Miškininkams komplimentų nereikia

- Gerb. Dainiau, papasakokite apie save.

- Miškininku Trakų regioniniame padalinyje dirbu jau 23 metus, nors apskritai mano, kaip miškininko, stažas yra nuo 1993 metų. Baigiau Lietuvos žemės ūkio akademiją ir karjerą pradėjau savo tėviškėje Ukmergės rajone, tuometinėje Ukmergės miškų urėdijoje, nuo žemiausios - eigulio - profesijos. Po pusmečio tapau girininko pavaduotoju, o paskui trejiems metams išvažiavau girininkauti į vieną nuostabiausių kraštų - tuometinę Zarasų miškų urėdiją, ten dirbau trejus metus.

1997 metais buvo naikinama Miškų ministerija ir įsikūrė Žemės ir miškų ūkio ministerija, tuo metu prasidėjo nuosavybės grąžinimo procesas, atsirado miškų savininkai, taigi Miškų departamente buvo įkurtas Privačių miškų skyrius, teko 5 metus man dirbti šio skyriaus vadovu. Mano darbas buvo kurti teisinę bazę dėl privačių miškų priežiūros, - tai buvo didelis iššūkis. Reikėjo viską sureglamentuoti, juk miškų savininkai nežinojo, kaip su tuo mišku elgtis...

Reikėjo suderinti griežtą valstybinių miškų reglamentavimą ir liberalesnį nuosavybės teisių naudojimą. Mums pavyko tuo metu pakloti tokią teisinę bazę. Darbas Miškų departamente man iš ties davė labai daug. Sutikau daug iškilių vyresnės kartos miškininkų, pasišventusių savo profesijai, iš kurių galėjau semtis neįkainojamos patirties ir kuriems liksiu dėkingas iki grabo lentos.

2002 metais į tuometinę Trakų miškų urėdiją mane pasikvietė miškų urėdas ir štai - jau 23 metus esu čia ir labai džiaugiuosi. Nors, prisipažinsiu, miškininku nesvajojau būti. Mano mama buvo biologijos mokytoja, gyvenome prie mokyklos, visa vaikystė man buvo mokykla. Tėtis buvo gamyklos darbininkas.

- Norėjote būti mokytoju.

- Vienareikšmiškai turėjau būti mokytoju. Svajojau apie kūno kultūrą ir geografiją. Norėjau studijuoti tuometiniame Pedagoginiame institute, baigiau net paruošiamuosius kursus. Jau stosiu! Ir mano dėdė, miškininkas, pakalbėjo su mano tėvais.

Sako, negi lakstys stadione visą gyvenimą su švilpuku?! Gink Dieve, neįžeidžiant mokytojų. O aš buvau paklusnus vaikas, niekas manęs labai ir neklausė. Būsi? Būsiu. Viskas. Deltuvos vidurinę mokyklą baigiau sidabro medaliu, taigi lengvai įstojau į tuometinę Žemės ūkio akademiją. Dar ir siuntimą turėjau iš Ukmergės miškų urėdijos.

Bet pasakysiu atvirai, aš 5 metus nelabai žinojau, ką ten veikiu. Daug ten mokėsi girininkų vaikų, kurie apie mišką suprato, o ką aš? Grybai, uogos...

- Kada miškas jus įtraukė?

- Baigiau mokslus, pradėjau dirbti, tada mane miškas ir įtraukė. Ir šiandien aš savęs niekur kitur neįsivaizduoju kaip miške. Savo tėvams ir padėkočiau, ir pabarčiau. Nes man Rugsėjo 1-oji, na, širdžiai miela, nors tu ką. Mano paties vaikai dideli, viena dukra baigusi universitetą, kitą trečiame kurse studijuoja. Su mokyklomis nieko bendro neturiu, bet ta Rugsėjo 1-oji (atsikvepia)...

Vis dėlto šiandien esu miškininkas. Vis tiek tėčio žodis nulėmė, kad esu miškininkas. Mano tėtis kadais pats svajojo būti miškininku.

- Kaip laikui bėgant keitėsi miškininkų vaidmuo?

- Anksčiau miškininkų vaidmuo buvo tiesiogiai siejamas su miško priežiūra, medienos ruošimu, kirtimų organizavimu, sodinimu. Dabar šalia reikalingų darbų atsirado daugiau funkcijų: rekreacinių, edukacinių, aplinkosauginių.

