Gyvenimo akistata

Praėjusio sekmadienio prietemoje mirtis šienavo plačiu mostu Veisiejų miestely (Lazdijų r.). Po netvirtu Ančios ledu žuvo vienuolikmetis ir dvylikmetis berniukai, dar su jais ėjęs keturiasdešimtmetis vyras. O jau vėlai vakare įkaušėlio vairuojamas automobilis mirtinai sužalojo prie ežero skubančią vieno vaikiuko mamą.

Tačiau Veisiejus užtvindė ne tik skausmas. Ežero gelmė tempėsi su nelaimėliais įlūžusį ir devynerių Osvaldą. Skęstantį vaiką ištraukė per sukiužusį ledą atskubėjęs lazdijietis Rolandas Pauliukonis.

Veisiejuose jam šiandien visi pagarbą atiduoda. Kas šaunuoliu, kas didvyriu pavadina, kad nepabūgo su mirtimi susigrumti: juk pats galėjo atsidurti dugne. O jis pats didvyriu nesijaučia - esą kaip išėjo, taip išėjo.

“Koks aš čia didvyris. Tik kitam žmogui ranką ištiesiau, - “Vakaro žinioms” tarstelėjo R.Pauliukonis, o paskui paaiškino, kad tuo metu nebuvo kada bijoti. - Nieko negalvojau tiesiog kažkas vedė: reikia pulti, kažką daryti. Nusičiupau kieme lentą, sumečiau, kad jos gali prireikti šliaužiant per vandeniu apsemtą, traškantį ledą. Dar tokia mintis buvo, kad tą lentą galbūt spėsiu permesti per eketę, į ją galės įsitverti skęstantieji. Galvoje sukosi vien tik racionalios mintys, o baimei nebuvo vietos.”

O juk paties namuos vaikai klega. Ar bent apie saviškius spėjo pagalvoti puldamas ant Ančios?

“Nebuvo laiko apmąstymams, - prisipažino Rolandas. - Labai trumpai, kai vaikutį sugriebiau už suledėjusios rankutės, šmėstelėjo mintis: o jeigu tai būtų mano sūnelis. Turiu aštuonerių metų sūnų ir šešerių metų dukrelę.”

Ištraukė iš stingdančio vandens Osvaldą. Berniukas net kalbėti negalėjo iš šalčio. Ir atidavė tiesiai į atskubėjusių medikų rankas. Vaikas ligoninėje sveiksta. Tačiau R.Pauliukonis graužiasi: “Širdyje labai gaila, kad nebespėjau kitiems vaikams padėti.”

Būta jau jo gyvenime atsitikimų, kai vadavo iš mirties spąstų žmones. Buvo vasara, ir seniai. Su draugu tada plaukė į Baltojo ežero (Lazdijų r.) salą, žiūri: gi vyras įsipainiojęs į brakonierių tinklus. Be pagalbos nebūtų išsikapstęs.

Gal lemtis - vis atsidurti nelaimės vietoje ir ištiesti pagalbos ranką? - klausiame Romualdo. Juk vienam žmogui duota viena gyvybė. Prarasi - neatgausi.

“Mano amžinatilsį tėvukas taip darydavo ir mama taip mokė, ir pavyzdį rodė. Mūsų prigimtyje, matyt, tai įaugę, - tyliai porino R.Pauliukonis. - Esu paprastas dzūkelis ir daugiau nieko.”

Jei vėl juodoji lemtis per Dzūkijos ežerus nuvilnys, šviesiosios Romualdo lemties gali ir nesutikti. Jis - lyg ir vietinis, lyg ir dzūkas, bet Tėvynėje - svečias. Grįžo tik šventėms.

“Turiu darbą, bet ne Lietuvoje, - atsiduso R.Pauliukonis. - Anksčiau yra tekę dirbti šiltnamiuose, statybose, o čia manęs nebereikia. Vasarą Anglijoje dirbau traktorininku, braškes vežiojau. Po švenčių vėl ten važiuosiu. Žmogus esi priverstas išvažiuoti svetur ne savo noru, o iš būtinybės.”