1 nuotr.Baltijos kelio vaizdai - mes, susikabinę rankomis, atsisukę vakarų kryptimi, lėktuvai, mėtantys gėles, vis dar saugomi mūsų atminties ir asmeninių fotografijų albumų. Tai buvo diena, kupina draugystės. Stebuklas, kuris turbūt jau nepakartojamas. Gal todėl taip sunku jį pamiršti?
Kaip teigia tų dienų liudininkas rašytojas, filosofas Arvydas JUOZATIS, Baltijos kelias - tai nėra vien susikabinimas rankomis.
„Kad susikabinimas rankomis įvyktų, - sakė A.Juozaitis, - reikia labai didelės dvasios ir sielos. Tai viena. O antra - reikėjo ir baimes įveikti. Žinote, tai panašiai, kai į bažnyčią eini, tai čia pat šventi ir Kristaus nukryžiavimą, ir prisikėlimą. Tai Baltijos kelyje jautėme ir mūsų trijų Baltijos valstybių nukryžiavimą ir artėjantį jų prisikėlimą. Ta viltis buvo ir bažnytinė, todėl negalima Baltijos kelio vien politiškai traktuoti. Dėl to suprantame, jog dabar Baltijos kelio negalėtų būti.
O trečia - Baltijos kelias sustabdė didžiąsias represijas. Yra labai aiškus liudijimas, kad Maskva sprendė, ar jau sustabdyti Baltijos kelią, ar ne. Tuo klausimu Michailas Gorbačiovas (tuometinis TSRS Komunistų partijos generalinis sekretorius) tarėsi su tuometiniu TSRS užsienio ministru Eduardu Ševarnadze, vėliau tapusiu Gruzijos prezidentu. Apie tą pokalbį liudijama latviškoje knygoje, kuria parašė Valdis Margėvič. Jis yra daręs interviu su E.Ševarnadze. Kai buvo išjungtos kameros, Valdis E.Ševarnadzės paklausė: „Ar jūs, prieš įvykstant Baltijos keliui, nesvarstėte galimybės panaudoti prieš jį jėgos?" E.Ševarnadzė atsakė:"Svarstėme, bet kai pamatėme, koks Baltijos kelias didelis, supratome, kad jeigu panaudosime jėgą, bus labai daug kraujo, to negalima leisti". Mat M.Gorbačiovas turėjo tokį tikėjimą, kad Tarybų Sąjungoje nors kartą galima apsieiti be kraujo. Baltijos kelias sustabdė didelį kraujo praliejimą. Tas faktas pas mus nelabai akcentuojamas."
Baltijos kelio idėja priklauso estams. Konkrečiai - Estijos liaudies fronto vienam iš kūrėjų, puikiam oratoriui ir dailininkui Heinz Valk. Anot A.Juozaičio, ši idėja buvo pagarsinta per Baltijos asamblėją, kurioje dalyvavo ir A.Juozaitis.
„Aš pats parvežiau tą idėją į Vilnių, - pasakojo A.Juozaitis. - Pradžioje buvo galvojama, kad galėtų važiuoti Lietuvios, Latvijos, Estijos dviratininkų kolona, o tada H.Valkui šovė mintis apie gyvą žmonių grandinę. Kažkas šūktelėjo, jog tai beprotiška idėja, o H.Valk atsakė: „Todėl ir darysime, kad beprotiška!"
Taip, tai iš tikrųjų atrodė beprotiška, nes ką sugalvojo trys pavergtos Baltijos valstybės, anksčiau dar niekas nebuvo įvykdę fiziškai. Reikėjo gero organizavimo ir veiksmų koordinavimo. Reikėjo išankstinio paskirstymo, kur 620 km atkarpoje nuo Vilniaus Gedimino pilies iki Talino Ilgojo Hermano bokšto stovės atskirų miestų ir miestelių atstovai. Galų gale, reikėjo ir bendros dainos „Bunda jau Baltija", atliekamos lietuvių, latvių ir estų kalbomis. O svarbiausia - žmonės turėjo žinoti, ką reiškė tie Hitlerio užsienio reikalų ministro, vėliau Niurnberge už karo nusikaltimus pakarto Joachimo Ribentropo ir Stalino patikėtinio Viačeslavo Molotovo, pasirašyti slaptieji protokolai.
Komentuoja signataras Egidijus Bičkauskas:
Baltijos kelias atkreipė viso pasaulio dėmesį į Lietuvą, Latviją ir Estiją. Galų gale, ir tai nėra skambūs žodžiai, mus pamatė, suprato ir pati Maskva, kuri dar po Baltijos kelio ganėtinai ilgai abejojo, ar tai (valstybės nepriklausomybė - aut. past.) iš tikrųjų yra mūsų pasirinkimas. Nori nenori, bet M.Gorbačiovas turėjo suprasti, jog šimtai tūkstančių žmonių neišeina į kelią, juolab į Baltijos kelią šiaip sau. Vargu, ar galima šūkauti, jog Baltijos kelias padėjo sugriauti ir Berlyno sieną, ir panašiai. Aš šito nepervertinčiau, bet kad Baltijos kelias įsiliejo į bendrą tautų išsilaisvinimo procesą, tai tiesa. Tai buvo impulsas visiems išsilaisvinimo procesams, kurie vyko tuo metu Tarybų Sąjungoje. Nėra jokios abejonės, kad buvo ir mums patiems svarbu pajausti vienas kito ranką ir tam tikra prasme galutinai įveikti baimę. Padaryti ne taip, kaip reikalavo Maskva.
