Joninės - mums ir gamtai

Joninių diena yra jau ne pati šventės pradžia, nes žmonės iš vakaro sutinka šventą naktį - su visais apžavais, monais, šokiais, vainikais ir laužais. O kur dainos, kokių Joninėms ir Jonams sukurta labai daug. Tokių nežinote? Nemokate? Negali būti! Bet juk tai yra mūsų visų bendras turtas, paveldas. Jis turi puikią savybę - bet kada gali būti gaivinamas, atkuriamas, stiprinamas.

Ko mes laukiame iš Joninių? Žinoma, mes tikimės šventės, šventiškos nuotaikos, nors visi žinome, kad ji pati iš niekur neatsiranda, kad ją reikia patiems kurstyti ir palaikyti. Paklauskime vieni kitų - o ką mokame, ką atsinešėme į šventę? Sakysite - uždegsim laužą... Na gerai, o kokios dainos tiks prie jo? Kaip sveikinsite ugnį, kaip į dangų lydėsite kylančias žiežirbas? Dar mums rūpi paparčio žiedas, vainikai... Ar mokate juos pinti? Ar žinote, kokius žolynus įpynėte į savo vainiką ir - kas yra tas kupolis, apie kurį Joninių (arba Rasos) dainose dainuojama?

Taigi, šventė iš niekur neatsiranda, ją reikia patiems pažadinti, palaikyti, jeigu reikia - kurti. Man visada įdomi iš senovės „atsinešta" Joninių dalis - tokią matyti ir pajausti turėjome galimybių prieš keletą metų su Nacionaline ekspedicija keliaudami per Latviją: kas jau kas, bet „braliukai" Janio arba Lyguo šventę supranta ir švenčia labai nuoširdžiai, išradingai. Latviams Lyguo yra bent 3-4 dienoms, ne vienam vakarui - juk tai šventė!

Joninės brangios mums visiems. Ne mažiau svarbi ši diena ir gamtai - tiesa, čia jos niekas nevadina švente, bet nuo to jos vertė nemažėja. Ir kas gali turėti įtakos daugiau nei 17 valandų trunkančiai dienai! Gal tik šviesi šiaurinės Estijos ar Suomijos „baltoji" naktis, ištrinanti ribą tarp jos ir dienos.

Būtent dėl ilgųjų vasaros dienų pas mus perėti skrenda paukščiai, žiemoję toli Afrikoje. Galvotum - o kam jiems taip daryti, juk ten, Afrikoje, visada šilta, ir jauniklius auginti būtų patogiausia. Pasirodo, paukščiai žino ir supranta kai ką daugiau. Visų pirma, ten sausros būna kur kas nuožmesnės. Be to, prie pusiaujo diena ir naktis trunka lygiai po 12 valandų ir niekada nesikeičia. Įsivaizduokite: tik 12 valandų dienos! Išeitų, lizduose esantys jaunikliai taip pat 12 valandų turi laukti lesalo!

Čia pat dar viena vasaros šventė - šventųjų Petro ir Povilo diena. Ji tenka dar pirmajam vasaros trečdaliui, bet būtent šios dienos ženklai turi kai kurių lemtingų žinių: štai sakoma, kad po Petro ir Povilo dienos jau nutyla gegutė, taigi - turėtų baigtis nuo pavasario tęsiama šių paukščių veikla. Ar taip būna, ar taip bus? Tikrai ne - kasmet stebiu tokius reiškinius ir gegutes girdžiu bent iki liepos vidurio. Taigi, mes sakome vienaip, o gamta viską daro taip, kaip reikia jai.

Gamta dar gyvena vasaros pradžios gyvenimą, lietūs atgaivino daugelį augalų, pažadino naują vabzdžių kartą. Tegyvuoja vasara, tegyvuoja Joninės!