1 nuotr.Būtų nelengva pasakyti ir parodyti, kur jis yra, tas vasaros kalnas. Šiaip ar taip, kalną visi įsivaizduojame su viena ar su daugeliu viršūnių, ko gero - aukštų, nuo kurių galima žvalgytis.
Žvalgydamiesi aplink mes turėtume atpažinti visus vasaros ženklus, o labiausiai tuos, kurie yra lemtingi. Kokie tie ženklai?
Su gamtos ženklais yra nelengva. Ir manęs dažnai klausia žmonės, nes jiems labai įdomu, kaip aš atpažįstu reiškinius, kaip bandau spėti būsimų mėnesių ar net metų laikų charakterius.
Paprastai klausiama, koks vienas požymis, ženklas viską parodo. Deja, tenka nuliūdinti atsakymu, nes vieno tokio ženklo nėra, ką nors pasakyti galima tik iš jų visumos, bendrinimo.
Vasara ir jos branda akivaizdi - net to kalno nereikia, kad viską matytume. Tačiau mes matome kiek matome... visai nedaug. Pasaulis yra daug platesnis, o visi reiškiniai yra bendri dėl paprastos priežasties: gamtoje valstybių sienų nėra!
Taigi, norėdami matyti kuo daugiau ir pažinti viską, turime ne tik kopti į kalną, bet ir keliauti. Vieniems pakanka pasiekti pajūrį, kitiems - bent kitą Europos pakraštį.
Tačiau aš noriu priminti labai įdomius faktus iš pasaulio gamtos tyrimo istorijos. Ji visai nesena, aprašyta, todėl knygos puslapiuose galima keliauti kartu su ekspedicijos dalyviais.
O ekspedicija, vadovaujama profesoriaus Tado Ivanausko, iš Kauno 1931 m. liepos 21 d. iškeliavo į Braziliją - iš pradžių į Berlyną, po to - Paryžių, laivu kirto Atlantą. Rio de Žaneire sutvarkę formalumus, traukiniais ir automobiliais pasiekė Bella Horizonte (gražusis horizontas arba kraštovaizdis) ir apsistojo vienoje rančoje (galvijų ūkyje), kur praleido beveik 3 mėnesius. Tai nebuvo pažintinė kelionė ar keliavimas. 4 lietuviai keliavo turėdami tikslą parvežti kuo didesnį rinkinį Kauno zoologijos muziejui.
Jis buvo įkurtas 1918 m., jo kolekciją iš esmės sudarė tik prof. T.Ivanausko, jo tėvo, taip pat pagalbininkų surinkti eksponatai Lietuvoje ir nedidele dalimi - Europoje. „Mūsų rytojaus" dienraštis ekspedicijai skyrė solidžią sumą ir pavedė Brazilijoje surinkti ,,... zoologijos, atsitiktinai ir botanikos, rinkinių ir atgabenti juos į Lietuvą".
Šiuos rinkinius „Mūsų rytojus" jau iš anksto dovanojo Lietuvos universitetui. Šiandien sunku patikėti, kad taip galėjo pasielgti dienraščio leidėjai, kad jie suprato poreikį plėsti... ne, ne muziejaus fondus ar ekspozicijas, bet Lietuvos žmonių akiratį - juk bet kas nuvykti į Braziliją ir nors krašteliu akies pamatyti jos gamtą negalėjo.
Ekspedicija buvo labai sėkminga, į Kauną buvo parvežta ne tik šimtai stuburinių gyvūnų kailių, odų, preparatų, bet ir tūkstančiai vabzdžių. Po to, jau namuose, teko ilgai triūsti juos visus paruošiant eksponavimui ir saugojimui. O ši ekspedicija buvo pirma ir paskutinė tokia didelė, tokia tolima ir sėkminga.
O kur mus nuves mūsų ekspedicijos? Ne muziejui eksponatų rinkti, o gamtos stebėti, jos mokytis? Vasara tam labai palankus metas. Turite imtis atsakomybės paruošti maršrutą šeimai, pasirūpinti visų apranga, kuprinėmis...
O kol visi teps sumuštinius, jums teks pakartoti medžių vardus, augalų, kuriuos rasite pakeliui, pavadinimus.
Jei galvojate, kad tai nerimta, jūs iš savo šeimos atėmėte nuostabią šventę. Jūs neleidote sužinoti, kokioje puikioje vietoje gyvenate.
O gal aš klystu, gal jūs taip jau keliaujate ir turite ką apie savo ekspedicijas papasakoti?
