Kvietkauskas: agrosektorius palaiko Palionį, bet nerimauja, ar jis bus savarankiškas ministras

„Liūdna, kad netenkame tikro bendruomenės lyderio, bet vilties suteikia tai, kad ministerijos vairą perima ne atsitiktinis žmogus, o profesionalas, galintis tęsti pradėtus darbus“, – interviu Eltai sakė G. Kvietkauskas. 

– Kaip vertinate buvusį žemės ūkio ministrą Igną Hofmaną?

– Aš jį vertinčiau kaip vieną geresnių žemės ūkio ministrų Lietuvos istorijoje. Visų pirma todėl, kad jis yra profesionalas, jis buvo žemės ūkio bendruomenės lyderis ne vienerius metus. Iš pradžių kilo klausimų, kaip I. Hofmanui pavyks išlaikyti balansą tarp profesinio ir politinio lauko, bet, manau, kad jis susitvarkė labai gerai. 

Teisybės dėlei reikėtų pridėti, kad anksčiau trumpam atėjęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius palikdamas pareigas iš tiesų padėjo gerus pamatus visam sektoriui – supaprastino ūkininkams skiriamas paramas ir išsaugojo sektoriaus pinigus, kurie būtų sudegę šių metų liepą kaip nepanaudotos lėšos. I. Hofmanas labai sklandžiai pratęsė K. Starkevičiaus liniją. 

Kiek suprantu ir kiek girdžiu, I. Hofmanas niekada nebuvo Remigijaus Žemaitaičio ministras, ko gero, dėl to ir yra keičiamas. Nes kam keisti gerai dirbantį žmogų?

Visoje Europoje ūkininkų padėtis yra labai prasta ir tai tęsiasi jau trejus metus. Ūkių pajėgumas investuoti yra stipriai kritęs, kai kurios gamyklos Europoje vis dar dirba ne visu pajėgumu, o praėjusiais metais kai kurios gamyklos pusei metų buvo sustabdžiusios savo veiklą. Vadinasi, rinka yra stipriai kritusi ir atsigavimo ženklų dar nėra.

Vis dėlto šiais metais Lietuvos žemės ūkio rinka yra stipriai atsigavusi. Tikrai turime būti dėkingi Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM), kad europinio masto sunkmečiu buvo sugebėta rasti paramos priemonių, padėjusių ūkiams investuoti ir gerinti savo darbo našumą. Todėl I. Hofmaną, kaip žemės ūkio ministrą, vertinu puikiai. 

– Sakote, kad jau trejus metus Europos ūkininkų situacija prasta, tačiau Lietuvai sekasi geriau. Kokią įtaką tam turėjo politiniai sprendimai?

– Kalbėdamas apie prastą situaciją kalbu apie ūkių pajėgumus investuoti. 2022 metai buvo labai stiprūs visam agrosektoriui, tai iš dalies lėmė ir pokovidinis atsigavimas. Paradoksalu, tačiau net ir Rusijos karas Ukrainoje kažkokiu būdu stimuliavo ūkių norą investuoti pinigus. Tuo pat metu labai brango žemės ūkiui reikalinga technika – per 2022 m. ji pabrango vidutiniškai apie 30 proc. 

2023–2024 m. mėgstu vadinti rinkos pagiriomis. Tuo metu Europos ir pasaulio gamintojai ignoravo rinkos dinamiką, laikė aukštas kainas, o kai susigaudė, kad ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės nebegali tiek sumokėti, pradėjo leisti kainas, rinka sustojo. 

Visos Europos tikrai nelepino nei derlius, nei oras, ypač šiais metais. Prie šios aplinkybės pridėkime žemą grūdų supirkimo kainą, prastą kokybę. Susumavus visa tai, ūkių investicinis pajėgumas krinta. 

Tačiau Lietuvoje, esant tokioms sąlygoms, rinką stimuliavo politiniai instrumentai. 

– Grįžkime prie politikos. Jūsų pastebėjimu, kaip ūkininkų bendruomenė vertina naujai ateinantį ministrą Andrių Palionį? 

– Be abejo, nieko nenudžiugino I. Hofmano atstatydinimas, nes viskas veikė gerai. Kita vertus, šiame kontekste nenuliūdino tai, kad žemės ūkio ministru skiriamas ne visiškai naujas žmogus – A. Palionis yra iš I. Hofmano komandos, jis jau yra ėjęs ministro pareigas ir gerai supranta žemės ūkio sektoriaus situaciją. 