Labai svarbu biologinė įvairovė, saugomos teritorijos. Šiandien saugomų teritorijų specialistai, mokslininkai sugeba mūsų miškuose rasti labai vertingų europinės svarbos buveinių. Juk miškas - ne morkų lysvė, miškas auga lėtai. Miškui reikia šimtmečių, vadinasi, ankstesnės kartos miškininkai, prieš kurių pasišventimą savo profesijai ir giriai belieka nulenkti galvą, ūkininkavo labai racionaliai ir išaugino mūsų kartai tokius miškus, kuriuose šiuo metu ir randamos ir steigiamos europinės svarbos buveinės.

- Kokia šiandienos miškininkų pareiga?

- Ūkininkauti taip, kad miškas netaptų tik resursų šaltiniu, ne vien priemone materialiems poreikiams tenkinti. Kad teiktų žmonėms visapusišką naudą, mokytų pagarba ir meile grįstų santykių su gamta. Vien Trakuose turime 7 pažintinius takus. Labai didžiuojamės Varnikų pažintiniu taku, jo lankomumas milžiniškas. Yra lentinis takas per pelkę, yra 10 stotelių. Mes, miškininkai, didžiuojamės, kad būtent Varnikų taką padarėme patys. Visus stotelių tekstus rašėme patys, mūsų rekreakcijos meistrai drožė skulptūras, darė stendus. Rangovai darė tik lentinį taką per pelkę.

- Žmonės mato kertamus miškus, ir plynai, kas vyksta?

- Be kirtimų neišauginsi miško. Kirtimai prasideda tik pasodinus mišką. Kirtimų rūšių yra įvairių, žmonės paprastai mato paskutinės stadijos kirtimą, vadinamąjį derliaus nuėmimą. Jeigu pušynai pasodinti ūkiniuose miškuose, tai derliaus nuėmimas vyksta tik po 100 metų.

Jeigu mes pasodiname pušyną, tai jį ir turime išauginti iki brandos ateinančioms kartoms. Tą pušyną stelbia žolinė augmenija, reikia šienauti, tada atsiranda įvairių nepageidaujamų lapuočių, vėlgi reikia vykdyti kirtimus, kad jie pušelių nenustelbtų.

Pušelių sodinama apie 6000 vnt. į hektarą. Iškertamos prasčiausiai augančios, kad galėtų augti geriausi medžiai. Taigi vykdomi kirtimai, remiantis teisės aktais. Vėlgi atrenkami geriausi medžiai, kurie liks ateinančioms kartoms.

Kai yra ūkinis miškas, tikslas - išauginti medieną. Medienos pramonė yra labai svarbi. Visuomenė plynus kirtimus pastebi, būna įvairių komentarų, bet ką darysi - miško kirtimas irgi yra svarbi ekonomikos dalis, valstybei kuriama pridėtinė vertė, sukuriama tūkstančiai darbo vietų. Bet juk atsodinamas naujas miškas ir vėl visas auginimo ciklas vykdomas iš naujo.

Kirtimų padaugėjo pastaruoju metu dėl žievėgraužio tipografo. Trakuose nemažai eglynų irgi nukentėjo nuo jo.

- Papasakokite daugiau apie žievėgraužį tipografą.

- Jis nuo seno yra ir nuo seno egles puldavo. Tai mažesni už musę vabaliukai. Kenkėjas bando įsigraužti po eglių žieve, eglė ginasi sakais ir juos išstumia. Bet kad eglė apsigintų, turi būti drėgnos vasaros, pakankamai gruntinio vandens. Kai eglės atsigeria vandens, jos stiprios, sakingos, ir apsigina. O dabar kokios vasaros? Taigi sausra, gruntinis vanduo nukritęs, lietaus trūksta, visur išdžiūvę, eglės neprikaupia sakų, joms apsiginti sunku. Kai vabalų daug, jie įsiskverbia po žieve, ir eglė yra pasmerkta. Labai gaila.

- Kaip kovojate?

- Miškininkų darbas - aptikti šviežiai užpultas egles, beje, tai labai sunkus darbas. Vykdomas fizinis eglynų žvalgymas. Miškininkai vaikšto ratais apie egles (nuo 40 metų ir vyresnes), ieško išgraužų, žievėgraužis tipografas įsigraužia į eglę, išstumia rudas išgraužas, jos atrodo kaip kava. Aptikus tokias išgraužas medį reikia nedelsiant ženklinti ir per 10 dienų pašalinti iš miško, kad nepaplistų nauja vabalo karta.

