Jei net Arvydas Avulis duoda kyšį...

Jei net įtakingas milijonierius A.Avulis nepajėgė dirbti be „pakišos", tai ko norėti iš mažiau įtakingų piliečių? Todėl korupciniai nusikaltimai toliau klesti. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse.

„Eurobarometro" duomenimis, net 80 proc. Europos Sąjungos (ES) gyventojų mano, kad duoti kaip kyšį pinigų yra nepriimtina. Tačiau vis vien duoda! Nes patys „Eurobarometrui" 2025-aisiais teigė, jog ES šalyse korupcija yra paplitusi. Mažiausiai - Suomijoje, o daugiausiai - Graikijoje.

Lietuvoje net 80 proc. gyventojų pernai galvojo, jog jų šalyje korupcija paplitusi. Kai tuo tarpu taip galvojančių suomių yra tik 21 proc. Dar įdomiau - apie pusė europiečių mano, jog korupcija labiausiai paplitusi tarp partijų.

Net 66 proc. europiečių galvoja, jog stambios korupcinės bylos jų šalyse nepakankamai nagrinėjamos, o 44 proc. europiečių įsitikinę, jog jų šalyse kova su korupcija vyksta šališkai, turint slaptų motyvų.

Verslui korumpuočiausi - seimūnai?

Kai visuomenė taip mano, nieko nuostabaus, jog vieni ima, kiti - duoda ir nepatenkinti tampa tik tada, jei ėmėjas neįvykdo prašymo ir apgauna.

2024-aisiais STT paskelbė, kad jos užsakymu buvo apklaustos trys gyventojų grupės - verslo įmonių vadovai, valstybės tarnautojai ir eiliniai piliečiai. Išaiškėjo, jog eiliniai piliečiai didžiausia problema laiko dideles kainas ir mažus atlyginimus, sveikatos apsaugą, plintančią narkomaniją, o korupcija atsidūrusi tik 5-oje vietoje.

Įmonių vadovai korupcijos problemą nukėlė dar toliau - į 9-ą vietą, o valstybės tarnautojai - į 7-ą. Įmonių vadovai teigė, kad korumpuočiausias yra Seimas, eiliniai gyventojai ir valstybės tarnautojai sutarė, jog korumpuočiausias yra ne šalies parlamentas, bet gydymo įstaigos. Ypač chirurgijos skyriai.

Tiesa, visos trys apklaustųjų grupės vieningai sutarė, jog kyšiai padeda išspręsti problemas. Tai reikštų, jog kuo daugiau šalyje biurokratijos, tuo daugiau šansų, jog neapsikentę piliečiai griebsis paskutinės vilties - duos kyšį. Ir dar padėkos, jog paėmė!

Nepopuliariausia - prekyba poveikiu

Kokių korupcinio pobūdžio nusikaltimų Lietuvoje būna daugiausia? Pastebėta, jog kasmet nuosekliai mažėja kyšininkų ir daugėja papirkinėtojų bei piktnaudžiaujančių savo tarnybine padėtimi.

Tačiau, jei mažiau kyšininkaujama, tai dar nereiškia, jog sumenko kyšių sumos. Todėl piktnaudžiautojų ir kyšininkų procentas sunkių korupcinio pobūdžio nusikaltimų statistikoje vis vien pirmauja.

O šit prekyba poveikiu, sprendžiant iš nusikaltimų statistikos, Lietuvoje nėra populiari. Per metus pasitaiko tik apie 13 atvejų.

Už korupcinio pobūdžio nusikaltimus, kuriuos įvardija Baudžiamojo kodekso 225, 226, 227, 228 straipsniai, galima gauti baudą, areštą, o rimtesniais atvejais - laisvės atėmimą net iki 8 metų. Tiek galima gauti už kyšininkavimą ar prekybą poveikiu. Lengviausias nusikaltimas - piktnaudžiavimas tarnyba.

Už jį galima sėsti už grotų iki 6 metų. Arba visai nesėsti, nes, prokuratūros duomenimis, 2024-aisiais pirmos pakopos teismai už korupcinio pobūdžio nusikaltimus nuteisė 156 asmenis, o 33 - išteisino. 2023-aisiais dėl korupcijos nuteisti 218 teisiamųjų, o 41 teisiamasis išteisintas. Tad jei tave kaltina prokuroras, dar nereiškia, jog būsi nuteistas.

