1 nuotr.Gamtos ratas sukasi nesustodamas - štai jis jau pasisuko pusę rato, o mes kartu su gamta užkopėme į šių metų šviesos viršūnę.
Sakytum, kad tai - jau viskas, kad vasara pasiekė vidurį, o gal net nuveikė didžiumą savo darbų... kur ten! Šiemet viskas pasimetė, susimaišė, ir dienos ilgis, šviesa „veikia" atskirai nuo augalų, nuo žemės... nuo paukščių.
Ko lauksime iš vasaros ir kokia ji yra dabar, ilgiausių dienų cikle?
Visi žinome, kad pati trumpiausia šios vasaros naktis ir ilgiausia diena bus birželio 22 dieną. Beje, tokia diena neatsiranda šiaip sau ir nebūna viena: nuo birželio 19-os mes gyvename pačių ilgiausių dienų cikle.
Po savaitės sakysime kitaip, nes situacija bus kitokia, o dabar mes visi žinome - su šviesiausiomis dienomis einame į Jonines! Ši šventė labai simbolinė, dabar daug kas spėjo ją sugadinti savo ,,šventėmis" su alumi, su netikrais laužais, su negyva muzika ir (neduok Dieve) su dainomis, sklindančiomis iš įrašų.
Juk Joninės yra kylančios iš mūsų pačių poreikio, iš mūsų dainų, laužo ir bendros smagios nuotaikos.
Kaskart, kai reikia kalbėti ir rašyti apie saulėgrįžas ir lygiadienius, susiduriu su nepaprastu klausimu: juk visa tai mums paliko protėviai, kurie ne tik dainas dainavo ir per laužą šokinėjo, bet ir gebėjo apskaičiuoti labai tikslias šių astronominių reiškinių akimirkas. Kodėl čia minima astronomija?
O kas dar, jei ne dangaus kūnų santykis su Žemės ašies padėtimi visa tai lemia? Tokios situacijos be galo jautrios, šiandien žinome: jas ,,užčiuopti" galima tik pačių tobuliausių prietaisų dėka.
Bet prieš 1-2 tūkstančius metų nieko panašaus neturėta! Ir tolimos planetos bei žvaigždės buvo neregimos ir nepasiekiamos! Ar tikrai? Šiandien gausu įrodymų, kad tolimų mūsų protėvių skaičiavimai buvę tokie tikslūs, jog jų neįmanoma paneigti tobulais prietaisais.
Tegul tai būna mums visiems priminimas: ne tuščioje vietoje atsiradome, prieš mus gyveno ne mažiau išmanūs ir protingi žmonės!
O jau papročiai kokie buvę... Prieš 500, prieš 800 metų... Palaukite, o kur jūs radote tokių papročių ir švęstų švenčių, minėtų dievybių ir dangaus kūnų aprašymus? Kiek žinau, tokių nėra dėl pačios paprasčiausios priežasties: mūsų toliausi protėviai buvo neraštingi!
Taip taip, jie mums nieko nepaliko! O jeigu kas nors būtų buvę užrašyta dvaro knygose, visa tai būtų toli nuo tautos šėlsmo, nuo papročių. Dvariškiai nėjo šokinėti per laukinę laužo ugnį, kartu su prastuomene neieškojo paparčio žiedo...
Jei taip, iš kur visa tai imame, kur semiame tą seną ,,istorinę patirtį"?
Žinome, kad neraštinga tauta priversta labai daug ką perduoti iš lūpų į lūpas, pasakojamoji tautosaka yra pats svarbiausias to meto literatūrinis žanras.
O literatūra yra kūryba - štai vienas papasakojo savo įspūdžius, antras juos persakė savaip, o dešimtas sukūrė kažką visai naujo.
Bet kuriuo atveju, mūsų Joninių papročiai dažnai siekia tik 19 amžių, taigi - yra maždaug 200 metų senumo.
Žinoma, tai labai gerai, stipri kiekviena tauta, kuri tą gali turėti. Mes turime!
Taigi - švęskime ir žiūrėkime į dangų, į gamtą. Tokia proga šią vasarą nepasikartos, neišauš ilgesnių dienų, nesutems trumpesnė naktys.
Vertinkim tai!