Būna, kad visuomenė nesupranta, sako, va, žalios eglės, o jie žievėgraužį tipografą naikina... Kaip čia miškininkai drįsta dar žalias egles kirst? Tada aiškini, taip, eglės šiuo metu yra žalios, ir gerai, kad jos užpultos dar žalios, tada mes galime išvežti jas iš miško su visais vabalais, nes kai kertame jau sausas egles, jau viskas po laiko - naujos šių vabalų kartos išsiritusios ir išskridusios.

Miškuose, kur kenkėjų židiniai, dėliojamos specialios gaudyklės su feromonais, taip gaudomi žievėgraužiai tipografai. Tų gaudyklių nemažai išdėliojame, ypač plyno kirtimo biržėse. Miškininkai kiekvieną savaitę gaudykles apžiūri ir tuos vabalus sunaikina. Bet ši kovos priemonė daugiau monitoringinė.

Tie vabalai toli neskrenda, tik 3 km. Jeigu iš miško už 3 km mes išvežame ir nėra vėjo, tai tie vabalai ir žus. Žinoma, vykdomas pagamintos medienos purškimas. Mediena apdorojama insekticido tirpalu.

- Teigiama, kad mažėja brandžių miškų, nyksta kai kurios paukščių rūšys dėl to.

- Brandžių miškų yra. Miškas naudojamas racionaliai, nes iškertama mažiau nei medienos priauga. Negali būti vien brandūs miškai. Vieni įsivaizduoja, kad tik brandūs miškai turi būti, kuriuose gyvena taurai, bet reikia juk ir jaunuolynų. Vienos rūšys gali gyventi brandžiuose miškuose, kitos - jaunuolynuose, pusamžiuose medynuose. Visur turi būti balansas.

- Skaudi miškų problema - šiukšlės.

- Šiukšlės tai XXI a. rykštė miškuose, mes šiukšles tvarkome, bet tai nėra mūsų pareiga, bet kokie miškai bus, jei tų šiukšlių nerinksi? Problema yra su tomis „įmonėmis", tais nusikaltėliais, pasiskelbusiais šiukšlių vežėjais. Žmonės į juos kreipiasi, sumoka pinigus, o jie neturi leidimo net vežti ir tvarkyti šiukšles. Šiukšles veža į miškus ir verčia, tai juodas biznis. Tik išsivalom gražų pušyną ir vėl 10 sunkvežimių šiukšlių atvežta... Dirbame su policija, statome kameras. Bet čia ne tik miškininkai, bet ir valstybė turi užsiimti šitais reikalais.

- Žmonės pamėgo talkas.

- Kadangi Trakai tarp Vilniaus ir Kauno, labai urbanizuota teritorija, kasmet pavasarį miškasodžio talkų būna labai daug. Vien Trakų regioniniame padalinyje jų organizuojama daugiau nei 30. Talkos labai populiarios, atvažiuoja įmonės, šeimos su vaikais. Žmonės gerai praleidžia laiką gamtoje, prisiliečia prie miškininko darbo, susipažįsta su miškininko veikla, šalies miškais. Aišku, iš oponentų išgirstame, kad esą miškininkai ekonominę padėtį gerinasi, esą žmonių sąskaita miškus pasodina. Dieve tu mano (atsidūsta)...

- Mešką jau buvote sutikęs?

- Dar neteko sutikti (juokiasi). Bet miške žvėrių daug. Rugsėjį miške vyksta elnių tuoktuvės. Labai įspūdingas laikas, elniai mauroja, renkasi sau pateles. Galime pamatyti elnius su karūnomis. Miškininkai rengia edukacijas, žmonės klausosi elnių garsų.

Atvažiuoja daug žmonių, pasakojam apie elnius, tada einame į mišką. Prašymas žmonėms: neikite į rujavietes, netrikdykite elnių. Kai miškininkai organizuoja edukacijas, tai yra paskirta diena ir viskas. Bet pastebime, kad gyventojai patys savarankiškai eina, trikdo žvėris.

Atsimenu, po pirmos edukacijos, pradėjo žmonės skambinėti, kad atvažiuos tą dieną ar kitą, parodyk rujavietes. Sakau, nebevažiuokite, jau buvo edukacija. Tai tada klausimas - „kokiu pagrindu negaliu?". Atsakymas paprastas - pagrindas turi su motinos pienu ateiti... Juk yra atsakomybė prieš gamtą ir visų prašymų ar draudimų į teisės aktus nesurašysi.

- Koks jums yra didžiausias komplimentas?

- Miškininkams nereikia komplimentų, gerbkite mūsų profesiją, nejuodinkite. Kai nuvažiuoju į minėtą Varnikų pažintinį taką, matau ten daug žmonių, man nieko daugiau nereikia.