Kodėl vokiečiams Rusija bičiulė, o mums teroristė?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas SUTKUS, buvęs žemės ūkio ministras, Seimo narys Kazys STARKEVIČIUS, buvęs užsienio reikalų ministras, Seimo narys Povilas GYLYS ir Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Audrius BUTKEVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Jeigu santykiai su kaimynais būtų geresni, gal ir prekyba būtų dar geresnė?

V.SUTKUS: Bėda ir yra politikos bei ekonomikos santykis. Pirmiausia reikia atsakyti, kaip mes vertiname šiuos dalykus. Jeigu manome, kad egzistuoja kokia nors grynoji politika, kurią valstybė turi vykdyti remdamasi savo ideologinėmis nuostatomis, papročiais, istorija, dar kitais dalykais, ir jeigu visa ūkinė veikla turi prisiderinti prie šitų ideologinių nuostatų, tada turime vieną modelį. O jeigu galvojame, kad politika vis tiek turi būti sutelkta tam, kad kiltų šalies ekonomika, kad kiltų žmonių gerovė, tada mes turime suprasti, kad tiek diplomatai, tiek užsienio diplomatai, diplomatinės pajėgos šalies viduje turi būti suinteresuotos, kad kiltų ekonomika, didėtų eksportas ir pan.

Yra toks vienas labai juokingas filmas apie Angliją (dabar nepamenu, kaip jis vadinasi), apie tokį žmogų, kuris netyčia tapo Anglijos karaliumi būdamas visiškas prasčiokas. Ir kaip jam sunkiai sekėsi būti karaliumi. Jį tada štai kaip vertino: žiūrėk, tu mums sužlugdei kontraktą su arabais, nes ne taip pašnekėjai, tu sužlugdei kontraktą su tais, anais, ir štai tavo veikla atnešė Anglijai nuostolių. Paskui jis padarė išvadas, persiorientavo ir susigrąžino tuos kontraktus atgal. Taigi svarbu, kaip šalies vadovas vertina savo veiklą ir kaip ji vertinama kitoje kultūroje.

Pas mus, deja, nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo įsivyravo tokia grynosios politikos viršenybė. Lyg turėtume didelių geopolitinių interesų kaip valstybė ir diplomatams proteguoti verslą būtų negražu, negerai. Mes, kaip verslo atstovai, daugybę metų bandome keisti tuos principus ir jie po truputį keičiasi. Tiek ministrai, tiek kiti valstybės pareigūnai vis labiau įsiklauso. Bet vidaus politikos sampratos jie neturi. Jie tik pasiduoda verslo spaudimui. Kai mes klausiame: kur, kur, kur? Tad jie atsako: gerai. O patys tos ugnelės jie neturi.

Jeigu važiuoji kur nors į užsienį ir jeigu yra užsienyje ambasada, ji turi padėti verslui. Verslas visada atlieka prašytojo vaidmenį. Tu mandagiai beldiesi pas ambasadorių ir sakai: galbūt čia būtų galima... Tau atsako: na, gerai, žiūrėsim, kažką darysim.

Grįžkime prie kaimynų ir ne prie kaimynų. Kaimynai, be abejonės, yra natūrali rinka. Ar tai būtų valstybės, ar tai būtų žmonės, mes irgi bendraujame su tais žmonėmis, kurie yra šalia mūsų kiemo arba šalia mūsų durų, o ne su tais, kurie yra kitame gale miesto arba kitoje valstybėje. Tai normalu. Kiek tuose santykiuose turėtų būti politikos, kiek ekonomikos? Kaip sako liaudies išmintis, tiesa yra kažkur per vidurį. Taigi mes negalime parsiduoti bet kam išduodami savo principus kaip valstybė, bet mes negalime vadovautis ir kažkokiais idealistiniais, ideologiniais principais, kurie turi mažai ką bendro su realiu gyvenimu. Kaip surasti tą vidurkį? Čia ir susiduriame su tuo, kas yra politika.

