaitis sako, kad biudžetas nėra paskirstytas tinkamai ir tai būtų galima ištaisyti sumažinant gynybai 5,38 proc. nuo BVP numatytą dalį iki 5 proc. Kaip jūs tai vertinate?

–  Kaip ir sakiau, žemės ūkis, mes atsakingai vertiname krašto gynybos klausimą. Ne paslaptis, aš 12 metų Seime dirbau Biudžeto ir finansų komitete, tai pasižiūrėjęs į patį biudžetą ir jo planavimą, gal kitur atkreipčiau dėmesį. Realiai, turime vykdomąją valdžią – ministerijas, kurios turėjo ir šiemet susimažinti, automatiškai ir kitiems metams sumažinamas valstybės biudžeto lėšų panaudojimas, bet mes turime dar tą pačią savivaldą. 

Jeigu Finansų ministerija sielojasi dėl sukaupto 600 mln. eurų lėšų likučio savivaldybėse, kad jo greitai neišleistų, kad nepažeistumėme Fiskalinės drausmės įstatymo, tai vertinant ateinančių metų biudžetą, savivaldybėms jis dar didėja, berods, 455 mln. eurų. Kaip mes čia taupome per priemones – savivaldybėse nėra taupymo. Aš suprantu ir jas, kadangi betarpiškai bendrauja su gyventojais ir jiems pinigai irgi reikalingi. Tačiau, kadangi turime tokią situaciją, kur prioritetas yra krašto gynyba, tie pinigai, yra suplanuoti pajamose ir išlaidose – didesni pinigai negu, kad turime šiemet – gal irgi turėtų būti padalinti truputį kitaip. 

–  Sugrįžtant prie protestų – kultūros bendruomenės protesto mėnesio finaliniu akcentu taps su sunkiąja technika įsipareigoję atvykti žemės ūkio atstovai. Ar bendrai, jūsų žiniomis, žemės ūkio atstovai palaiko kultūros bendruomenės poziciją?

–  Turbūt negali sakyti, ar palaiko, išskiriant žemės ūkio sektorių. Kiekvienas žmogus pagal savo išprusimo lygį. Mačiau pranešimus ir „Facebook“, kad „Žemės ūkis – auginame kultūras“, tai labai gražiai prie to prieita. Manau, kad kiekvienas žmogus laisvoje šalyje turi laisvę reikšti savo mintis ir poziciją. 

–  Dar birželį Vilniuje protestavo patys ūkininkai. Buvusiam žemės ūkio ministrui Ignui Hofmanui paliekant pareigas žemdirbių bendruomenė sakė, kad jį vertino, jautė jo palaikymą ir per protestą. Ar jūs ryžtumėtės išeiti į gatves ir juos palaikyti?

–  Galiu pasidalinti patirtimi, kai buvau ministras 2019–2020 m. ir kaip tik tada buvo prasidėjusios derybos dėl šio laikotarpio, buvo prasidėjusi Žaliųjų kryžių akcija. Aš visada palaikiau ūkininkus ir sakiau, kad ta jų protesto akcija mums padeda ir derybose dėl naujo finansinio laikotarpio. Niekada neatsitraukiu nuo bendravimo. Bendravime, argumentuotai ieškant kompromisų, galima surasti sprendimus.

–  Tai protestai, jūsų nuomone, tik padeda?

–  Taip, visada protestai padeda. Jau bent atkreipi dėmesį į save ir prasideda diskusija. 

–  Birželį ūkininkai protestavo dėl kelių dalykų, šiuo metu toliau ir siekia, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos ūkininkams būtų skaičiuojamos ne nuo 90 proc. apmokestinamųjų pajamų metinės sumos, bet nuo 50 proc. Kokia tikimybė jiems to pasiekti?

–  Pagrindas greičiausiai buvo dėl darbo stažo užskaitymo ir apmokestinimo nuo 12 minimalių mėnesio atlyginimų. Esmė buvo tokia, kad ne visos ūkininkų pajamos yra apmokestinamos, yra ir neapmokestinamų. Dabar jau Seime yra projektas, kad susimokėjus mokesčius ir nuo 12 minimalių mėnesio atlyginimų jis ūkininkams būtų užskaitytas. 

