1 nuotr.Lietuviai buvo žemdirbiai, todėl juos labiausiai domino, kiek šalčiai, sniegai, lietūs, atlydžiai paveiks būsimą derlių. Sprendžiant iš dar išlikusių patarimų, mūsų senoliai žiemą visiškai nebijojo šiaurinių vėjų. Nes, anot liaudiškos išminties, sausį ir vasarį pučiantys šiaurės vėjai gerą derlių atpučia.
Senoliai žiemą nebijojo ir gausaus sniego. Šalta ir snieginga žiema buvo laikoma gražia žiema. Esą jei sausio pradžia ir pabaiga šaltos bei sniegingos, lauk gerų, tai yra, derlingų metų. Nes metų gerumas buvo matuojamas derliumi.
Šventų dienų spėjimai
Orų spėjimams buvo skirtos ir tam tikros metų dienos. Pavyzdžiui, jei per Grabnyčias (vasario 2-ąją) sninga, atėjus bulviasodžiui sodink bulves ant kalno. Antraip lietūs derlių supūdys. O jei per Grabnyčias kyla pūga, žiema tais metais dar ilgai nepasitrauks.
Jei sninga ir per Verbų sekmadienį, tai tais metais bus lietaus kiekvieną tų metų sekmadienį. Šiemet Verbų sekmadienis bus kovo 29-ąją, tad turėsime progos įsitikinti, ar ši mūsų senolių išmintis vis dar veiksminga.
Iš sniego burdavo ir per Šv.Kazimierą (kovo 4-ąją). Jei tada pasnigdavo, tai reiškė, jog vėliau ims dygti žolė. Vėliau teks išginti iš tvartų gyvulius į pievas. Kovo pirmoji diena taip pat nuspėdavo, koks bus pavasaris, kovo antroji - kokia bus vasara, o kovo trečioji pranešdavo, kokio reikia tikėtis rudens.
Jei per Jonines lydavo, lauk šlapio rugpjūčio, o jei griaudėdavo, nebus riešutų. Per Onines (liepos 26-ąją) spręsdavo, kokia bus ateinanti žiema.
Pavyzdžiui, jei per Šv.Oną jau pradėjo rausti šermukšniai, lauk ankstyvos ir šaltos žiemos.
Medžiai ir gyvūnai klimatologai
Šermukšnis liaudies klimatologijoje buvo pats svarbiausias medis.
Pavyzdžiui, jei vėlai sužydėdavo, tai vasarą prognozuodavo šaltą. Jei uogas anksti subrandino, vėlgi lauk ilgos žiemos. Burdavo ir iš kitų medžių - jei pirmas sužaliuodavo beržas, lauk sausos vasaros. O jeigu pirmas sužaliuodavo alksnis, vasara bus lietinga. Jei pavasarį iš beržo teka daug sulos, vasara vėlgi bus lietinga.
Apie artimiausius orus spręsdavo net pagal iš kamino kylančius dūmus. Jei tiesiai į viršų kyla, bus giedra, jei greitai į šonus išsisklaido, lauk atlydžio.
Apie būsimus artimiausius orus pranešdavo ir katė su šunimi. Jei abu ėda žolę, lauk lietaus. Jei šuo sniege voliojasi, bus atlydys. Orų pranašais tapdavo ir artimiausiai prie sodybų apsigyvenę paukštukai, vabzdžiai. Pavyzdžiui, jei žvirblis maudosi dulkėse, lauk lietaus. Jei zylė žiemą iš pat ryto tupi šešėlyje, artimiausią naktį pašals.
Žvejai orus nustatydavo ir pagal sąnarių skausmus bei žuvėdras. Sąnarius imdavo gelti prieš lietų, o jei žuvėdra atsisėdo ir supasi ant vandens, rytoj bus geras oras. Jei vasarą daug uodų, gerai užderės agurkai. Jei bitės ir sparvos piktos, bus lietaus. Orams spėti pasitarnaudavo netgi svogūnas. Jei jo galva užsiaugindavo daug storų lukštų, tai reiškė būsimą šaltą žiemą. Mūsų senoliai būsimus orus išskaitydavo netgi iš lapės elgesio. Jei ilgauodegė žiemą išsiruošė peliauti, tuoj bus atlydys. O jei dzūkai grybautojai pastebėdavo, jog jau pradeda dygti kelmučiai, vadinasi, vasara baigiasi.