Lietuvos pirmos pakopos teismuose korupcija kaltintų, bet išteisintų asmenų būna apie 20 proc. Taip pat dauguma nuteistųjų už korupcinius nusikaltimus nuteisiami lygtinai, todėl lieka laisvėje...

Komentuoja buvęs Seimo narys ir STT Panevėžio valdybos viršininkas Povilas URBŠYS:

Lietuvoje kyšius imti ir kyšius duoti apsimoka. O apsimoka, mano nuomone, dėl dviejų priežasčių. Pirma - nebaudžiamumas, o antra priežastis - visuomenės tolerancija korupcijos reiškiniui. Kalbant apie nebaudžiamumą, tai teisingumą vykdo teismai, tačiau kartais Aukščiausiasis Teismas (AT) už korupciją įkliuvusį veikėją išteisina, o kartais - už tokį patį nusikaltimą neišteisina. Bet juk AT formuoja teismų praktiką, nors matome, jog dviem vienodais atvejais gali priimti visiškai skirtingus sprendimus.

Todėl, kai yra tokia „košė-„makalošė", visuomenei išsitrina teisingumo riba. Teismai nesukelia teisingumo įvykdymo įspūdžio. Be to, ir patys teismų procesai be galo ilgi. Kartais susidaro įspūdis, kad tie korumpuotieji - politikai, valstybės tarnautojai, pareigūnai - tarsi jau tampa Lietuvos valstybės vertingu genetiniu fondu, kurį teismai nori apsaugoti nuo neigiamų pasekmių.

Jeigu ir nustatoma korupcija, ar teko girdėti, kad kas nors būtų praradęs turtą, sukauptą iš korupcinių schemų? Todėl visuomenė pripranta prie minties, jog korupcinė veikla apsimoka. Asmuo rizikuoja, bet kaip sako senas posakis - „šitas žaidimas vertas žvakių". Jei įkliūsi, patirsi nuostolių, bet didesnė tikimybė, kad didžioji dalis turto liks.

Antras dalykas - visuomenės požiūris. Didžioji dalis žmonių jaučia, kad valstybė su jais elgiasi neteisingai - didėja socialinė atskirtis, susipriešinimas, žmonės jaučiasi valstybės aukomis. Todėl į korupcinį skandalą įsipainiojusį, valstybės „skriaudžiamą" veikėją taip pat ima laikyti auka. Su juo susitapatina.

Nesvarbu, kad ta „auka" gali priklausyti mūsų taip vadinamam elitui. Vos tik toks veikėjas papuola tarp teisėsaugos girnų, žmonės jo ima gailėtis, nes žmonės susitapatina su tuo auką vaizduojančiu, už korupciją įkliuvusiu „elito" veikėju. Todėl mes matome, kaip visuomenės pilietinė sąmonė vis labiau kriminalizuojasi, nes tokie veikėjai su korupcinėmis uodegomis dalyvauja rinkimuose, yra išrenkami, tampa žmonių atstovais ar Seime, ar savivaldoje. O tada ta pati visuomenė klausia „o kur teisybė?"

Galų gale, net ir dalis savižudybių yra korupcinių santykių pasekmė, nes būtent dėl tokių santykių nėra galimybės žmogui be pažinčių rasti darbą ir gyventi normalų, teisingą gyvenimą. Dėl to mes turime ir milijoną emigravusių tautiečių.

Pavojingiausia, jog korupciją žmonės jau suvokia kaip normalų reiškinį. Lygiai taip pat, kad žiemą turi būti sniego. Žiūri į korupciją kaip į klimatinį-socialinį reiškinį, lyg į korupcijos sezoną, kai kartais korupcija būna aukštesnės temperatūros, o kartais - žemesnės, bet niekada nesibaigia. Taip žalojama žmonių sąmonė, tačiau reikia pripažinti, kad ir politikai kuo toliau, tuo mažiau paiso politinės kultūros. Pavyzdžiui, Seimas atsisako korupcija įtariamam kolegai panaikinti teisinę neliečiamybę. Seimas tampa savotiška slėptuve, kur galima pasislėpti nuo baudžiamosios atsakomybės.