Erkes sunaikintų tik ugnis?

Kartą per metus nudegintas plotas erkių sumažina 30 proc., 4 kartus iš eilės nudegintas plotas išvis sunaikina erkių populiaciją. Jai atsikurti prireiktų nemažai laiko.

„Vyresni kaimo žmonės puikiai prisimena, kai buvo laisvesnis pievų deginimas, erkių buvo mažiau. Nors kai kurie sako, kad Lietuvoje nėra apleistų pievų, bent jau mano regione, Aukštaitijoje, Labanoro girioje, pievos arba suartos, arba apleistos. Natūralių gražiai prižiūrimų pievų labai mažai, nes gyvulius beaugina mažai gyventojų. Štai pas mus likęs vienas ūkininkas, kuris turi 10 karvių ir vieną arklį ir viskas. Visur kitur kaupiasi velėna, susidaro labai puikios mikroklimato sąlygos veistis erkėms. Užtenka visai nedidelių apleistų lopinėlių ir jie gali būti erkių židiniai.

Būna, kad vienur vaikštai po mišką, rodos, nieko nėra. O kartais ateini į tokią vietą, kur erkės lipa po keletą iš karto. Tokius židinius ir reikia tvarkyti, kontroliuojamas deginimas labai padėtų. Juk viena erkė gali padėti 3000 kiaušinėlių ir iš jų išsiritusios kitos erkės gali 3 metus laukti savo aukos", - aiškina miškininkas, biologas Andrejus GAIDAMAVIČIUS.

- Žmonės kovoja su erkėmis - pjauna žolę.

- Nors per visą Lietuvą kontroliuojamo deginimo nepadarysi, bet bent jau po truputį, kur labiausiai reikia. Kad ir aplink savo sodybas. Tai daug efektyvesnis būdas nei žolės skutimas. Anksčiau tokio karo su žole nebuvo ir nebuvo tiek panikos dėl erkių. Net ir nupjovus žolę erkės lieka, jos gali laukti ir ant trumputės žolės.

Mokslininkų apskaičiuota, kad kontroliuojamas pievos deginimas yra efektyviausias ir pigiausias būdas. Žinoma, pats efektyviausias yra chemikalų naudojimas, tačiau tai grynas žemės nuodijimas. Ir žmogui nesaugu gyventi, ir paukščiai, kiti gyviai nuodijami.

Ugnis visada gamtoje atlikdavo sanitarinį vaidmenį. Kai tyrinėjau Labanoro girios praeitį per 12 000 metų, darydavau pelkėse gręžinius, norėdamas išsiaiškinti, kokios žiedadulkės yra kiekviename sluoksnelyje, kiekviename jų matydavau mikroangliukų, vadinasi, vykdavo gaisrai ir gamta prie gaisrų prisitaikė.

Daugybė retų rūšių, pavyzdžiui, šilagėlės negali išlikti ten, kur ir gaisrai išnyksta. Paprastas pavyzdys, Rytų Lietuvoje važiuoja traukiniai iš Vilniaus į Ignaliną, anksčiau geležinkelininkai masiškai degindavo šlaitus palei geležinkelio bėgius tam, kad nudeginus sausą žolę nebeužsidega ji nuo kibirkščių, kurios dažnai kyla iš vagonų. Dėl saugumo. Anksčiau geležinkelių pylimai mėlynavo nuo šilagėlių, dabar jos ten išnyko, nes užaugo stora velėna, aukšta žole, lendrūnais, tokios vietos labai tinka erkėms.

- Kas turėtų užsiimti kontroliuojamu deginimu?

- Pavyzdžiui, Lenkijoje tą daro miškininkai. Jų valstybinė miškų urėdija nedideliais plotais degina, - tą pradėjo daryti nuo šių metų kovo. Tikslas kiek kitoks - dėl klimato kaitos ilgėja sausros ir miškai tampa labai degūs. Vos ne visą vasarą miškų gaisringumas būna 4 kategorijos.

Lenkijoje miškininkai iš anksto nudegina degųjį sluoksnį, nes per daug metų susikaupę nuokritų, šakelių, spyglių. Čia kaip parakas, iškart plinta ugnis. Taigi miške neleidžiama susiformuoti storam degiam sluoksniui. Kartu tai ir kova su erkėmis.

Štai Amerikoje internete galima registruotis, yra 8 val. kursai, sumoki 20 dolerių ir išklausius kursą gauni pažymėjimą. Turėdamas jį gali deginti. Prieš ruošiantis deginti, reikia užpildyti internete specialią formą, informuoti savivaldybę ir priešgaisrinę tarnybą, kad tam tikru laiku, tam tikroje vietoje bus deginama pieva. Kad tarnybos žinotų. Bet paprastai nieko nenutinka, nes deginime dalyvauja daug žmonių, turimos priemonės, kuriomis užplakama ugnis, jei ji išeina iš kontroliuojamo deginamo ploto.

