Vėl išgyvename šalies istorijos naikinimą

Prieš daugiau negu pustrečių metų Seimo priimtas sprendimas, kad Lukiškių aikštėje turėtų atsirasti Vytis, iki šiol neįgyvendintas. Vilniaus miesto valdžią netrukus perimsiantis TS-LKD narys Valdas Benkunskas patikino, kad joje nebus ir „Laisvės kalvos", nors teismai konstatavo, kad bunkerį primenantis paminklas kadaise skelbtą konkursą laimėjo teisėtai.

- Kaip manote, kodėl užstrigo paminklo Lukiškių aikštėje statyba? - pasiteiravo „Vakaro žinios" buvusio politiko Stasio Brundzos.

- Gal todėl, kad kadenciją baigiančiam merui Remigijui Šimašiui pliažas čia buvo svarbiau? Beje, netrukus meru tapsiantis V.Benkunskas dvi kadencijas buvo vicemeras, tačiau irgi nieko nepadarė, kad Lukiškių aikštėje atsirastų paminklas, todėl labai tikėtina, kad nieko jis nedarys ir tapęs meru. Gaila, nes ši vieta puikiai tinka Lietuvos istorijai svarbių įvykių įamžinimui.

Apie tai jau prieš keletą metų rašiau prezidentui Gitanui Nausėdai, tačiau, deja, atsakymo nei iš jo, jei iš prezidentūros, nesulaukiau. Tuomet pateikiau kelis pasiūlymus, kurie, manau, aktualūs yra ir šiuo metu.

Kaip pagrindinį memorialo akcentą, atitinkantį visuomenės reikalavimus, siūliau pastatyti Vytį jam numatytoje vietoje. Taip pat manau, kad buvo galima modifikuoti Andriaus Labašausko projektą ,,Laisvės kalva" pagal Kultūros paveldo departamento reikalavimus (aišku, paliekant sienelę su žuvusių laisvės kovotojų pavardėmis) ir rasti jam tinkamą vietą Lukiškių aikštėje.

Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad ši aikštė aplaistyta 1863 m. sukilimo dalyvių - Kosto Kalinausko, Zigmanto Sierakausko ir kitų - krauju, galbūt būtų reikalingas paminklas ar ženklas, įamžinantis šioje aikštėje nužudytus sukilimo vadus. Tokiu būdu Lukiškių aikštė kartu su paminklu sovietinės okupacijos aukoms atminti, paminklu tremtiniams atminti, Okupacijų ir laisvės kovų muziejumi, buvusių KGB rūmų fasadu su iškaltomis žuvusių šio pastato požemiuose pavardėmis sudarytų vientisą memorialinį kompleksą. Būtų pagerbti visi didvyriai, kovoję už Lietuvos laisvę.

Realizuoti šias idėjas galima moderniai ir patraukliai, taip padarant aikštę ne tik turistų, bet ir vilniečių traukos vieta. Visiems būtų patogu, jeigu Lietuvos istorijos pagrindiniai akcentai būtų sukoncentruoti vienoje vietoje. Siūliau kompleksiškai spręsti šią problemą, bet susidaro įspūdis, kad esantiems valdžioje Lietuvos istorija rūpi mažiausiai.

- Turbūt todėl Vilniui netiko ne tik Vytis, bet ir paminklas Antanui Smetonai?

- Sprendimo nestatyti paminklo pirmajam šalies prezidentui ir Vasario 16-osios akto signatarui irgi negaliu suprasti. Esą negalima, nes jis buvo diktatorius. Na taip, valdymas jo buvo autokratinis, tačiau ar tai nubraukia jo nuopelnus Lietuvai? Juk kaip tarpukariu išgražėjo Kaunas ir kaip atsigavo Lietuvos ekonomika. Jis per 15 metų nuveikė daugiau negu dabartinės valdžios per 30-imt... Be to, kiek pamenu, jis siūlė priešintis sovietams, tačiau ministrų kabinetas nubalsavo už kapituliaciją, o A.Smetona sutiko su daugumos nuomone.

- Atsisakant Lietuvos istorijai svarbių paminklų prabilta apie tai, jog Druskininkuose galėtų iškilti paminklas Juzefui Pilsudskiui.

- Man tai skamba keistokai. Suprasčiau, jeigu Druskininkai priklausytų Lenkijai, tuomet būtų galima apie tai galvoti, bet dabar? Kiek žinau, argumentuojama tuo, kad jis esą apgynė lietuvius nuo bolševikų. Žiūrint iš tokios pozicijos, tai tuomet Vilniuje būtų galima pastatyti paminklą kitam „gynėjui" - Liucijanui Želigovskiui. Juk ir vieta, nuvertus Petrą Cvirką, tam atsirado. Ironizuoju, bet matant valdžios veiksmus, nenustebsiu, jeigu tokia idėja bus paviešinta.

Nesupraskite neteisingai. Su kaimynais draugauti ir bendrauti reikia, bet noras statyti jų veikėjams paminklus, kai tuo pat metu neleidžiama įamžinti Lietuvai nusipelniusių asmenų atminimo, man sunkiai suvokiamas. Juk kiek aistrų kilo kai Žvėryno gyventojai norėjo įamžinti aktoriaus Regimanto Adomaičio atminimą. Net ne paminklą statyti, o tik pakabinti atminimo lentelę. Ir tai jau užkliuvo.

- Bendros tendencijos leidžia daryti prielaidą, kad nebus įamžinti ir naujausių laikų Lietuvos istorijai nusipelnę asmenys - disidentai, pogrindžio veikėjai?

- Bijau, kad taip, nors tai tikrai buvo drąsūs žmonės. Juk kiek reikėjo pasiryžimo, kiek valios kovoti už tai, kuo tiki. Jie puikiai suprato, kuo rizikuoja. Dalis už savo antisovietinę veiklą ir nukentėjo, tačiau jie nepasitraukė, nepasidavė, tad jų atminimą privalu įamžinti.

Tik tenka apgailestaujant pripažinti, kad ir ta linkme nieko nedaroma, o tik vartomi ankstesniems veikėjams statyti paminklai. Valdžia nuolat kartoja, kad ima pavyzdį iš Vakarų, tačiau juk ten, nepaisant politinių permainų, sėkmingai stovi paminklai karaliams ir karvedžiams. Lietuva, priešingai, tampa šalimi, kuri nebegerbia ir nesaugo savo praeities. Sakoma, kad tokios šalys ir ateities nebeturi.

Galbūt situacija imtų keistis, jeigu tokius klausimus reglamentuotų įstatymai ir juos spręstų ne savivaldų, o respublikinio lygmens institucijos. Bet kad tai įvyktų, reikia ne gražių kalbų, o realių darbų, kurių vis dar nematyti...