Sausio 13-oji. Atmintis ir su nusivylimu, rūpesčiu, ir su patriotiniu pasididžiavimu

Čia prie sausio 13-osios žuvusiųjų kapų uždegė žvakutes, padėjo gėlių ir garsiai ištarė visų žuvusiųjų pavardes. Kad jos dar kartą nuskambėtų Antakalnio pušų tyloje ir spiginančiame, baltame šaltyje. Kad primintų, jog mes nieko neužmiršome.

Eitynių rengėjai jau prieš savaitę pasirūpino gauti Vilniaus savivaldybės leidimą. Eitynes lydėjo policija. Tarsi jaunimas būtų susiruošęs plėšti kapų.

O prieš 35 metus, kai žmonės gynė mūsų nepriklausomybę nuo sovietinių desantininkų ir žuvo prie TV bokšto, kai S.Konarskio gatvėje saugojo Radijo ir televizijos komiteto pastatą bei Lietuvos parlamentą Gedimino prospekte, jiems nereikėjo gauti jokio leidimo.

Nei leidimo žūti, nei leidimo gyventi. Nei leidimo nepasiduoti ir saugoti Lietuvos valstybę. Et, kitokie buvo laikai!

Dramatiški, bet nuoširdesni ir tikresni! Su ne stilingai, netgi skurdžiai, vienodai apsirengusiais žmonėmis. Bet kokios spindinčios buvo tų suvargusių žmonių akys! Kiek jose buvo vilties ir šviesos!

Reikėjo - ir viskas! Ir važiavome!

Žmonės vyko į Vilnių ginti Lietuvos nepriklausomybės ne tik pavieniui, su draugais, bendradarbiais, bet ir šeimomis. Disidento Liudo Dambrausko sūnus, kaunietis advokatas Saulius DAMBRAUSKAS prisimena, kad jo mama tomis dienomis budėjo Vilniuje prie TV bokšto.

Brolis Giedrius Dambrauskas dirbo Parlamente, vadovybės apsaugoje ir asmeniškai saugojo tuometinį Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį. Kitas brolis, Vidmantas Dambrauskas, tuo metu tarnavęs pasienyje, irgi atskubėjo į Vilnių ir prisijungė prie Parlamento gynėjų.

O pats S.Dambrauskas taip pat budėjo prie Parlamento. „Tuomet niekas nežinojo, kaip baigsis, - patikino S.Dambrauskas, ir dabar pasižymintis kovingumu, kai reikia ginti nuo kirvių sveikus Kauno miesto medžius. - Reikėjo - ir viskas! Ir važiavome!"

Tai buvo Lietuvos pergalės diena

Signataras, AT deputatas, praeityje kaunietis Egidijus KLUMBYS dėl Lietuvos nepriklausomybės faktiškai paaukojo perspektyvią neurochirurgo karjerą. Kaip pats sako, neurochirurgų tuomet netrūko. Naujai atsikūrusiai valstybei labiau trūko savų politikų. 1991-aisiais E.Klumbys jau buvo sukūręs šeimą, turėjo tris vaikus. Jauniausiam tebuvo ketveri metukai.

„Kaip galėčiau vertinti sausio 13-ąją? - retoriškai uždavė klausimą E.Klumbys. - Ir tada, ir dabar sakau, kad tai buvo mūsų pergalės diena.

O šiaip tos žiemos dienos buvo pilnos įtampos. Laukimas buvo, kad tuoj įvyks kažkas blogo. Pamenu, aš eidavau iš tuometinio Draugystės viešbučio į Aukščiausiąją Tarybą palei Nerį ir visada nejaukiai jausdavausi, nes buvo šnekos, jog Žvėryno cerkvėje yra įsitaisę snaiperiai. Tai ir galvodavau, ar mane pašaus, ar nepašaus. Bet vis vien eidavau!

Ypač didelė įtampa buvo sausio 12-ąją ir 13-ąją, o kada iš Maskvos atvyko trys TSRS liaudies deputatai, situacija palengvėjo. Sausio 13-osios naktį niekas parlamento salėje tikrai nemiegojo. Dauguma tų, kurie išvakarėse buvo išvažinėję į namus, vėl sugrįžo. Aš buvau savo kabinete. Kaip sakau, įtampa buvo didžiulė, o paryčiais sužinojome, kad dingo tuometis premjeras Albertas Šimėnas, todėl jau 8 val. ryto premjeru buvo paskelbtas Gediminas Vagnorius. O dėl A.Šimėno - ar buvo suklaidintas, ar nervai neišlaikė, išsigando - po šiai dienai nėra viskas aišku.

Ar galvojome, jog tarp mūsų gali būti išdavikų? Net nesvarstėme tokio varianto. Gal buvo tokių, kurie tą naktį kviečiami į AT nesugrįžo, bet niekas tų žmonių po vieną netikrino.

Kaip būtų dabar? Be abejo, iš vienos pusės, jeigu būtų panaši situacija, tai, sprendžiant pagal visas nuotaikas, žmonės vienaip ar kitaip priešintųsi ir mūsų valstybę gintų. Bet yra kitas dalykas - negalvokime, kad būtų kariaujama tais pačiais būdais ir metodais kaip prieš 35 metus. Matome, kas Ukrainoje dedasi. Kariaujama raketomis, dronais ir t.t.

O aš esu pasipiktinęs, kad 15 tūkst ha poligoną ruošiamasi įrengti prie Kapčiamiesčio, nors ten gražiausios girios. Juk turime mes tų poligonų, tik reikia efektyviai išnaudoti. Ikisąjūdiniais laikais pirmasis Kauno mitingas buvo skirtas kam? Ekologijos klausimams!