Manau, ir Lietuvoje galima tą daryti.

- O kaip dėl žalos gamtai?

- Čia išpūstas reikalas. Kai degini kovo mėnesį, vos ištirpus sniegui ir pradžiūvus žolei, visa gyvūnija dar miega: kamanės iki balandžio gana giliai dažniausiai miega pelių urvuose; stirnos jauniklius atsiveda tada, kai žolė želia; kiškiai lygiai taip pat; paukščiai perėti irgi vėliau pradeda. Kai degini nedideliais ploteliais, kad ir bus koks anksčiau prabudęs gyvūnas, jis išsigąs ir pabėgs. Galima plotą deginti šachmatine tvarka, kad gyvūnas galėtų greitai sprukti. Nėra būtina žolės deginti kiekvienais metais.

Pastebite, dabar šieno nedaug kam bereikia, važiuoja traktoriai ir smulkina žolę, tada, kai gamta pačiame žydėjime, ir žūva daugiausia gyvūnijos. Griežlių jauniklių, tūkstančiai stirniukų... O žmonės smulkina žolę, kad galėtų deklaruoti pievas. Smulkinta žolė paliekama pūti, o erkėms kaip tik to ir reikia.

- Žmonės pastebėjo, kad miškuose vis daugėja plynų kirtimų, kaip tai veikia erkių populiaciją?

- Dar Kanados mokslininkai pastebėjo, kad erkės plinta ten, kur daug plynų kirtimų. Ten daug susikoncentruoja kanopinių žvėrių, kurie maitinasi medžių jaunuolynais, tie žvėrys yra kaip ligų platinimo rezervuarai.

- Bet ligas platina ir naminiai gyvūnai.

- Reikia labai reguliuoti valkataujančias kates, turi būti masinis sterilizavimas, nes kad ir kaip prižiūrėsi pievą, katės visur šliaužiodamos išnešioja erkes. Jeigu erkė prisisiurbia, pavyzdžiui, katės kraujo ir nukrenta į pievą, tai toje vietoje atsiranda židinys. Kačių problema Lietuvoje labai didelė. Apskaičiuota, kad Lietuvoje yra apie 2 mln. kačių. Katės skriaudžia paukščius. Europoje paukščiai masiškai nyksta. Katėms priskiriama net 30 proc. nykstančių giesmininkų sumedžiojimo.

Žodžiu, problema yra kompleksinė ir ją reikia spręsti kompleksiškai. Amerikoje per metus yra fiksuojama 30 tūkst. susirgimų Laimo liga, o Lietuvoje per vienus metus - 15 tūkst. Ir čia gali būti tik ledkalnio viršūnė. Nes ne visi žmonės kreipiasi, ne visi iškart pastebi. Laimo ligos požymiai ne visada išreikšti. Aš pats netikėtai atlikęs kraujo tyrimus sužinojau, kad turiu Laimo ligos užkratą.

- Visuomenė labai neigiamai žvelgia į žolės deginimą.

- Nes per daug metų per socialines reklamas, stendus buvo kalama į galvą, kad ugnis yra labai didelis blogis. Kontroliuojamas deginimas nėra gaisras. Lietuvoje niekada neturėjome kontroliuojamo deginimo, tik gaisrus. Žmonės pradėjo neigiamai reaguoti į kontroliuojamą žolės deginimą Dzūkijoje, čia bandoma atkurti natūralias kopas, kurios kadais buvo tokios pat gražios, kaip ir Kuršių nerijoje tarpukaryje. Varėnos miškingumas tarpukaryje buvo mažesnis nei Kėdainių. Buvo labai gražios vėjo supustytos žemyninės kopos, kurias sovietai paskui užsodino kaip nederlingą žemę pušų monokultūromis. Taigi praradome labai gražias kopas. Žmonės į tokį deginimą reaguoja kaip į kokį barbarizmą.

Skaičiai

Lietuvoje pavienių projektų ribose atlikti tyrimai rodo, kad erkinio encefalito virusu užsikrėtęs 1 proc. erkių. Užsikrėtimas Laimo ligos sukėlėju yra labai įvairus, tame pačiame rajone, bet skirtinguose miškuose, gali labai skirtis. Skaičiuojama, kad vidutiniškai Lietuvoje borelijomis yra užsikrėtusių apie 25 proc. erkių.