Liūdna, kad nebus I. Hofmano, nes jis buvo tikras ūkininkų bendruomenės lyderis ir sąžiningai atstovavo žemės ūkio sektoriui, bet būtų daug liūdniau, jei dabar gautume „iš debesų“ paimtą ministrą. A. Palioniui ūkininkų bendruomenės palaikymą aš matau. 

Paskutinieji du ministrai – K. Starkevičius ir I. Hofmanas – tikrai stipriai dirbo dėl biurokratijos mažinimo žemės ūkyje. Tikiuosi, kad A. Palionis tęs šiuos darbus, taip pat tikiuosi, kad naujasis ministras nėra stipriai priklausomas nuo „Nemuno aušros“ ir galės veikti savarankiškai. Mano nuomone, A. Palionis buvo tikrai neblogas viceministras, viliuosi, kad jis tęs I. Hofmano pradėtą liniją ir darbus. 

– Kaip ir minėjote, A. Palionis, nors trumpai, bet jau yra buvęs žemės ūkio ministru. Kaip prisimenate tą laikotarpį?

– Agrosektorius prisimena pozityvų pokytį, kai Giedrių Surplį pakeitęs A. Palionis pirmiausia surengė apskritojo stalo diskusiją su visais agrosektoriaus atstovais – ūkininkais, technikos pardavėjais, žemės ūkio asociacijomis ir kitais agrosektoriaus dalyviais. Iki tol tai buvo labai reta praktika, kad ministerija kalbėtųsi ne fragmentiškai su atskirais žemės ūkio sektoriaus dalyviais, o su visais kartu. 

Taip pat 2025 m. A. Palionis, kaip žemės ūkio viceministras, dėjo dideles pastangas, kad Europos Sąjungos (ES) pinigai nenukeliautų atgal į Briuselį, o būtų teisingai paskirstyti Lietuvos žemės ūkiui. 2025 m. Lietuvos žemės ūkyje buvo kritiniai, nes per pastarąjį ES paramos periodą buvo priimta daug neefektyvių paramos priemonių, kurios nebuvo įgyvendintos, todėl ES pinigų įsisavinimas buvo itin svarbus.

– Jūsų nuomone, kokie turėtų būti pirmieji naujai paskirto ministro darbai? Ar šiuo metu yra kokių nors degančių klausimų?

– Liepsnojančių laužų nėra. Yra daug temų, kurios yra ilgalaikės ir kurios turi būti išspręstos, tačiau šiuo metu nėra konfliktų tarp ūkininkų bendruomenės ir valdžios. Svarbiausia, kad ministerija išlaikytų dialogą su žemės ūkio sektoriaus atstovais ir kad nepamirštume, jog ŽŪM nėra Aplinkos apsaugos ministerija. 

– Kalbant apie Aplinkos ministeriją – naujasis ministras A. Palionis sako norintis miškų ūkininkystę iš Aplinkos ministerijos perkelti į ŽŪM lauką. Kaip vertintumėte tokį sprendimą?

– Man atrodo, kad tai būtų logiška, nes miškų ūkis irgi yra ūkis – jame sodinama, kertama, atsodinama. Niekas nenori miškų naikinimo, visi nori efektyvaus auginimo ir atstatymo, todėl ŽŪM, ko gero, turi daugiausia kompetencijų šioje vietoje. Aš palaikyčiau tokį žingsnį. 

– Jūsų nuomone, ar Lietuvos žemės ūkio politika turi aiškią kryptį?

– Tai yra fundamentali problema. Dar anksčiau tuometis Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis bandė inicijuoti nacionalinį susitarimą dėl ilgalaikės žemės ūkio politikos, tačiau galiu pasakyti, kad iki dabar žemės ūkis Lietuvoje vis dar neturi strateginės krypties. Kartais aklai vykdomi ES žaliojo kurso reikalavimai, o su besikeičiančiomis partijomis keičiasi prioritetai, žemės ūkio politika, su kiekviena kadencija žemės ūkis turi naują kryptį. 

