Pensijų sistema Lietuvoje: Kodėl jos nuo mūsų bėga?

Reikia nepamiršti ir tokio dalyko kaip būtinasis darbo stažas. Kaip matome lentelėje, 1989 metais jis buvo toks: 20 metų moterims ir 25 metai vyrams. Tačiau jau nuo 1995 metų jis irgi pradėjo augti bei ten taip pat prasidėjo lyčių „lygiavos" siekimas. Ką turime omenyje? Ogi tai, jog būtinasis darbo stažas, abiem lytims, dar 2004 metais susilygino iki 30 metų.

Na, o 2027 metais, tiek vyrukai, tiek ir moterėles turės pasiekti 35 metų būtinąjį darbo stažą. Stačiai pažanga, ar ne? Čia galit pasižiūrėti augimo lentelę.

Tačiau grįžkime į pradžią.

Nors dabartinė valdžia nelabai nori diskutuoti apie pensijos nutolimą iki 72 metų ir natūraliai vengia šios sunkios temos, tačiau negalvokime, kad tai nauja ir jiems svetima idėja.

Grįžikme į 2018 metus ir prisiminkime ką kalbėjo Lietuvos banko Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos direktorius Gediminas Šimkus. Jo teigimu: „Sprendimai dėl pensijos amžiaus ilginimo galėtų būti priimti per dešimt metų, o blogiausiu atveju, nereformavus sistemos ir neužtikrinus pakankamo lygio kaupimo, šis amžius galėtų ilgėti dar 7-8 metais."

Kadangi 2018 metais jau vyko reforma, kai pensija tolinama iki 65 metų, tad pridėjus Lietuvos banko siūlomus 7 metus, mes gauname... kaip netikėta! Būtent dabartinius siūlomus 72 metus.

Tad mintys apie pensijinio amžiaus tolinimą nėra tik kažkoks siūlymas ar abstrakcija. Deja, bet tai planuojama realybė.

O ko norėtų Lietuvos žmonės? Jie dar 2015 metais daryto tyrimo metu išreiškė tokį norą: Moterys į pensiją norėtų išeiti 59 metų, na o vyrai - 61. Kaip ir nieko radikalaus.

Taip pat verta dėmesio ir šių metų vasario 10 dieną paskelbta „Swedbank" apklausos analizė.

Ji skelbia, kad kas antras (45 proc.) darbingo amžiaus šalies gyventojas, sulaukęs pensinio amžiaus, svarstytų dirbti toliau. Tačiau čia verta paminėti, jog tokiom nuostatom pasižymi 25-55 m. amžiaus grupei priklausantys respondentai, taip pat aukštesniojo išsimokslinimo ir didesnių pajamų grupių atstovai. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog tokias pozityvias nuotaikas reiškia dar jauni, kupini energijos, labiau kvalifikuoti ir tikėtina protinį ir/arba vadovaujantį darbą dirbantys asmenys. Tai yra - dar jaunas, rausvais žandukai, ofiso planktonas.

Kai tuo tarpu dažniausiai neplanuojantys dirbti nurodo 56 m. ir vyresni gyventojai, taip pat žemesnio išsimokslinimo ir žemesnių pajamų grupių atstovai. Paprastai tariant, sunkų ir nekvalifikuotą darbą dirbantys samdomi darbuotojai.

Yra skirtumas, kur maišomas cementas, kraunamos dėžės ir atliekamas intensyvus fizinis darbas, o kur dirbama biure. Tad išėjimo į pensiją suvienodinimas bei tolygus jo tolinimas kiekvienai visuomeninei grupei gali atnešti skirtingas pasekmes.

Bet grįžkime prie priežasčių dėl kurių, kaip teigia įvairūs politikai ir ekonomistai, reikia eiti tokiu radikaliu keliu - išėjimo į pensiją tolinimu.

Beveik unisonu jie teigia, jog visuomenė sensta bei prastėja demografinė padėtis. T. y., daugėja senukų ir mažėja darbingo amžiaus žmonių.

Tad verslas ir jo atstovai temato tik tris „išsigelbėjimo" išeitis:

1. Tolinti pensijinį amžių;
2. Įsivežti darbo imigrantų;
3. Pervedinėti (daugelyje kitų šalių net priverstinai) prie privačių pensijinių fondų.