Politika, kaip žinome, yra valstybės valdymo menas. Kiek žmonės, kurie yra politikoje, sugeba subalansuoti tuos dalykus, taip mes ir gyvename. Šalia manęs yra du buvę ministrai, jie gali pasidalyti savo patirtimi, kaip jiems sekėsi balansuoti. Bet aš, kaip verslo atstovas, sakau, kad išmintingi politikai pirmiausia privalo konsultuotis su verslu. Kalbėdami apie užsienio politiką turi konsultuotis, išklausyti ir klausyti labai įdėmiai. Kiek tai pavyks įgyvendinti, aišku, priklauso nuo gyvenimo, nuo aplinkybių, priklauso nuo žmonių asmeninių savybių, bet reikia klausyti, ne tik girdėti.

G.JAKAVONIS: Su kaimynais santykiai įtempti, bet štai pienui jau atsiveria rinka Kinijoje, jautienai - Japonijoje.

K.STARKEVIČIUS: Gerai, kad klojami pamatai, tačiau ar mes išnaudojame artimiausių kaimynų potencialą, ar galų gale mes išnaudojame buvimą Europos Sąjungoje, kai paskelbiamas embargas? Embargo priežastys, kaip žinote, yra bendra ES politika. Ar mes sugebame tas kompensacijas gauti? Vienu žodžiu tariant - nesugebame.

Aišku, politikai neturi bijoti verslininkų. Kai vyksta delegacijos, kartu turi būti rengiamos konferencijos ir ieškoma bendrų sąlyčio taškų. Jeigu politikas yra komunikabilus ir toje šalyje bent šiek tiek gerbiamas, jis gali atidaryti bet kurias duris, kurių negali atidaryti verslininkas. Galų gale tai garantas, kad su politiku, aukšto rango ministru atvažiuoja delegacija, kurios atstovai verslininkai nenuvils Lietuvos ir priimančios šalies verslininkų.

G.JAKAVONIS: Po kiekvieno mūsų valstybės atstovų pasakymo, kad Rusija - teroristinė valstybė, verslas gauna per galvą. Tai vežėjai nebeįsileidžiami, tai embargai skelbiami. Ar galima to išvengti?

P.GYLYS: Na, nėra grynos politikos, politika gali būti švietimo, žemės ūkio, pramonės, eksporto, importo ir taip toliau. Prisimenu savo pirmąją spaudos konferenciją, kurią surengiau kaip užsienio reikalų ministras. Išėjau ir pasakiau, kad aš dabar užsiimsiu tarptautinių santykių ekonomizacija, užsienio politika bus ekonomizuota, bus orientuota į ekonomiką. Šalia kitų dalykų, be abejo, buvo ir saugumas, ir panašūs dalykai. Žiniasklaida tada, 1992 metais, iš manęs totaliai išsityčiojo. Matote, jis ekonomizuos užsienio politiką.

Deja, visus tuos 26 metus, turiu pripažinti, labai didelio skirtumo tarp kairiųjų ir dešiniųjų aš nematau. Nėra giluminio supratimo, kad politika, kaip viešo veikimo instrumentas, kaip valstybės valdymo veikla, negali būti atsieta nuo realaus gyvenimo.

Dabar vyksta šaltasis karas. Bet net šitame šaltajame kare yra tarpusavio sankcijos, todėl manau, kad būtų galima elgtis išmintingiau. Na, taip nešokinėti, nenaudoti tokios frazeologijos, kuri yra aštriausia visoje Europos Sąjungoje. Kam ta aštri frazeologija, kai lyginama su Hitleriu ar dar kuo nors, su „Islamo valstybe“? Aukščiausio lygio politika kitokia. Nesuvokiama, kad iš karto suduodamas smūgis galimiems mūsų verslininkų kontaktams, o verslininkai ir taip yra smarkiai nukentėję.