Beje, Lietuva Europos kontekste išsiskiria ekstremaliomis gamtinėmis sąlygomis – ištinka šalnos, sausros, krušos ir liūtys. Nepaisant to, bendrasis ES žemės ūkio reglamentas yra pakankamai suabsoliutintas visoms Europos valstybėms ir visoms gamtinėms juostoms bei klimatinėms sąlygoms – kartais mes gauname tokias taisykles, kurios visiškai neatitinka mūsų realybės. 

Bendros žemės ūkio politikos aš nematau, jos nėra. Galbūt jei būtų laikomasi linijos, kad ministerijoje dirba žemės ūkio sektoriaus profesionalai, laikui bėgant tai išsispręstų, bet mes užlipame ant to paties grėblio, kai vyksta nauji rinkimai ir tada gauname, ką gauname. 

Žemės ūkio sektorius ir žemės ūkio atstovai yra priklausomi ne tik nuo gamtos sąlygų ir ES paramos, bet ir nuo politikos, o tokiomis sąlygomis dirbti tikrai sunku.

– Klimato kaita – viena dažniausių šiuo metu aptariamų temų. Kokių iššūkių kyla šalies ūkininkams dėl besikeičiančių klimatinių sąlygų?

– Turime būti budrūs ir pasimokyti iš kiekvienų metų. Pavyzdžiui, šiemet nuo pavasario iki rugpjūčio mėnesio buvo labai neramu, nes vasara buvo šalta, javapjūtė vėlavo rekordiškai ilgai – tris savaites, dėl to komplikavosi derliaus nuėmimas, kadangi vienu metu reikėjo nuimti ir žieminį rapsą, ir žieminį kvietį, jau buvo subrendusios vasarinės kultūros, tuo pačiu metu prasidėjo ir žieminių pasėlių sėja. Šalies ūkininkus santykinai išgelbėjo rugpjūtis, kurio metu nebuvo daug kritulių.

Dar neturiu tikslių skaičių, bet panašu, kad šiais metais derliaus kiekis bus vienas didžiausių kada nors turėtų, tačiau jis bus prastos kokybės, o supirkimo kaina – maža. Kita vertus, prastą kokybę ir mažą kainą kompensuoja didesnis derliaus kiekis, todėl situacija nėra tragiška.

Bet yra ir gerų dalykų – šalies ūkininkai mokosi ir tobulėja. Posovietiniame Lietuvos ūkyje būdavo prikuliama vidutiniškai 3,5–4 tonos kviečių ir toks skaičius buvo laikytas normaliu. Šiuolaikiniame ūkyje prikuliama 7–8 tonos, o kai kur – ir 10 tonų, nors anksčiau atrodė, kad tokį kiekį derliaus galima nuimti tik Ukrainos juodžemyje. Taigi matome, kad tobulėja technologijos, ūkininkai mokosi, dėl to didėja derliaus grąža iš vieno hektaro. 

– Jūsų nuomone, kokie pokyčiai neišvengiami Lietuvos žemės ūkio sektoriuje?

– Lietuvoje mes dešimtmečiais atsiliekame nuo perdirbimo. Mes primityviai užauginame grūdą ir jį parduodame, dėl to esame labai priklausomi nuo supirkimo kainų svyravimų, o šiemet supirkimo kainos itin žemos. Žemomis kainomis superkami prastos kokybės grūdai, net jeigu jų prikuliama daugiau, nėra tas pats, kas didelis kiekis prastos kokybės grūdų, superkamų už žemą kainą. Tam, kad būtų prikulta daug tonų, reikalingi didesni technikos ir laiko resursai.

Yra ir dar vienas ydingas dalykas. Daugybę metų ES parama, skirta įsigyti technikai ir ūkiams modernizuoti, didžiąja dalimi buvo skirta labai silpniems ūkiams, labai daug paramos yra nukeliavę lavonams reanimuoti – finansiškai neraštingiems, neveikiantiems ūkiams, kurie gauna paramą, nes atitinka paramos sąlygas, bet vėliau nesugeba vykdyti įsipareigojimų kreditoriams ir susiduria su finansinėmis problemomis, kurios kartais baigiasi ūkio bankrotu.

Parama turėtų būti skirta ekonomikos skatinimui – pirmiausia tiems ūkiams, kurie moka panaudoti gautas lėšas ir kurti pridėtinę vertę. O kalbant apie tai, kaip žemės ūkis gali prisidėti kuriant dar didesnę pridėtinę vertę, mes ir vėl grįžtame prie perdirbimo – šiuo metu tai yra pagrindinė tema.