Taip, viena iš diskusijų ir klausimų dabar buvo apie įmokų ūkininkams suvienodinimą, kaip ir kitiems su individualia veikla, nes kitus apmokestina nuo 50 proc. Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija į Vyriausybę atnešė ir suvienodino visiems nuo 90 proc. Ta diskusija turbūt tuo ir pasibaigs.

–  Tačiau vis tik ūkininkai sako, kad nėra sąžininga sulyginti, nes kiti pajamas ir turi kaip pajamas, o ūkiuose tenka daug investuoti į plėtrą ir pan. 

–  Mes tikriausiai daug šnekėjome. Dabar reikėtų apsispręsti, ar tai yra socialinių įmokų, ar gyventojų pajamų mokesčio klausimas. Aš pats įsitikinęs, kad tai yra daugiau gyventojų pajamų mokesčio klausimas, kadangi pinigus investuoji į savo ūkio plėtrą, veiklą, techniką, į tą pačią žemę. Tai ir sumoki mažesnį gyventojų pajamų mokestį – į ką Seimas ir atsižvelgė birželio mėnesį priimdamas įstatymus, netgi ir tą patį tarifą 15 proc., kur jau praktiškai niekam nebeliko, paliko iki 60 VDU (vidutinių darbo užmokesčių – ELTA). 

–  Tai dalis išspręsta, o dėl šios dalies dar gali būti derybų?

–  Kaip suprantu, čia derybų gali būti nebent tame pačiame Seime.

–  Šiemet daug nerimo žemės ūkiui kelia 20 proc. sumažėjęs finansavimas iš Europos Komisijos, apskritai pasikeitęs finansavimo modelis. Sakote, kad vis tik turėtų būti numatytas, jūsų skaičiavimais, maždaug 2 mlrd. eurų trūkumas iš europinio fondo, kurio šaliai skiriamas lėšas valdo Finansų ministerija. Kada bus aišku ir ramu, kad lėšos yra ir kiek jų yra iš tikrųjų?

–  Dėl pasiūlymo, kuris kardinaliai pakeitė finansavimą ir tuos vadinamus du ramsčius, mes ir praeitą mėnesį buvusioje taryboje tą pasakėme ir 17 šalių pasirašėme deklaraciją, kurią austrai inicijavo. Visų pirma, siekiame, kad BŽŪP‘as (Bendrosios žemės ūkio politika – ELTA) būtų savarankiškas, su savo finansavimu ir tais pačiais dviem ramsčiais, pirmu ir antru, kuris vienas kitą papildo. Tas siekis ir toliau yra, bet paraleliai, negaliu pasakyti, kad yra kovojama, bet šnekama, deramasi. 

Praeitoje taryboje Liuksemburge buvau susitikęs ir su Žemės ūkio komisaru Hansenu. Pasikalbėjome, papasakojau, kokia mūsų žemės ūkio situacija. Jis, NRP (Nacionalinės ir regioninės partnerystės – ELTA) plane parodęs tam tikrą sumą, taip labai įdomiai paklausė, ar 25 proc., jei tai būtų garantuota suma, tenkintų Lietuvą. Realiai, pagal tą sumą ir išeitų 2 mlrd. eurų. Sakiau, jeigu taip būtų, tai taip, galima būtų šnekėti. Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen laiškas su Rural target‘u, pasiūlymas su 10 proc. Manau, link to ir yra derybinis žingsnis, kad iš NRP plano ta garantuota suma taip pat būtų fiksuota, kaip ir dabar tie 4,386 mlrd. eurų. Aišku, 10 proc. yra mažoka. 

–  Koks tada būtų trūkumas?

–  Kiek mes sugebėjome pasiskaičiuoti, nes tai ne nuo viso NRP, 10 proc. būtų 908 mln. eurų. Tačiau tai dar derybinis objektas, mums vis tiek reikėtų siekti 25 proc. 

–  Tai dar nėra žinoma, kada žemės ūkis galės būti ramus?

