Dailininkas, peržengęs visas sienas

Moiša Segalas iš Vitebsko

Marko Šagalo (tikroji pavardė Moiša Segalas) prosenelis buvo garsus žydų dailininkas Chaimas Segalas, dekoruodavęs sinagogas. Berniukas buvo pirmasis iš dešimties vaikų, augusių Chackelio (Zacharo) ir Feigos Šagalų, kurie buvo pusbrolis ir pusseserė, šeimoje. Ilgai dailininko gimimo vieta buvo laikomas Baltarusijos Liozno miestelis, bet ir tiesų jis gimė Vitebsko pakraštyje, Peskovatiko rajone.

Tą 1887 metų liepos dieną, kai Markas išvydo pasaulį, miestelyje siautė didelis gaisras. Lova, kurioje gulėjo Feiga su naujagimiu, buvo tampoma iš vienos vietos į kitą, norint apsaugoti motiną ir kūdikį. Matyt, todėl visą savo ilgą gyvenimą dailininkas nuolatos stengdavosi pakeisti gyvenamąją vietą, o savo drobėse raudono gaidžio pavidalu vaizdavo jo pasigailėjusią ugnį.

Mokytis į Peterburgą su 27 rubliais kišenėje

Markas buvo stropus mokinys: įgijo tradicinį žydišką išsilavinimą gimtajame mieste ir išmoko vaizduojamojo meno pagrindų tapytojo Jehudos Peno dailės mokykloje. 1906 m. vaikinas pareiškė tėvui, kad išvažiuoja į Peterburgą stoti į Piešimo mokyklą. Tėvas, numetęs sūnui 27 rublius, tarė: „Ką gi, važiuok, jeigu nori. Bet atsimink: pinigų daugiau neturiu. Pats žinai. Tai viskas, ką galiu sukrapštyti. Siųsti nebus ko. Gali nesitikėti."

Peterburge Markas savo darbais nustebino priėmimo komisijos narius ir buvo priimtas iškart į 3 kursą.

Vitebsko gubernijos meno reikalų komisaras

Dvi revoliucijos, viena po kitos vykusios Rusijoje, pradėjo naują gyvenimą, kuris Markui pasirodė esąs „naujoji antika". Gimęs naujas menas, jo nuomone, turėjo pražysti ir suklestėti. M.Šagalas, grįžęs į tėviškę, buvo paskirtas Vitebsko gubernijos įgaliotuoju kultūros komisaru. Jam mandatą įteikė pats pirmasis SSRS švietimo liaudies komisaras A.Lunačiarskis. 1919 m. sausio 28-ąją Marko Šagalo iniciatyva buvo atidaryta Vitebsko meno mokykla, kurias jis pats kurį laiką ir vadovavo. Tais metais, būdamas įgaliotas, jis net leido dekretus apie meną. Tačiau susižavėjimas revoliucija ir sovietų valdžia greitai išgaravo ir M.Šagalas su žmona ir dukra nutarė išvykti iš Rusijos. 1922 m. jis su šeima išvažiavo pirmiausia į Lietuvą (čia įvyko jo kūrinių paroda), paskui į Vokietiją, o 1923 m. įsikūrė Paryžiuje ir vėliau įgijo Prancūzijos pilietybę. 1941-aisiais, prasidėjus karui, dailininkas persikėlė gyventi į Niujorką, o pasibaigus karui 1947 m. vėl grįžo į Prancūziją.

Markas Šagalas - tapytojas

Kad ir kur gyveno M.Šagalas - Vitebske, Niujorke ar Paryžiuje, - jis visada tapė beveik vieną ir tą patį - gimtojo Vitebsko gatveles, gyvulius, gėles, oru sklendžiančias žmonių figūras. M.Šagalo paveikslai yra tarsi nelogiški, juose vyrauja sapno ir bėgimo nuo tikrovės temos. Jie prasilenkia su logika, tačiau kartu juose esama nepaprasto aiškumo. Jie perteikia kažkokį sunkiai apibūdinamą grožį, džiaugsmą ir liūdesį, tai, ką bent kartą gyvenime pajunta kiekvienas žmogus. Gimtasis Vitebskas M.Šagalui visą gyvenimą buvo įkvėpimo šaltinis, o vėliau jis pamilo Paryžių ir sėmėsi įkvėpimo iš jo. Čia jis ir buvo paskelbtas vienu iš siurrealizmo pradininkų ir vadinamas „amžiaus genijumi".