Prasidėjus naujiems metams, žmonės ima spėlioti, ar jie bus palankūs iš anksto planuojamoms vasaros atostogoms, kelionėms po gamtą ir t.t. Ūkininkai, savo ruožtu, jau galvoja apie būsimus derlius, mokslininkai ir pseudomokslininkai - apie klimato atšilimą, šiltnamio efektą ir t.t.
Tačiau iš esmės, kuo civilizuotesnis kraštas, tuo labiau jo gyventojai nutolsta nuo laukinės gamtos. Jau nesugeba skaityti gamtos ženklų ir iš jų atspėti, kas artimiausiu metu mūsų laukia.
Komentuoja etnologas Libertas KLIMKA:
Dažniausiai orai būdavo stebimi per šventines dienas. Tarkime, per Šv. Martyną lapkričio 11-ąją sakydavo tokią gražią patarlę - jei per Martyną žąsis ant vandens, tai per Kalėdas bus ant ledo. Ir atvirkščiai - jei per Martyną ant ledo, tai per Kalėdas bus ant vandens. Šitą taisyklę aš tikrinu vis metai nuo metų ir ji pasiteisina. Šiemet iki to nedaug tetrūko. Buvo pašalę naktį per Kūčias, kai kuriose Lietuvos vietose net iki minus 13-os laipsnių šalčio.
Todėl senolių išmintis, pagrįsta gamtos stebėjimais per šimtmečius, dar nėra visiškai praradusi savo vertę. Tiesa, daug ką jau esame pamiršę, tačiau etnologai yra parašę ir knygų, ir straipsnių. Tokių publikacijų apie gamtos reiškinius tikrai yra, o ir aš pats esu rašęs apie senolių gamtos stebėjimus, surinktus iš ekspedicijų mano jaunystės metais. Tada dar buvo galima surasti ir pašnekinti senus žmones, žinojusius, ką koks gamtos reiškinys praneša. Vienas iš mano klausimų buvo - pagal kokias dienas senovėje orus spėdavo? Be to, yra ir daugybė tokių trumpų spėjimų - kokie bus rytoj ar poryt orai. Tai čia pagal gamtos požymius viskas reikšminga - ir kaip Saulė leidžiasi, ir kaip pateka, ir kaip ratas aplink Mėnulį susidaro. Visa tai rodo oro permainas.
Taip pat svarbu, kaip elgiasi paukščiai, nes jie yra labai pranašiški. Buvo svarbu netgi naminiai gyvūnai - vištos, gaidys, katinas - ką jie veikia. Ar katė per langą žiūri, ar prie žmogaus glaudžiasi. Jei glaudžiasi prie žmogaus, tai yra prieš šaltį. Prieš atlydį katės jau žiūri pro langą. Prieš lietų vištos vakare ilgai neina tūpti, ilgai lauke vaikšto, o nakčiai sutūpia ne ant žemutinių, bet ant viršutinių laktų. O gaidys prieš lietų gieda porinį skaičių. Jei juodvarnis praskrenda, taip pat labai reikšminga, kiek jis kartų sukranksėjo. Jei porinį skaičių, bus lietaus...
Yra daugybė gamtos požymių. Pavyzdžiui, ar gerai vienkiemyje girdimas miestelio bažnytėlės varpas. Jei ryškai, aiškiai, tai prieš šaltį. O jei varpo garsas duslus, bus atlydys.
Ir į varnas mūsų protėviai žiūrėdavo! Buvo svarbu, kaip jos sutūpia medžiuose. Prieš šaltį jos sutūpia medžių viršūnėse, snapus atsuka prieš vėją. O jeigu varnos, vištos, šunys sniege maudosi, voliojasi, plunksnas ar kailius kedena, varnos žeme vaikštinėja, tai yra atlydžio požymiai.
