Iš modelio darbo į ožkų ūkį

Dviejų vaikų mama, kadais dirbusi modeliu visame pasaulyje, tikina, kad jos niekada neviliojo prabanga. „Visada norėjau gyventi gamtos apsuptyje, kur daug gyvulių, žirgų. Džiaugiuosi, kad mano vaikai auga harmonijoje su gamta", - šypsosi jauna moteris.

- Kaimas, gamta jums visada buvo artimi?

- Taip. Teko gyventi ir mieste, Panevėžyje, prie pat stoties, ten nuolatinis triukšmas, bildėjimas, norėjosi ramybės ir savo kiemo. Kai pradėjau galvoti apie vaikus, norėjau, kad jie augtų gamtoje ir pažintų ne tik medžius. Beje, kai man buvo 14 metų, mes su mama turėjome ūkį, gyvenome kaimiškai. Vėliau taip nutiko, kad teko daug keliauti, bet po ilgų klajonių vėl grįžau į kaimą. Nuo 17-os iki 25 metų buvau modelis ir važinėjau po visą pasaulį. Daug teko dirbti, filmavimuose, fotosesijose, ant podiumo.

- Kaip sugalvojote tapti modeliu, nebuvo baisu išvažiuoti?

- Modeliu būti visai nenorėjau, mane pastūmėjo draugas, dabartinis vyras. Jis sakė, vyksta modelių atranka, būtinai eik. Aš spyriojausi. Pamenu, atrankos vyko Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje, atėjau ir mane iškart atrinko, nereikėjo nei laukti...

Vykau tiesiai į Paryžių. Tai buvo mano pirmoji kelionė, buvau nepilnametė, išvykau visam mėnesiui. Žinoma, buvo baisu. Tuomet ir angliškai nelabai mokėjau. Buvo daug streso. Atvyksti į oro uostą, turi susirasti metro, iš žemėlapių rasti atvykimo vietą.

Šiuo savo gyvenimo etapu patenkinta, nes tai buvo galimybė pamatyti pasaulį, susipažinti su skirtingomis kultūromis, ir užsidirbti. Žinoma, paskui pabodo „gyvenimas lagamine". Nes vieną dieną būni Milane, kitą - Paryžiuje, paskui - Seule ir pan. Gyvenimas lėktuve...

- Girdime istorijas, kaip jauni modeliai atsiduria nusikaltėlių spąstuose, yra išnaudojami. Kaip nepakliūti?

- Reikia proto turėti. Prieš modelio darbą užsiėmiau dviračių sportu, buvau užgrūdinta. Reikia atsirinkti, nujausti. Dabar man 36 metai, taigi jau 11 metų nebesu modelis (šypsosi). Dirbau visokių darbų, su vyru ir Norvegijoje buvome užsidirbti. Nesu baltarankė. Niekas ant lėkštutės gyvenime nenešė visko.

- Dabar turite angoros ožkų ūkį, koks nušvitimas aplankė įsigyti šių gyvulių?

- Mama čia kaltininkė (juokiasi). Ji pamatė kažkur šių ožkyčių nuotrauką ir jai labai patiko. Sakė, „kokios gražios!", atsakiau, jei gražios, reikia atsivežti į Lietuvą. Mes prieš šešerius metus 4 angoros ožkas ir vieną ožį atsivežėme iš Anglijos, nors pati veislė yra turkų. Sunku buvo atsivežti, nes mažai gyvulių nelabai kas nori vežti, veža tik kelis šimtus. Taigi sudėtinga buvo rasti, iš kur nupirkti kelias ožkas, ir vairuotoją, kuris sutiktų. Taigi visas derinimas užtruko pusmetį. Bet kai jau atvažiavo ožkytės į Lietuvą, į mūsų tvartelį, mes su mama iš džiaugsmo verkėme.

Šios ožkytės nėra melžiamos. Kadais mama laikė ir melžiamas ožkas, ir karves, bet bėgant metams per sunku jau. Šiuo metu turime jau 30 ožkų. Šiaip šios ožkos labai nevislios, atsiveda po vieną ožiuką, retai būna, kad du. Tačiau šįmet mums pasisekė, nes gimė trys poros dvynukų. Angoros ožkos nėra melžiamos, tačiau augina prabangų pluoštą moherį. Tarp vilninių gyvulių, šios ožkos yra pačios produktyviausios. Pavyzdžiui, per metus avis, alpaka duoda apie 2 kg vilnos, o angoros ožkytė - 4-5 kg.

Dėl priežiūros - žinoma, reikia žiūrėti, kad joms netrūktų mineralų, druskos; reikia nagus dažniau karpyti; vilna greitai auga, tai kerpame du kartus per metus. Anglai šias ožkas laiko, nes dievina moherines kojines, jos labai praktiškos, greitai džiūsta, tvirtesnės, galima skalbti su skalbimo mašina.

- Ar šios veislės ožkos ramios? Juk lietuviška ožka ir įkyri, ir užsispyrusi.

- Labai ramios. Flegmatiškos. Mes turime vieną lietuvišką melžiamą ožką, tai ji visur lipa, kariasi, mekena, o angoros ožkos tylios, ramios.

- Vedate ir edukacijas?

- Taip. Mes į ūkį priimame lankytojus. Supažindiname su ožkytėmis, o dirbtuvėse rodome, kaip verpti rankomis. Atvažiuoja mokiniai, mezgėjų klubai, pavienės šeimos, senjorai. Lankytojus stebina, kad visos ožkos turi vardus ir yra meilios, eina prie žmogaus, glaustosi. Jos eina ne dėl skaniukų, tiesiog nori būti pakasytos.

- Ką darote iš vilnos?

- Siūlus, parduodame plaukus lėlėms, nes tinkama vilna lėlių gamybai. Velėjos perka moheros žaliavą iš mūsų. Niekada negalvojome daryti verslo, iš pradžių norėjome tiesiog sau auginti tokias ožkas, tačiau žmonės pamatę labai susidomėjo. Ateidavo apžiūrėti. Taigi pasiskelbėme, kad priimame lankytojus.

Mano vyras dirba, aš ūkį prižiūriu ir auginu du vaikus. Šiuo metu ūkis pats save išsilaiko ir šiek tiek mums lieka.

Mano vaikai labai mėgsta būti ūkyje, jaunesnysis 7 metų sūnus gali visą dieną su ožkomis ir žirgais praleisti, nes dar turime ir kelis žirgus. Jaunėlis kaip tik moliūgus augina, nori pasiekti rekordą šįmet. Jis svajoja užaugęs tapti veterinarijos gydytoju. O vyresnėlis labai domisi futbolu ir žvejyba.

- Buvote modelis, galėjote gyventi prabangiai kur nors dideliame mieste, juk apie tai svajoja daug merginų.

- Labai žaviuosi žirgais, gyvūnais ir niekada nemaniau, kad visą gyvenimą gyvensiu mieste. Darbų daug, bet dirbi, leki ir pasidarai viską (šypsosi). Žinote, labai gerai tai, kad niekas nevadovauja, pati sau susidėlioju darbus.