–  Derybos dėl naujo finansinio laikotarpio trunka dvejus ir daugiau metų. Dabar Komisijos siekis yra derybas pabaigti iki 2026 m. gruodžio 31 d., kad nebūtų pereinamojo laikotarpio, kad nepasidarytų taip, kaip šiame laikotarpyje, jog pinigai nauji, o dvejus metus naudojame senas priemones. Siekis yra susiderėti. Manau, nemažą indėlį gruodžio mėnesį padarys Vadovų Taryba, kur irgi bus pristatytas tas naujas finansavimo principas, ir kitų metų derybos.

–  Kol kas ministerijos asignavimams iš valstybės biudžeto kitąmet numatyta 11,6 proc. mažiau nei šiemet. Tai vis tik, ar jums derantis, tai buvo skaičius, kurio siekėte? 

–  Skaičius, kurio siekiame, visada yra didesnis, čia natūralu. 

–  O ar tenkina?

–  Mes suprantame, kad valstybės prioritetas yra krašto gynyba ir, kad tam turime skirti didžiausią dėmesį. Ką mes dar pavasarį identifikavome dėl biudžeto ir pateikėme derybose su Finansų ministerija – yra tokių elementarių dalykų, kur gali suteikti naudą. 

Tas pats dirvos kalkinimas – iškart gali gauti didesnį derlių ir atnešti tas pajamas į biudžetą.

Lygiai taip pat, kaip investicijos į mūsų žemės ūkio sektorių – tai, ką skiria valstybė, yra tik 50 proc., kitą 50 proc. atsineša sektorius. Tai skirkime, pavyzdžiui, 50 mln. eurų sektoriui, nuo 100 mln. eurų iškart sugrįžta PVM dalis, neskaitant to, kad investicijoje dirba ir statybininkai, mokamas ir darbo užmokestis, ir pelno mokestis, plius padidinamas gamybos potencialas, kur yra įdarbinami žmonės ir sukuriama pridėtinė vertė. Tai, ką investavai šiandien, per 2–3 metus gali tą sumą susigrąžinti.

–  Pereikime nuo biudžeto klausimų prie žemės ūkio aktualijų. Jau beveik prieš mėnesį Europos Sąjungos referentinė laboratorija patvirtino Mėlynojo liežuvio ligos atvejus Lietuvoje. Ūkininkai, ypač galvijų augintojai nerimavo, kad, apribojus eksportą, supirkėjai, jų manymu, susitarė ir dėl išaugusios paklausos ženkliai sumažino supirkimo kainas. Dabar, kiek teko girdėti, situacija po truputį gerėja, tačiau vis tiek yra sudėtinga. Kokie galimi veiksmai tiek dabar, tiek ateityje, jei pavasarį ši liga užpultų, kad verslas nesipelnytų nesąžiningai? 

–  Dėl Mėlynojo liežuvio – mes su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba identifikavome jau nuo pavasario, kai liga siautė po Europą, ir tam ruošėmės. Kainų kritimas rudenį šiaip yra sezoninis kiekvienais metais, kai gyvuliai parginami iš laukų į tvartus, ūkininkai nori parduoti tą gyvulių skaičių. 

–  Bet ūkininkai pastebi, kad būtent tuo metu, kai buvo patvirtinti atvejai, kaina ženkliai krito. 

–  Realiai tuo metu gyvuliai ir buvo ginami į tvartus. Tik tiek, kad ta kaina sąlyginai nukrito daugiau, nei lyginant su pernai ir užpernai. Tuo gal pasinaudoti ir norėjo, ir gal, tikriausiai, prisidėjo ir nežinomybė. 

Mes buvome vadinama „švari“ šalis ir tų „švarių“ šalių nedaug. Mes liūto dalį tų veršiukų eksportavome į Lenkiją, joje yra Mėlynojo liežuvio liga, bet, kadangi šalis didelė, vakarų dalis užkrėsta zona, rytų dalis – neužkrėsta. Mano manymu, problema yra staigus pokytis ir naujos rinkos ieškojimas. Kai turėjai „švarų“ statusą ir užsidarė pirkėjai, reikėjo orientuotis į naujus – gal ta rizika irgi darė įtaką prekybininkams, greitam kainų kritimui. 