Manau, kad tai, ką dabar skaitome mūsų žvalgybininkų literatūroje (grėsmių ataskaitoje - red. past.), kurioje kaimynų vadovai minimi pavardėmis, diplomatinės tarnybos iš karto perduoda savo prezidento kanceliarijai. Žiūrėkit, jus mini vardu, pavarde, pagerbia mūsų VSD. Jie ten ką nors galvoja ar ne? Geriau jie galvotų apie grėsmes, ramiai analizuotų situacijas ir patartų aukščiausiems valstybės vadovams, bet kai jie išeina į viešumą su politikų pavardėmis... Štai čia yra grynoji politika. Mes 26 metus ir toliau vykdome tą vadinamąją grynąją politiką, kuri lyg ir nesusieta su ekonomika, bet iš tikrųjų ji susieta, nes sukelia antiekonominius reiškinius, padaro žalą mūsų verslui.

A.BUTKEVIČIUS: Norėčiau aptarti dar ir kitą politikų, politikos dalyvavimo ekonomikoje aspektą. Žvilgtelėkime į tokias sėkmingas ekonomikas kaip Pietų Korėjos, Singapūro, visos Pietryčių Azijos. Ką pamatysime? Pvz., Taivanas - ten valstybės indėlis į privataus verslo veiklą labai didelis. T.y. valstybė pasirenka tam tikras strategines kryptis ir kuria tomis kryptimis palankų investicijoms klimatą, investuoja savo pinigus, teikia vidines paskolas ir tokiu būdu profiliuoja valstybės ekonomiką. Toms sritims, kur valstybė gali būti pergalinga, sukuriamos kur kas geresnės starto pozicijos, negu, sakykime, pas kaimynus.

P.GYLYS: Iš pradžių proteguojant nacionalinę ekonomiką.

A.BUTKEVIČIUS: Ir visa tai prasideda nuo labai paprasto dalyko. Nuo politikos buvimo. Pirmiausia turi būti išdiskutuota ir suvokta bendroji valstybės politika, kurioje yra ir užsienio politikos komponentų, ir ekonomikos, ir saugumo, ir kitų, tada turi būti padaryti, pavadinkime, statymai, kurie leistų valstybei įgauti pagreitį. Deja, Lietuvoje toks požiūris ignoruojamas.

Iš pradžių jis buvo ignoruojamas todėl, kad paklaikęs balsas šaukė - atsisakome planinės ekonomikos, tai yra socialistinė atgyvena ir taip toliau, nors visose Vakarų valstybėse valstybinės ekonomikos planavimas ir strategijos kūrimas yra labai svarbios sudedamosios dalys. Paskui mūsų politikai buvo labai suinteresuoti įvairiomis galimybėmis dalyti, atimti ir perdalyti - aš turiu omeny visas skirstomųjų tinklų operacijas, „Mažeikių naftos“ pardavimo ir perdavimo, perpardavimo aferą, kelias atominės elektrinės uždarymo aferas, dujų laivo, kuris neaišku, su kuo gali prekiauti, kokius pelnus ar nuostolius turėti, valstybinę aferą. Ir tada mes pamatysime, kad reikia aptarti ir šį lauką kaip turintį didelę įtaką valstybės ekonomikos vystymuisi.

Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad daugybės valstybių, kurių ekonomika Europos Sąjungoje daugiau ar mažiau sėkminga, politikai atstovauja savo valstybės ir jos interesams. Kieno interesams atstovauja Lietuvos politikai? Labai dažnai jie atstovauja tam tikros ideologinės nuostatos interesams. Tačiau kokios? Jeigu pamenat, Lietuvos parlamente netgi nediskutuojant buvo pasirašyti pamatiniai ES dokumentai, Lisabonos sutartis jos neskaičius. Iš ryto atėjo, vakare pasirašė. Pasakykit man, kur dabar yra Lisabonos sutartis ir kur šitas bazinis pamatinis dokumentas, kuriuo remiantis turi būti reguliuojama visa Europos Sąjungos veikla? Jis nebeegzistuoja, jis yra nugrūstas į giliausią, tolimiausią stalčių. Kas orientuojasi į kokias nors šito dokumento idėjas? Yra kelios mažos valstybėlės, tokios kaip mes, o visi kiti orientuojasi į savo viziją. Taigi tie gražūs dalykai, apie kuriuos kalbėjo kolegos, bus realizuoti tik tada, kai Lietuva turės savo politikus, o ne politikus, tarnaujančius liberalkomunistų grupuotei, kuri šiandien sudaro ideologinį ES branduolį. Tai klausimas, į kurį mes turime atsakyti patys sau, reikalaudami ko nors iš politiko: o kas jam moka algą? Kaip suprantate, Lietuvos paskolos, iš kurių išlaikomas visas milžiniškas biurokratinis aparatas, ko jie sau negalėtų leisti, jeigu tos paskolos nebūtų duodamos, įpareigoja mūsų politikus, už jų stovinčius biurokratus elgtis neperžengiant tam tikro standarto, apie kurį ponai čia ir kalbėjo, ribų.

G.JAKAVONIS: Ką tik stebėjau Kazachstano parlamento rinkimus, ten buvau su verslininku, buvusiu Seimo nariu Jonu Jagminu. Jis susitiko su užsienio reikalų viceministru, kuris yra dirbęs pas mus Lietuvoje pasiuntiniu, kalbėjo ir apie prekybą su Kazachstanu. Tokie santykiai didina prekybos apsukas tarp mūsų ir jų...

K.STARKEVIČIUS: Su Kazachstanu dar išlikę buvę geri santykiai. Mes perpratę vienas kito mentalitetą, bendravimą. Dabar ten dirba nemažai verslininkų, nes Kazachstanas netrukus rengs pasaulinę parodą „Expo“. Ir mūsų statybininkai, tikrai žinau, ten dirba.

Mūsų verslininkai turbūt jau išmoko suprasti, kad jeigu ateini į kitą šalį su savo verslu arba turi kokių nors užsakymų, pirmiausia gerbk tos šalies įstatymus ir jų laikykis. Tada tu būsi priimtas, nereikės skųstis, ieškoti tam tikrų ryšių. Aišku, jeigu atsitinka taip, kad kai kurios šalys nedraugiškai su mūsų verslininkais pasielgia, ne visai teisėtai, tada turi įsitraukti mūsų valstybės struktūros, ieškoti pagalbos, juk mes turime atašė. Buvo teisingai pasakyta, kad labai daug priklauso nuo to, kaip jis dirba, koks jo požiūris, ar atvažiuoja atsėdėti tų metų, ar pasiekti rezultatų.

Ir aš, ir verslininkai tą patį sako, kad politikai gali ne tik trukdyti, bet ir padėti.

G.JAKAVONIS: Puiki patarlė: „Nelįsk su savo maldaknyge į svetimus maldos namus.“ Štai mūsų stebėtojų Kazachstano rinkimų ataskaita teigiama, o Lietuvos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko Zenono Vaigausko - ne. Jeigu norėsi prisikabinti, visada rasi prie ko. Ar tai negadina ir mūsų verslo santykių?

V.SUTKUS: Labai gaila, kad verslas tampa politikų kovos lauku. Turiu omeny politikų poziciją, opoziciją. Kad ir kas būtų pozicija, kad ir kas būtų opozicija, švento nieko nėra. Kaip tai atrodo praktiškai? Ūkio ministrė (Birutė Vėsaitė - red. past.) nuskrido ne su tuo lėktuvu į tą patį Kazachstaną. Puiku, jai tuo metu atrodė geriau, kad nereikia reisiniu skristi, yra laisva vieta, sėsk, nuskrisi. Pakėlė opozicija didžiulį skandalą - ministrė korumpuota, gavo nemokamai sėdynę lėktuve, baisus reikalas, ne tiek sumokėjo, ne pagal tuos įkainius, dar kažkas ir dar kažkas.