Tačiau pažiūrėkimė į gimstamumo Lietuvoje statistiką.



Verta atkreipti dėmesį į tam tikras tendencijas. Pagrindinis vaikų „bumas" buvo pokaryje iki 1962 metų. Iki tų metų gimstamumas svyravo pagrinde tarp 55 000 ir 62 000 kūdikių per metus.

Vėliau gimstamumas kiek smuktelėjo, bet didesnis nei 50 000 gimusiųjų per metus skaičius išsilaikė iki 1992 metų. Vėliau sekė nuosmukis iki 35 000 - 30 000 per metus, bet šis skaičius daugmaž stabilizavosi ties 2000 metais. Tad realiai turime tris mums aktualius pogrupius: pokario 1945-1962 metais gimusiųjų, „brandaus tarybmečio" - 1962-1992 metais gimusiųjų, na ir po 1992 iki pat šių dienų.

Pirmas pogrupis palengva išeidinėja iš darbo rinkos (1957-1958 metais gimusieji šiais metais turėtų trauktis pensijon), tad, realiai, pati didžiausia pensininkų grupė jau yra pensijoje arba į ją išeis per artimiausius 10 metų.

Antrasis pogrupis yra savo darbymečio pike (1962-1992 metais gimusieji). Pirmieji jų į pensijas turės išeidinėti 2027 metais ir jeigu išliks išėjimo į pensiją amžius nuo 65 metų, tai 1992 metais gimę asmenys į pensiją keliaus 2057 metais. Kaip matome, tai 1962-1992 metų gimstamumas yra kiek svyruojantis, bet ne drastiškai.

Toliau trečiasis, mažiausio gimstamumo pogrupis, startavo 1993 metais ir stabilizavosi 2000 metais. Jis irgi įsilieja į darbo rinką. Jis pakeitinėja jau išeinantį į pensiją pirmąjį pogrupį ir vizualiai atrodo, jog jų 1.5-2 kartus mažiau, tačiau turime nepamiršti viduriniojo pogrupio (1962-1992 metų), kurie dar ilgai laikysis darbo rinkoje, kai tuo tarpu pirmoji grupė palengva sens ir palikinės šią ašarų pakalnę.

Tad kažkokių staigių duobių artimiausiu metu nematyti. Tačiau, verta pažymėti, jog pensijinės reformos, kurių metu buvo tolinamas išėjimo į pensiją metas bei didinama būtinojo darbo stažo dalis, buvo pradėtos praktiškai po kapitalizmo restauracijos 1990-1992 metais. O tuo tarpu demografinės problemos juk visai negrėsė (rinkoje buvo pakankamas kiekis darbingų žmonių + ankstesnio didelio gimstamumo rezervas), tad gal problemos šaknys ne čia?

Dar vienas svarbus aspektas, kurį patogiai nutyli verslo atstovai kalbėdami apie darbo jėgos trūkumą ir būtinybę tolinti pensijinį amžių. Koks jis?

Tai darbo našumo augimas.

O jis augo gana įspūdingais tempais. Per du dešimtmečius Lietuvos darbo našumas per vieną dirbtą valandą išaugo daugiau nei dvigubai - apie 103 procentus, o ES valstybių narių - 21 procentą.

Kaip pavyzdys: Lietuvoje viso šalies ūkio darbo našumui įvertinti naudojamas bendrojo vidaus produkto dydis (galiojusiomis kainomis), tenkantis vienam sąlyginiam darbuotojui per darbo valandą (1995 buvo 10,3 lito, 2000 - 23,4 lito, 2010 - 36,9 lito, 2017 - 15,2 euro).

Augantis darbo našumas gali išspręsti potencialų darbo jėgos trūkumą. Bet kyla klausimas ar jis tikrai egzistuoja?



Nedarbas pastarąjį dešimtmetį, reikia pripažinti, mažėjo. Kiek jį paveikė suintensyvėjusi Lietuvos darbo rinka, o kiek emigracija - sunku pasakyti. Tikėtina veikė abu faktoriai.