Yra kitos šalys, kurios pareiškė, jog nieko, jokių tyrimų nereikia, į kurias gali transportuoti kaip ligi šiol – tas gal ir stabilizavo situaciją ir kainos galbūt po truputį kyla. 

–  Tačiau ar buvo gilinamasi į situaciją, ar įmanoma ministerijos lygiu numatyti, kad verslas nesipelnytų nesąžiningai?

–  Mes neturime kontržvalgybos priemonių, kad galėtumėme pasiklausyti, ar susitarė, ar ne. Tačiau mes galime įtarti, dėl ko taip atsitiko. Kai perki veršiukus prekybai, jų laikyti ilgai negali, yra tam tikros taisyklės ir, kai nežinai, ar realizuosi, ar ne, neaišku, kiek reikės investuoti. Kai kurioms šalims ir dabar turi tyrimus padaryti, karantine pralaikyti, kad galėtum išvežti. Gal nežinomybė truputį išbalansavo kainodarą. Aš nenorėčiau tikėti, kad apsiskambino ir susitarė.

–  Dabar kalbama ir apie gąsdinančią situaciją ir augalininkystėje. Supirkimo kainos žemos visoje Europoje, bet lietuviai baiminasi, kad prisidėjus šios vasaros nepalankiems orams, išlaidos derliaus užauginimui bus didesnės nei pajamos tą derlių pardavus. Nors vien Lietuvos sprendimų neužteks, kaip galima ūkininkams padėti šalies lygiu? 

–  Turime suprasti, kad gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis. Reguliuoti kažko nelabai gali. Buvo priekaištų ministerijai dėl tų pačių grūdų džiovinimo kainos, kad pas mus rinkoje jos aukštesnės nei kaimyninėje Latvijoje. Tačiau mes su tais pačiais ūkininkais tikrai labai daug diskutuojame. 

Mes turėjome tris labai gerus derliaus nuėmimo sezonus, kai buvo nelietingi orai, kai ūkininkai kūlė sausus javus, grūdus, džiovinimo paslaugų nereikėjo. Įmonės, kurios džiovina, jos vis tiek patiria sąnaudas, tai ta savikaina tikriausiai Lietuvoje ir buvo aukštesnė. Latvija džiovino ir pernai, ir užpernai, tai tos sąnaudos ir pasidengia. 

Jeigu mes būtumėme prognozavę, kad bus ilgas ir lietingas sezonas, ko gero, ir ūkininkai pavasariniame kvietime būtų ne žemės dirbimo techniką, o džiovyklas pasirinkę. Tikriausiai, po šio ilgo lietingo laikotarpio, pamatysime pasikeitimus ir paraiškose – ūkininkai kreips dėmesį ir į džiovyklas. 

Negali taip prognozuoti. Aš suprantu ūkininkus, kurie šiemet patyrė nuostolius. Nors šnekant su jais betarpiškai, laikas dėkingas tiems, kuriems leido nusiimti ir drėgnesnius, ir sausesnius, nes derlius buvo žymiai didesnis. Nors jo kokybė prastesnė, kiekis gelbėja. 

–  Kalbant apie nuostolius, kompensacijos už šalnas jau pakeliui? 

–  Dabar prašymus teikia. Ministerija jau priėmė sprendimus, Europos Komisija patvirtino 1,1 mln. eurų, pridėjome maksimaliai, kiek galime – 200 proc., tai turime 3,3 mln. eurų. Patvirtintos taisyklės, supaprastintos taisyklės. Pavyzdžiui, (kompensacijos – ELTA) už 2024 m. šalnas išmokėtos šiemet spalį. 

–  O kodėl šiemet kompensacijos bus taip greitai bus išmokėtos?

–  Šalnos buvo visai kitokios. Dabar buvo ūkių, kurie patyrė net iki 100 proc. derliaus žūtį, tai natūralu, kad toks ūkis neišgyvens iki kitų metų derliaus, o jam reikia vykdyti ir ūkio darbus, genėjimus, sodų priežiūrą. Todėl priėmėme kitokį principą, kad galėtumėme padėti, nes 2024 m. žuvo 30–40 proc. derliaus, tai vis tiek ūkiai galėjo jį parduoti ir sulaukti kito sezono.