Kitas pavyzdys. Pernai buvau pasikvietęs pažįstamą tikrą Didžiosios Britanijos lordą, Lordų rūmų narį, Verslo komiteto pirmininko pavaduotoją. Jis yra kelių įmonių stebėtojų tarybų pirmininkas, vienos verslo organizacijos vienas iš vadovų, ir niekas dėl to nekelia problemos.

Tik pas mus problemos. Supraskime - jeigu pakvietė į lėktuvą, gal nenupirko ministrės. Jeigu kažkas, nuskridęs į Kiniją, užtarė kokią nors įmonę, kuri ten turi problemų, galbūt ir būtų negerai. Bet juk Kazachstane buvo tariamasi dėl visų Lietuvos įmonių.

Vėlgi kalbant apie kaimynus, tuos pačius rusus, norėtųsi pragmatizmo. Negalime visko matyti tik juoda ir balta spalvomis, kaip ką tik buvo viešai komentuojama. Kalbėjau su vienu rusu, jis klausia, kodėl jūs taip nenorite su mumis prekiauti. Atsakau, kad jūs mus spaudžiate. Pats būdamas rusas, verslininkas, jis man sako, klausyk, aš jūsų vietoj taip daryčiau: parduočiau rusams mėsą ir pieną, gaučiau iš rusų pinigų ir už tuos pinigus pirkčiau tankų ir nukreipčiau į rusų pusę, kad jeigu pultų, turėtume kuo gintis. O dabar mes neprekiaujame, tankų irgi neturime, tik garsiai rėkiame. Aišku, garsus rėkimas kartais irgi padeda. Jeigu labai garsiai rėki, kartais amerikiečių tankai čia ir atvažiuoja. Galbūt irgi nėra taip blogai.

Grįžkime prie verslo ir politikos santykio. Štai užsienio vizitai. Dažnai būna taip, skrenda koks nors ministras, sulauki skambučio likus gerai savaitei: aš skrendu ten, kas nori skristi? Šiais laikais verslininkai ir pasaulio matę, ir ministrų matę, jie supranta, kad turės tris dienas išbraukti iš savo planuotų darbų. Dar jiems kainuos bilietai, viešbučiai, visa kita, o kas iš to? Darbotvarkes reikia rengti iš anksto. Jeigu yra vizitų planas, jeigu žino užsienio reikalų ministras, ūkio ministras, premjeras, prezidentė, kad štai po pusės metų bus važiuojama į valstybę X, duokit žinių mums, kitoms organizacijoms, taip pat ir verslo. Parodykite, kokia darbotvarkė, susideriname, kokių turime interesų. Tada yra bendradarbiavimas. Kai to nėra, tai nėra ir naudos.

Mes ilgai siekėme, net keletą metų, kol verslo atstovus įtraukė į ekonomikos atašė vertinimą. Kaip jie savo kadenciją dirbo, iki šiol vertino ministerijos klerkai. Dabar panaši problema kalbant apie regionų plėtros tarybas, kurios skirstys pinigus regionams. Mes vėl sakome: įtraukit verslo atstovų. Kodėl? Dėl to, kad jeigu mes kalbame apie regionų plėtrą, tai kalbame apie darbo vietų kūrimą, apie verslo aplinkos gerinimą. Tada jie sako, kad merai atstovauja, kad mes pinigų neįnešame, o jie tai įneša. Sakau, palaukit, o kieno jūs pinigus įnešat? Gal mūsų pinigus, kurie iš mokesčių surinkti? Toks politikų mentalitetas, kartais tai būna susiję ir su nekompetencija. Nekompetencija, sakau be jokio piktumo. Tiesiog nežinojimas. Gal žmogus tos sferos neišmano, gal jis atėjęs į politiką iš kultūros, iš mokslo, gal iš sporto ir nesupranta, kaip veikia ekonomika.