Marko Šagalo skulptūros ir keramika

M.Šagalo mažosios skulptūros plačiajai publikai yra beveik nežinomos. Šią meno rūšį meistras „atrado" 1949 metais, įsikūręs Prancūzijos Žydrajame krante, Vanse.

Dailininkas, sužavėtas tos žemės akmenų įvairove, rimtai susidomėjo skulptūra ir keramika. Yra žinoma apie šimtą jo mažųjų skulptūrų biblinėmis temomis, vyro ir moters santykių tema. Kai kurios savo forma primena priešistorinio ir viduramžių meno pavyzdžius.

Marko Šagalo vitražai

7-ą dešimtmetį M.Šagalas po truputį perėjo prie monumentaliojo meno - mozaikos, vitražų. Tais metais jis Izraelio vyriausybės užsakymu sukūrė unikalias mozaikas parlamento pastatui Jeruzalėje. Pasipylė kiti dideli užsakymai mozaikoms ir vitražams. M.Šagalas yra vienintelis pasaulyje dailininkas, kurio monumentaliais darbais yra dekoruoti net kelių konfesijų maldos namai - sinagogos, liuteronų ir katalikų bažnyčios, iš viso penkiolika šventovių bei kiti visuomeniniai pastatai Europoje, Amerikoje ir Izraelyje. Užsakius Prancūzijos prezidentui Šarliui de Goliui (Charles de Gaulle), dailininkas ištapė Paryžiaus „Grand Opera" plafoną, o vėliau sukūrė du pano Niujorko „Metropolitan Opera".

M.Šagalo paveikslai - tarp paklausiausių meno kūrinių

Kompanijos „Art Loss Register" duomenimis, Markas Šagalas yra vienas iš autorių, kurių darbus labiausiai vertina meno kūrinių vagys. Jo tapybos ir grafikos paklausa kriminaliniame pasaulyje nusileidžia tik Pablo Pikaso (Pablo Picasso) ir Chuano Miro (Juan Miro) darbų paklausai. Yra pagrobta per 500 avangardisto kūrinių.

Čigonės pranašystės

Pasakojama legenda, kaip čigonė M.Šagalui vaikystėje išpranašavo ilgą ir kupiną neįtikėtinų įvykių gyvenimą, ir kad jis mylės vieną nepaprastą moterį ir dvi paprastas ir mirs skrisdamas. Išties, pranašystė išsipildė.

Markas Šagalas buvo vedęs triskart. Pirmoji žmona - Bela Rozenfeld (Bella Rosenfeld) , Vitebsko juvelyro dukra. Su ja M.Šagalas susituokė 1915 metais, kitais metais jiems gimė dukra Ida, vėliau tapusi dailininko biografe ir kūrybos tyrinėtoja. Bela mirė nuo kraujo užkrėtimo 1944 m. rugsėjį. „Apskritai, visa šioje žemėje yra nesvarbu, išskyrus meilę. Meilė gali viską. Jei mylime, galime turėti absoliučiai viską", - sakė dailininkas. Pirmąją savo meilę Markas Šagalas išsaugojo visą ilgą gyvenimą. Ji liko jo Mūza iki pat dailininko mirties - jis niekada nekalbėdavo apie ją kaip apie mirusią. Antroji žmona (tiesa, oficialiai santuokos jie nebuvo įregistravę) - Virdžinija Maknyl Hagard (Virginia McNeil Haggard), buvusio D.Britanijos konsulo JAV dukra. Porai gimė sūnus Deividas. 1950 m., šeimai persikėlus į Prancūziją, Virdžinija, pasiėmusi sūnų, pabėgo nuo M.Šagalo su meilužiu.

Trečioji moteris Marko Šagalo gyvenime, su kuria susituokė 1952 m. - Valentina Brodskaja, vadinama Vava, mados salono Londone savininkė ir garsaus fabrikanto Lazario Brodskio duktė.

1985 m. kovo 28-ąją 97-erių M.Šagalas įlipo į liftą, kad pakiltų į antrą savo namo Sen Pol de Vanse aukštą. Liftui kylant sustojo jo širdis. Taigi, kaip ir pranašavo būrėja, jis mirė skrisdamas, tegu ir nelabai aukštai.