–  Tiek šalnos, tiek šių metų lietingas sezonas rodo ir klimato kaitą, kuri gali tik stiprėti. Apie kokias priemones kalbama siekiant ūkiams užtikrinti tiek efektyvesnes kompensacijas, tiek kitą pagalbą? 

–  Visų pirma, ko gero, turėtų būti ne kompensacijos, o prevencinės priemonės. Tačiau šių metų šalnos tuose pačiuose soduose parodė, kad mes turime prevencines priemones, kurios purškia dulksną, kad žiedai neužšaltų, bet pačios priemonės, vanduo jose užšalo, nes šalnos buvo iki 9 laipsnių šalčio. 

Natūralu, kad gal nuo visko apsisaugojimo prevencinių priemonių neturėsime. Tačiau yra naujoviškų – yra tuneliai, kurie ir nuo šalnų apsaugotų, ir nuo paukščių daromos žalos – ministerija mąsto apie tokius kvietimus, orientuotus kaip tik į sodų ūkius. Aišku, tai tinka ne visiems, tik žemaūgiams sodams, bet vis šis tas, lyginant su tuo, kai neturi nieko.

–  Ūkininkai nerimauja, kad palaipsniui Lietuvą užvaldys didieji ūkiai. Jūs akcentuojate trumpųjų maisto grandinių svarbą, kuriuose svarbų vaidmenį užima būtent mažieji, šeimų ūkiai. Kaip žadate užtikrinti sąlygas jų išlikimui?

–  Tikriausiai, čia yra daug faktorių. Išmokos Europos Sąjungoje daugiau yra skirtos už plotą ir natūralu, kad didieji ūkiai gauna didesnę paramą. Naujajame laikotarpyje yra galimybė ir paramos skyrimas pagal prekinę, produkcijos kūrimo vertę ir atskirai išmokas dėl smulkiųjų ūkių, kurias dabar buvo galima pasirinkti pagal savo norą, o ateinančiam laikotarpiui kol kas yra privalomos. 

Kalbant apie trumpąsias grandines, stambiems ūkiams neaktualu, pas juos yra kitokia matematika. Jos aktualios labiau smulkiems, šeimos ar mišriems ūkiams. Kas yra smagu, kad naujajam finansiniam laikotarpiui ir yra Komisijos dėmesys mišriems ūkiams – jauniems ūkininkams, naujiems ūkiams, moterims ir mišriems ūkiams. Ta segmentacija ir prioritetas, skaičiuojant dabartinę bazinę išmoką naujam laikotarpiui, vadinamą „DABIS“, manau, kad pasitarnaus ir padės tiems smulkesniems ūkiams išlaikyti saulės spindulius ir virš savęs. 

–  Tai neišliks tik „mega“ ūkiai?

–  Mano pozicija visą laiką buvo, kad saulės turi užtekti visiems – ir smulkiems. 

–  Bet ateityje gali būti labai debesuota. Galvojate tik pozityviai?

–  Tai kalbu apie saulę, ne apie debesis. Gali būti segmentacija. Aš tikrai suprantu, kad, kalbant apie javus, natūralu, kad smulkus grūdininkystės ūkis yra nerentabilus, jis natūraliai užsidarys. Arba turi galvoti apie pajamų diversifikavimą ne tik iš grūdų. 

Jei esi mišrus ūkis, ar mėsinė, ar pieninė gyvulininkystė, tada turi galimybę išsilaikyti rinkoje. Tada klausimas, koks tai ūkis – ar labai mažas, pavyzdžiui, 5 ar 10 karvių. Nors yra pavyzdžių, kai susitvarkė – „Pienas.lt“ kooperatyvo nariai su 10 karvių gauna didesnį apmokėjimą už pieną negu tas, kuris turi 200 karvių. Tačiau tikriausiai ne ateitis visiems, turėsi perdirbti pieną ir jau sukurtą produkciją parduoti, kad susikurtum didesnę pridėtinę vertę ir galėtum išgyventi. 