Ir dar apie ilgalaikius projektus. Sakykime, Kinija. Nėra taip paprasta. Kiek ten reikia laiko, kol sertifikuosi savo pieną. Metų metai prabėgs. Ir į Kiniją premjeras turi du kartus per metus skristi, nusilenkti kinų premjerui ir klausti, kada mūsų varškę imsite. Kinijoje veterinarijos tarnyba turi atidaryti savo skyrių. Taigi jeigu mes dirbsime, per kokius penkerius metus galėsime turėti ten rinką. O tikėtis, kad po vieno nuvažiavimo atsivers naujos rinkos, naivu, nes taip nebūna.

P.GYLYS: Norėčiau grįžti prie strateginės arba praktiškos mąstysenos. Matau, kad kai kurie politikai ir šiandien užsiima grynąja politika. Čia kažką blokuosime, sankcijas pratęsime. Nors nelabai ten kas mūsų klauso, bet mes būtinai turime tai pasakyti. Mes sau gal ir atrodome tvirtai, kai kurie mūsų politikai sau atrodo įtakingi. Bet juk ne mes nuspręsime. Tai gal reikia įsiklausyti į bendrą toną. Beje, ką kalba Vokietijos verslo sluoksniai, kurie yra už svarbiausių ES šalies politikų pečių.

A.BUTKEVIČIUS: Bet ar jie patys sugalvoja mėtyti šitas replikas?

P.GYLYS: Tai, ką jūs sakote, galima versija, gal jie ir atlieka kažkieno užduotį. Bet tai neatitinka nacionalinių interesų. Kas yra nacionalinis interesas? Gerai priimti kolektyviniai sprendimai. Bet nereikia išsišokti, juk mes esame prie sienos. Aš prisimenu tuos laikus, kai pradėjome stojimo į ES, NATO procesus, tada pagrindinė idėja buvo nenubrėžti raudonosios linijos tarp mūsų ir kaimynų. Aš jos pasiilgstu. Deja, mes dabar gyvename šaltojo karo sąlygomis, daug kas nuo mūsų nepriklauso. Todėl, manau, galėtume elgtis racionaliau.

Tai yra ir asmenybių klausimas. Aš prisimenu, nuvažiuodavau į dideles auditorijas, dar tais laikais susirinkdavo žmonių, sako, tas žmogus negali būti valstybės vadovu, nes jo išsilavinimas - muzikinis. O aš sakydavau - ne, štai šitas muzikinį išsilavinimą turintis žmogus yra praktiškas, ūkiškas, jis gali būti. Profesija šiuo atveju yra antrinė. Iš tikrųjų praktiški žmonės yra realistai, jie moka suvokti visumą, bet yra ir tokių, kurie gali šnekėti ką nori užsienio politikoje ir tai neturės jokios įtakos verslui, užimtumui, mūsų BVP. Galų gale biudžetui ir t.t.

Deja, postūmių per 26 metus yra nedaug. Tikrai pasigendame bendros Vyriausybės strategijos. Realistinės, praktiškos strategijos. Strategija turi būti praktiška. Dabar mes turime tokią ministerijų, politikų sumą. Ministerijos, Vyriausybė turi vykdyti, kiek tai įmanoma, ypač koalicijoje, bendrą politiką, bendrą strategiją. O dabar - padalijau į narvelius, ir ten kažką kiekvienas ministras daro. Ryšio tarp ministerijų dabar jau būdamas ketvirtus metus Seime aš pasigendu. Valstybė turi turėti bendrą socialinę, ekonominę strategiją, užsienio politikos strategiją, kad ir labai nelengvomis sąlygomis, nes situacija yra konfliktinė. Svarstau, kad po kurio laiko padėtis tarptautinėje plotmėje turėtų normalizuotis. Manau, kad kai kurie konfliktai bus įšaldyti. Didieji berniukai ir mergaitės pradės tarpusavyje vis labiau šnekėtis, nes aiškėja, kad vieni be kitų negali. Nes abi pusės patiria nuostolių ir tai pripažįsta faktiškai. Ir tada gali paaiškėti, kad tie, kurie mažiukai ir labai šūkavo, praloš daugiausia. O mes juk turime būti jautrūs. Mes juk turime pieno, mėsos ir kitus sektorius. Rėkavimas nepraeina be pėdsakų.

