Iškrypėlis veržiasi į laisvę

Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą kreipėsi po to, kai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, įvertinę tai, kad pareiškėjas atlieka bausmę už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, netenkino jo prašymo dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos sprendimo panaikinimo ir lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos taikymo.

Siekdamas pagrįsti savo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, pareiškėjas nurodo, kad ginčijama norma atima iš asmens, atliekančio bausmę už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, galimybę būti svarstomam dėl lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos remiantis vien tik padaryto nusikaltimo kategorija, ignoruojant individualius resocializacijos aspektus.

Pareiškėjo nuomone, tokia teisinio reguliavimo logika neatitinka Konstitucijos 31 straipsnio, kuriame įtvirtinta asmens teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, suponuojanti ne tik proceso garantijas, bet ir sprendimo individualizavimo pareigą.

Pareiškėjo nuomone, teismo vertinimo kompetencijos eliminavimas teisės aktu pažeidžia ne tik Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą teisingo teismo garantiją, bet ir konstitucinę galios atskyrimo doktriną, kuri reiškia, kad teismas - ne teisės taikymo administratorius, bet teisingumo vykdymo subjektas.

Pasak pareiškėjo, asmenų lygybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje, reiškia ne tik formalų vienodų taisyklių taikymą, bet ir reikalavimą, kad skirtingas teisinis reguliavimas būtų pagrįstas objektyviomis, proporcingomis ir konstituciškai pateisinamomis priežastimis.

Pareiškėjas pažymi, kad nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas neturi jokio vertinamojo elemento, todėl susidaro tokia teisinė situacija, kai visiems pagal tam tikrą nusikaltimo požymį kvalifikuotiems asmenims taikomas identiškas apribojimas, nepriklausomai nuo jų elgesio, resocializacijos potencialo, individualios rizikos visuomenei ar kitų reikšmingų aplinkybių.

Be kita ko, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad, pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, įstatymų leidėjas negali sukurti tokio teisinio reguliavimo, kuris be atskiro pagrindo eliminuotų galimybę asmenims būti vertinamiems pagal jų individualias savybes, elgesį, pastangas keistis arba riziką visuomenei.

Pareiškėjo įsitikinimu, įstatymų leidėjas ginčijama nuostata iš anksto, abstrakčiai ir absoliučiai nusprendė, kad tokia priemonė negali būti taikoma nurodytiems asmenims, nepriklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių, nuteistojo elgesio bausmės atlikimo metu, rizikos vertinimo rezultatų ar kitų reikšmingų duomenų, todėl, pasak pareiškėjo, teismas tokiu atveju negali įgyvendinti savo konstitucinės funkcijos - vykdyti teisingumą, įtvirtintos Konstitucijos 109 straipsnyje.

Pareiškėjas teigia, kad sprendimas, priimtas ne remiantis individualiu teisiniu vertinimu, bet automatiškai, paneigia šią konstitucinę teismo funkciją, nors, kaip pažymi pareiškėjas, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad tik teismas gali vykdyti teisingumą.