–  Pereinant prie politinių aktualijų, nors jus į žemės ūkio ministrus šįkart delegavo „Nemuno aušra“, sakote, kad nenorite savęs sieti su jokia partija. Kodėl?

–  Kai baigiau paskutinę parlamentaro kadenciją, daviau sau žodį, kad nebebūsiu partiniu. Šiaip realiai aš patekau į Seimą kaip nepartinis, pirmoje kadencijoje tapau partiniu.

–  Nebuvote sulaukęs kvietimo jungtis į „Nemuno aušrą“?

–  Ne. Paprasčiausiai gal nesulaukiau kvietimo, nes pasakiau iš karto, kad aš niekur nestosiu. 

–  Bet vienas „ne“ dar gali nieko nereikšti.

–  Suprantu, lašas po lašo ir akmenį pratašo. Šiai dienai net neplanuoju jokios partinės veiklos niekur. 

–  Ir 2019 m., ir dabar ministru tapote permainų valdžioje metu. Šįkart buvote vienintelis paskirtasis „Nemuno aušros“ deleguotas kandidatas, kol tuo metu dar dėl Energetikos ir Aplinkos ministerijų buvo daug neužtikrintumo. Ar jūs jau buvote užtikrintas, kad prisieksite?

–  Galiu pasakyti, kad su prezidentu aš, tikriausiai, susitikau trečias – po užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrės. Atsakymo nebuvo, ar sutikimas tenkino, ar ne. Jis buvo labai vėlai, jau, kai buvo dekretas pasirašytas dėl praktiškai visos Vyriausybės. Čia gal buvo po kokių gerų trijų savaičių. Kai dekretą pasirašė jau buvau ramus, bet iki to tikrai nežinai, nes prezidentas tiesioginės pozicijos neišreiškė, ar tiko, ar netiko. 

–  Prieš palikdamas pareigas buvęs žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas užsiminė apie galimus „Nemuno aušros“ pirmininko R. Žemaitaičio prašymus pakeisti institucijai pavaldžių įstaigų vadovus, kilo skandalas. Vis tik jis sakė, kad vadovams turėjo pastabų ir pats. Būtent jus delegavusios partijos pirmininkas R. Žemaitaitis ryžtingai kalba apie reikalingus auditus šalyje. Ar jūs ėmėtės ar žadate imtis auditų? Ar jie reikalingi? 

–  Prisimenant pavasarį, gal dar žiemos pabaigą, ministerija pasidarė Žemės ūkio duomenų centro auditą, nes ten buvo tam tikrų indikacijų ir ne veltui pasidarėme. Pamatėme ir tas pačias biudžeto lėšas, kurias turi sugrąžinti į valstybės iždo sąskaitą iki metų pabaigos, o jomis dar buvo disponuojama ir sausio mėnesį. Negaliu sakyti, kad tai lėšų švaistymas, bet identifikavome, kad pinigai panaudoti netinkamai. Pakeitėme vadovą, atšaukėme valdybą ir nemanau, kad tai yra blogai. Ką dabar paskirta laikinoji vadovė identifikuoja, kad praeitų metų rezultatas yra blogesnis negu, kad buvo prognozuotas – nuostolio yra virš 300 tūkst. eurų daugiau. Spręsime tuos klausimus toliau. 

Tas pats Lietuvos žirgynas pavasarį. Jei ne kultūros paveldo objektai, gal tas klausimas būtų nuvažiavęs ir Riešėje žirgyno neturėtumėme. Vienintelis man fenomenas buvo, kai bendruomenė kovoja su smirdančiu daiktu – paprastai bendruomenė kovoja prieš, o čia mato prasmę ir kovoja, kad išlaikytų žirgyną. Buvo labai keista situacija, iš pradžių net kelis kartus perklausiau kolegų, ar čia tikrai taip yra. 

Daugiau kažkokių specialių auditų nėra. Yra auditas VMVT (Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje – ELTA). Čia, man atrodo, dar birželio ar liepos mėnesio Vyriausybės pavedimas. Kadangi ji yra prie Vyriausybės, Vyriausybės kanclerio, teisybę pasakius, nežinau, kokioje stadijoje tas auditas – ar jis nupirktas, ar ne. 