Ir dar. Mes dalyvaujame taikant sankcijas. Jeigu yra bendras sprendimas, tai solidariai turime pasidalyti ir kaštais. Apie migraciją kalbame, kad turime pabėgėliais dalytis. Palaukite, o dėl sankcijų. Labiausiai nukenčia pasienio valstybės. Taip pat ir Lietuva. Tai Europos centras, Briuselis, turėtų galvoti. Priešingu atveju Europos Sąjungai yra grėsmė. Euroskepticizmas, nepasitenkinimas Briuseliu kaip naująja sostine didės. Ir tai yra grėsmė Europos Sąjungos tvarumui.

G.JAKAVONIS: Kaskart rengiant naują švietimo strategiją kildavo klausimas, kaip galima ją parengti neturint bendrosios valstybės strategijos.

A.BUTKEVIČIUS: Yra žinoma, kad sistema yra visai kas kita nei komponentų suma. Kitaip šnekant, laikrodžio detales subėrę į maišiuką ir pakratę laikrodžio negausime. Pradėkime nuo to, kad mes 26 metus puoselėjame iliuziją, jog atsitiktinai sumetę viską į vieną vietą gausime valstybę ar efektyvų valdymą. Deja.

Apie vieną viduramžišką prancūzų karalystės legendą Karolį Valua buvo sakoma, kad prie savo reikalų pridūręs valstybės reikalus jis gauna puikų rezultatą. Išgirskite. Tas žmogus turėjo savo reikalus. Jis turėjo savo interesus. Jis prie to pridurdavo valstybės potencialą. Argi kitaip elgiasi kitos efektyvios mūsų Europos ar netgi pasaulio jėgos? Buvo tokia „Vest Indijos“ kompanija. Karalius, lordai buvo jos akcininkai. Tačiau ši organizacija, turėdama savo ir karines pajėgas, eksploatavo valstybės karines pajėgas ir galų gale į Britaniją pradėdavo plūsti iš „Vest Indijos“ ir „Ost Indijos“ kompanijų milžiniškos lėšos. T.y. buvo sukurtas tam tikras privačių ir valstybinių interesų konglomeratas.

Maždaug 1991-aisiais švedai man papasakojo, kas yra švediškasis socializmas. Iš esmės tai yra keliolikos labai stambių Švedijos šeimų sukurta Švedijos ekonomika, kuri ir dabar stipriai susijusi su tomis pačiomis šeimomis. Tačiau valstybė uždėjusi ant jos tam tikrą mokesčių leteną, būtinybę skaitytis su visuomenės interesais. Kitaip šnekant, visada ir visur egzistuoja žmogus arba grupė žmonių, kurie turi tokį interesą.

Tie patys britai, kurie dėjo europinės demokratijos pamatus, neleido balsuoti žmogui, kuris neturi žemės. Arba neleido balsuoti artistui, kuris gali vieną ir tą pačią dieną tris ar keturis kartus kartoti svetimus žodžius kaip savo. Kitaip šnekant, buvo ieškoma žmonių, kurių žodis svertų, kurių žodis būtų atsakingas. Deja, pas mus į valdžią ateina žmonės, kurie nesako savo žodžių. Jie sako svetimus žodžius.

Daugiau skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“