Tačiau, bet kuriuo atveju, vidinė „rezervinė kapitalo armija" (bedarbių pavidale) egzistuoja. Ji svyruoja. 2019 metais buvo sumažėjusi iki 7%, na, o kovidiniu metu pakilo nuo 8 iki 16%. Tad darbo jėgos rezervo yra net ir netolinant išėjimo į pensiją amžiaus.

Dar vienas „rezervinės kapitalo armijos" išteklius, šį kartą jau išorinis, yra darbo imigrantai.

Vien per 2020 metus (2020 metų lapkričio mėnesio duomenimis) leidimo gyventi darbo tikslais prašė 31 361 užsienietis (2019 m. - 27 724). Pagrinde iš Ukrainos ir Baltarusijos.

Verta pažymėti, tai labai svarbu, jog tik 305 užsieniečiai kreipėsi dėl aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujančio darbo, mažiau nei 2019 m., kai kreipėsi 344 tokie asmenys. Verslo pagrindu prašymus pateikė 192 užsieniečiai, kai prieš metus - 307.

Tad didžioji dalis į Lietuvą atvykstančios darbo jėgos iš užsienio yra arba žemos arba vidutinės kvalifikacijos. Kokios galima rasti ir Lietuvoje. Arba ją susikurti.

Tad išvada elementari: Problema labiau ne darbo jėgos trūkume, bet jos kainoje.

Skaitytojui gali kilti klausimas, o prie ko čia pensijinio amžiaus tolinimas?

Atsakymai yra keli ir jie nesudėtingi:

1. Verslui reikalingas darbo jėgos perteklius rinkoje. Kodėl? Nes kuo daugiau darbo jėgos rinkoje, kuo ji labiau tarpusavyje konkuruoja, tuo ji darosi pigesnė. Tam tinka tiek imigrantai, tiek ir senstanti, bet vis tik, darbo jėga, kuriai pensijos „pabėga" tolyn į neapibrėžtą ateitį.

2. Mokėti pensininkams pensijas valstybei labai neapsimoka. Tad kuo toliau nustumiamas pensijinio amžiaus laikotarpis - tuo daugiau biudžete lieka pinigų (P.S. Valstybei naudingas ir kainų augimas, daugiau mokesčių per PVM surenka). O pinigus tratinti, prieinantys prie valdžios, tikrai ras kur.

Kad ir „Gynybos" biudžeto didinime. Lentelę matysite kiek žemiau.

3. Paskutinis punktas yra finansinio kapitalo nagučiai ir vadinamieji privatūs pensijų fondai. Apie juos šiame tekste nesiplėsime, bet auga tendencija pensijų klausimą permesti nuo valstybės prie privačių įmonių. Kurias, beje, dotuotų ta pati valstybė iš mokesčių mokėtojų pinigų.

Čia labai didelio masto afera.



Kokios išvados?

Matome nuoseklų, praktiškai visų žmonių, mulkinimą ir išnaudojimą. Nors auga darbo našumas ir naujos technologijos jį augins tik labiau, bet einame ne į priekį, o atgal. Pensijinis amžius nėra trumpinamas (kaip ir darbo diena), jog žmogus galėtų save realizuoti kitaip, o ne vien tik per samdomą darbą, tačiau ilginamas.

Tokiu būdu sukuriama didesnė darbo rinka, kurioje senyvo amžiaus žmonės turės konkuruoti su pigia darbo jėga iš užsienio šalių. Šioje situacijoje išnaudojami tiek žmonės iš skurdesnių šalių, tiek ir vietiniai darbuotojai.

Na ir siaurų grupių interesams nuosekliai dirbanti valstybė nusavina dirbančių žmonių jai mokamus pinigus (mokesčiai), o grąžą (pensijų pavidalu) nutolina. Beje, valdančiosios šaikos jau ne pirmą kartą Lietuvoje nusavina žmonių pensijas.

1990 m. vasario 13 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo". Nurodoma iš Tarybų Sąjungai pavaldžių Lietuvos profesinių sąjungų perimti socialinį draudimą valstybės žinion. Tai buvo pirmoji iš daugiau nei 40 (per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį) pensijų reformų. Jos pasekmes pensininkų perkamajai galiai matysite apačioje esančioje lentelėje.