Bet dabar baisu žmonėms net apie tai pagalvoti, nes tu būsi pavadintas Maskvos agentu. O prisimenant AT, tai joje posėdžiavo mokslininkai, menininkai, eruditai. Aukštos kultūros žmonės. Tokio sąstato Lietuvoje daugiau jau nebuvo. Nepalyginsi su dabartiniais politikais ar net prezidentais."

Žmonės pasikeitė, bet...

Vilnietis, buvęs „Respublikos" ir „Vakaro žinių" žurnalistas Ričardas ČEKUTIS prisimena tuo metu dalyvavęs sausio įvykiuose „absoliučiai ir visur".

„Teko visur sudalyvauti, - pasakojo R.Čekutis. - Aš jau buvau po tarnybos sovietinėje armijoje. Iš pradžių buvome nuvažiavę prie Radijo ir televizijos komiteto, kur dabar LRT. Mes ten truputį šone stovėjome dviese, su draugu. Matėme, kaip desantininkai įsiveržė į Komiteto patalpas, pašaudė truputį mums virš galvų, bet didesnės panikos nebuvo.

Man truputį keisčiau buvo tų pačių metų rugpjūtį, kai prie Parlamento omonininkų buvo nušautas Lietuvos kariuomenės savanoris, parlamento gynėjas Artūras Sakalauskas (1963-1991). Toje vietoje dabar paminklinis akmuo yra.

Aš tuo metu buvau ant M.Mažvydo bibliotekos laiptų, kartu su savo mama stovėjau. Kai prasidėjo susišaudymas už Seimo pastato, link Neries, man pasidarė labai keista, kad minia, kuri buvo priešais Seimą, pradėjo bėgti į šaudymui priešingą pusę. Buvo labai nedaug tokių, kurie ėjo į tą pusę, kur vyko susišaudymas. Man buvo labai keista. Aišku, ten visi buvo civiliai, visi išsigandę, o man po armijos tie šūviai neatrodė kažkuo ypatingi.

Labai gerai prisimenu tuos laikus. Kiek tada buvo nuoširdumo. Tikrai draugystė buvo. Mano mama tuo metu gyveno Žvėryne, tai nešdavo visiems parlamento saugotojams arbatos, sumuštinių. Visi aplinkiniai vilniečiai tiesiog maitino tuos žmones, kurie naktimis prie AT budėjo.

Niekas jokių atlygių neprašė, jokių kompensacijų. Aš žinau ir dabar kelis žmones, kurie prie TV bokšto tuo metu, kai šturmas vyko, gavo įvairių traumų, klausa nuo šūvių buvo sutrikusi, kai desantininkai iš tankų šaudė. Bet niekur tie žmonės nesikreipė, neprašė jokios pagalbos. Sakė, kad būtų gėda kreiptis dėl tokių niekų.

O dabar - ką tu! Šiais laikais išpeštų paskutinius centus ir dar, ko gero, prisigalvotų visokių traumų. Taip, pasikeitė žmonės, sakyčiau. Sumaterialėjo paprasčiausiai. Jau pripratome prie kapitalizmo sistemos, kai materija, pinigai yra daug svarbiau už ką nors kita.

O sausio 13-ąją, kai tankai ėmė šaudyti, žmonės ne bėgo, bet stengėsi gelbėti sužeistuosius. Yra nuotraukų, kaip Loretą Asanavičiūtę iš po tanko vikšrų traukia. Aš pats tomis dienomis visą mėnesį vaikščiojau prie Seimo kaip į darbą. Netgi dažniau, sakyčiau. Ateini, nueini, apšyli šiek tiek namuose - ir vėl ateini! Buvo prastas oras, atsimenu, gana šalta buvo, todėl žmonės laužus kūreno. Bet po sausio 13-osios praėjus savaitei jau pradėjo žmonių prie parlamento mažėti, liko tik keli būreliai entuziastų.

Ar žmonės ir dabar mūsų nepriklausomybę gintų? Žinoma, atsirastų žmonių, kurie, jeigu kiltų neramumai, vėl gintų Lietuvą, bet, suprantate, aš bijau kito dalyko. Kad vieni eitų ginti, o kiti bėgtų iš šalies ir užkimštų tą visą Suvalkų koridorių, per kurį mums, atseit, turi duoti kažkokią paramą.

Aš pasikalbu su žmonėmis ir daug kas iš viso nemato prasmės kažką ginti, nes įsivaizduoja, kad tuo atveju gintų ne savo valstybę, o valdininkus, kurie apsivogę. Žmonės prisimena visus tuos nesibaigiančius „čekiukų" skandalus. Žmonės, tiesą sakant, dabar yra labai demotyvuoti valdžia, kuri kokių tik pažadų yra pridalinusi, tai praktiškai tų pažadų beveik nesilaiko.

Pasižiūrėkite, kas kaimuose dabar dedasi. Dvejus metus gyvenau ne Vilniuje, bet sodyboje, tai kaimuose dabar gi nieko nėra! Nei ambulatorijų, nei bibliotekų, nei kažkokių pramogų! Absoliučiai viskas sugriauta, nes valdžiai ekonomiškai neapsimoka! Žmonės kaimuose nemato, kad valstybė apskritai egzistuoja. Nei kažkokių pareigūnų pamatysi. Kaimas dabar tarsi tundroje kažkokioje.

Bet yra dar žmonių, patriotų, kurie prisimena Sausio 13-ąją ir jiems ši data svarbi. Tiesa, iš tų naujųjų valdžios žmonių aš nematau ypatingo entuziazmo."