Yra daugybė tokių „meteorologinių tyrimų" įdomių! Pavyzdžiui, raugintus kopūstus laikydavo statinėse. Jei šeimininkės pamatydavo, kad skystis statinėse pakilo ir gerai apsemia kopūstus, tai reiškė, kad bus lietaus. Jei akmuo sode apšerkšnijo, tai tikrai atlydys ateina. Jei žarijos ilgai žėruoja krosnyje, tai prieš šaltį. Spręsdavo ir iš langinių, kaip jos girgžda. Jei vėjui pučiant, langinės pradėdavo keistai girgždėti, tai irgi buvo šalčio požymis. Žmonės gebėdavo labai įsiklausyti į gamtos požymius, tie įsiklausymai, stebėjimai būdavo perduodami iš kartos į kartą, iš vieno šimtmečio į kitą ir visa tai būdavo sudedama į vientisą pasakojimą. O man tiesiog dabar įdomu pažiūrėti, kurie tų požymių iš tikrųjų veikia, nes gamta per šimtmečius įneša įvairių pakitimų. Mano bendra išvada - senolių pastebėjimai dar maždaug veikia, nes klimatas per daug greitai nesikeičia. Žmogus, nors ir labai galingas, vis vien prieš gamtą dar yra nykštukas.
Senovės Graikijoje buvo spėjama ateitis iš gyvūnų vidurių, o lietuviai irgi tą patį darė. Pavyzdžiui, vėlyvą rudenį ar žiemos pradžioje, kai kiaules skerdė, tai žiūrėdavo, kokia jos kasa. Jeigu lygi, vienoda, tai sakydavo, kad ir žiema bus be permainų - kai pradės šalti, tai ir šals visą žiemą. O jei kiaulės kasa būdavo nelygi, su sustorėjimais, su suplonėjimais, tai reiškė, kad bus ir speigų, ir atlydžių.
Burdavo būsimus žiemos orus ir pagal žąsis, kurias valgydavo Martyno dieną ir pirmąją Kalėdų dieną. Žiūrėdavo į žąsies krūtinkaulį. Jeigu baltas, tai žiema snieginga bus. Jei rudomis dėmėmis nusėtas, tai žiema bus su atlydžiais. O jeigu žąsies krūtinkaulyje iš viso nėra baltos spalvos, visiškai rudas, tai reiškia, kad ir tikros žiemos nebus.
Orus nustatinėdavo ir iš žvaigždžių, bet žiūrėdavo ne į vieną konkrečią žvaigždę, bet į jų visumą. Jeigu žvaigždės danguje aštriai, ryškiai žiba, aiškiai mirga, nes didesnė oro cirkuliacija, tai prieš šaltį. O jeigu žvaigždės apsiblaususios, sunkiai įžiūrimos, tai šiltojo fronto, atlydžio požymis.
Taip pat buvo labai svarbūs Saulė ir Mėnulis. Kaip leidžiasi, kaip pateka. Nes tai labai tiksliai prognozuoja, kokia bus sekanti diena. Sakydavo - jeigu aplink Mėnulį yra šviesus ratas susidaręs, tai reikia žiūrėti, koks to rato storis. Jeigu ratas mažas, arti Mėnulio, tai orai keisis jau rytojaus dieną. O jei ratas aplink Mėnulį storas, tai spėdavo, jog orų pokyčiai bus už trijų dienų. Jei Saulė leidžias kruvinai raudona, tai prieš vėjuotą dieną. O jeigu Saulė šiltai raudona, tai yra gero oro požymis. Taip pat svarbu, ar Saulė leidžiasi į debesį, nes debesis taip pat reiškė orų permainas.
Spręsdavo apie būsimus orus iš augalų. Jei šermukšniai anksti parausta, tai žiema bus ankstyva, o ruduo - šlapias. Šiemet yra nemažai raudonų šermukšnių ir iš tikrųjų ruduo buvo vandeningas. Aš asmeniškai dar žiūriu į skruzdėles pievose, į tas mažytes. Jei jos iškelia savo lizdus pievose aukštai, tarsi bokštus, tai lietus ateina visai savaitei. Skruzdėlės bijo paskęsti. O jei skruzdėlės savo lizdus pievose sukrauna labai žemai, prie pat augalų šaknų, tai reiškia artėjančią sausrą. Skruzdėlės tokius orų reiškinius iš anksto jaučia.