–  Sugrįžtant į tai, nuo kuo pradėjome. Sakėte, kad visada protestai padeda bent jau atkreipti dėmesį į problemą. Nebijote, kad jūsų kadencijos metu sugužės ūkininkai į gatves?

–  Jeigu priimsime blogus sprendimus, tai kodėl bijau? Už sprendimus turi atsakyti. Gal ne visada tie sprendimai priklauso nuo tavęs, yra ir globali situacija. 

Mes kalbame, kad turime skirti dėmesį krašto gynybai, nemaža dalis Europos Sąjungos šalių irgi supranta tai, kad apsirūpinimas maistu yra irgi strategiškai svarbus reikalas. Prisiminkime Covidą – kai jis prasidėjo ir užsidarė sienos, ilgosios maisto tiekimo grandinės sutrūkinėjo, kol neatsidarė žalieji koridoriai. Tai čia Covidas, o atėjus dienai X, tikriausiai, kiekviena šalis rūpinsis savo piliečiais ir tas apsirūpinimas maistu taps tavo bėda ir problema. Žemės ūkio sektoriaus išlaikymas yra labai svarbus, kad mes visada galėtumėme apsirūpinti. 

Dar 2019–2020 m. ne kartą kartojau apie vartotojo požiūrį į žemės ūkį. Visą laiką kalbama, kad jie išlaikytiniai, gauna dotacijas, kam čia jie mums reikalingi, nebus – atsivešime to maisto. Mes turime suprasti, kad dotacija yra ne ūkininkui, jam nereikia tų tiesioginių išmokų – mokėkime ūkininkui tiek, kiek kainuoja tos produkcijos užauginimas ir jis tikrai neprašys tiesioginės išmokos. Dotacijos yra tam, kad vartotojai, nuėję į parduotuvę turėtų prieinamą maisto kainą, kad kumpis, kuris kainuoja 3 eurus, nekainuotų 6 ar 7 eurų. 

Neliks mūsų produkto – mokėsime tiek, kokią kainą nustatys. Mūsų ūkio potencialo, gyvybingumo ir asortimento išlaikymas prisideda prie visos valstybės gerovės, pradedant vartotojais, kariuomene ir mūsų gynyba. 

–  Prioritetus turite, tai jei vis tik suvažiuotų traktoriai, priimsite kaip signalą, kad kažkas ne taip?

–  Nėra taip, kad šiandien viskas gerai, o rytoj jau traktoriai. Tikriausiai, būna perlaužiama kantrybė, kai kito kelio nėra ir turi jie važiuoti. Turbūt diskusija prasideda žymiai anksčiau, identifikuojamos problemos, tikriausiai, jos nesprendžiamos ir tada jau belieka kraštutinumas – traktoriai. Kaip aš juokauju, Vilnius jau matė traktorius, dabar jau reikėtų kombainų.

–  Su kombainais per Gedimino prospektą?

–  Tai be kederio viskas gerai, tilps. 

–  Ar, palyginus 2019 m. ir šios kadencijos pradžią, Lietuvos žemės ūkio politikoje einame teisinga linkme? 

–  Kas nedirba, tas neklysta. Tikriausiai, taip visur. Kartais yra labai lengva vertinti kažkada priimtus sprendimus šių dienų kontekste. Labai nesunku priimti sprendimą, ką reikėjo padaryti 2016 m., gal 2018 m., kad būtų teisingiau ir efektyviau. 

Aš pasakyčiau taip, kad netrukdykite ūkininkams dirbti. Esame sąmoningi žmonės, gyvename šiuolaikinių technologijų amžiuje, ne taip, kaip anksčiau. Dabar, jei kažką blogo darai, visi mato, tas pats „Facebook“, visi kiti dalykai. Nėra taip, kad ūkininkas galėtų kažkaip neteisėtai pasielgti – visuomenėje yra supratimas, polėkis ir aplinkos saugojimo. Tas griežtas reglamentavimas... Reikia reglamentuoti, bet turime pasitikėti.