Klodas Monė. Gyvenimas kaip įspūdis

K.Monė buvo ateistas

Klodas Monė gimė 1840 m. lapkričio 14-ąją Paryžiuje. Nors buvo pakrikštytas katalikų bažnyčioje, bet taip ir liko ateistas. Jo krikšto vardas buvo Oskaras Klodas, tėvai jį vadino Oskaru, o visame pasaulyje jis pagarsėjo kaip Klodas Monė.

Savamokslis karikatūristas

Kai Klodui buvo penkeri, jo šeima persikėlė gyventi į uostamiestį Havrą, kur tėvas turėjo bakalėjos parduotuvę. Tėvas norėjo, kad Klodas kada nors perimtų jo verslą, tačiau sūnus norėjo piešti. Mokykloje jo vadovėliai buvo apipaišyti žmonių eskizais, įskaitant mokytojų karikatūras. Klodo tėvai buvo gana šykštūs, todėl, norėdamas užsidirbti savo reikmėms, 14 metų Klodas pradėjo piešti draugų ir kaimynų karikatūras, portretus ir tapo Havro įžymybe. Jaunojo dailininko piešiniai, kuriuos jis pardavinėjo po 15-20 frankų, buvo labai paklausūs. Tapyba K.Monė susidomėjo tik susipažinęs su Eženu Budenu (Eugene Boudin), kuris išmokė jį tapyti peizažus ir pasiūlė tapyti gamtoje.

Daugumoje K.Monė paveikslų - ta pati moteris

Paveikslas, išgarsinęs K.Monė, buvo „Moteris su žalia suknele", kurį nutapė 1866 m. Jame - jo būsimosios žmonos Kamilės atvaizdas. Jo mylimas modelis ir žmona Kamilė pozavo ne tik Klodui, bet ir jo draugo P.O.Renuaro bei Eduaro Manė (Edouard Manet) paveikslams.

K.Monė nutapė savo 30-metę žmoną mirties patale

K.Monė ir Kamilė Donsjė (Camille Doncieux) susituokė 1870 m. ir susilaukė dviejų sūnų, Žano ir Mišelio. Kamilė sirgo tuberkulioze, o 1878 m. jai buvo diagnozuotas vėžys. 1879 m., būdama 30-ies, ji mirė. K.Monė nutapė ją mirties patale, ir šis darbas yra vienas įspūdingiausių ir išraiškingiausių pomirtinių portretų.

8 vaikai ir sodas

Antroji dailininko žmona Alisa Ošed (Alice Hoschede) padėjo Klodui užauginti du jo sūnus, o pati turėjo šešis savo vaikus. Klodas ir Alisa su vaikais apsigyveno Živerni kaime už 85 km nuo Paryžiaus. Būtent Živerni tapo pagrindine tapytojo įkvėpimo vieta, o sodas, kuriam įveisti K.Monė skyrė pusę gyvenimo, šiandien yra laikomas Prancūzijos nacionaliniu turtu. Garsiausi K.Monė paveikslai buvo nutapyti būtent Živerni. Dailininko žmona Alisa Ošed taip pat sakė: „Sodas - jo dirbtuvė, jo paletė". Pats impresionistas žurnalistams yra prisipažinęs, kad viskas, ką uždirba, išleidžia sodui.

Paveikslas „Įspūdis, saulėtekis" (Impression, soleil levant) suteikė pavadinimą impresionizmo judėjimui

„Impression" reiškia „įspūdis". 1872 m. K.Monė nutapė vaizdą, matomą pro langą Havro uoste ir 1874 m. pademonstravo jį publikai. Kritikai paveikslą supeikė. Luji Lerua (Louis Leroy) paniekinamai išvadino jį „impresionistu". Dailininkai šį epitetą priėmė ir laikui bėgant jis prarado pradinę neigiamą reikšmę. Įdomu, kad reikšmingiausiu impresionistiniu tapybos kūriniu yra laikomas taip pat Klodo Monė paveikslas „Vandens lelijos".

Didžiausias K.Monė šedevras

K.Monė sukurta paveikslų serija „Vandens lelijos" yra vadinama „Impresionizmo Siksto koplyčia". Seriją sudaro apie 250 K.Monė per 30 paskutiniųjų gyvenimo metų nutapytų paveikslų. Stebėtina yra tai, kad kuriant daugumą tų šedevrų dėl kataraktos K.Monė regėjimas smarkiai pablogėjo ir jis vos galėjo įžiūrėti, ką tapo.

Brangiausias K.Monė paveikslas

Paveikslas „Tvenkinys su vandens lelijomis", K.Monė nutapytas 1919 metais, yra brangiausias šio meistro kūrinys. 2008 m. „Christie‘s" aukcione Londone šis paveikslas buvo parduotas už pasakiškus pinigus - 80 milijonų dolerių. Šiandien „Tvenkinys su vandens lelijomis" užima devintąją vietą brangiausių pasaulio aukcionuose parduotų paveikslų reitinge. Kas jį įsigijo ir kur jis dabar yra - nežinoma. Paprastai privatūs kolekcininkai, pirkdami tokius kūrinius, nori likti nežinomi.

K.Monė mirė nuo plaučių vėžio

K.Monė mirė nuo plaučių vėžio 1926 m. gruodžio 5 dieną, būdamas 86 metų, ir yra palaidotas Živerni bažnyčios kapinėse. K.Monė mirus, sodybą paveldėjo jo sūnus Mišelis. Deja, jis nesižavėjo gėlėmis kaip tėvas. Paveikslai buvo išparduoti, namas apleistas, o nuostabūs gėlynai apaugo piktžolėmis. 1966 m. M.Monė žuvo automobilio avarijoje. Pagal jo testamentą Živerni sodyba atiteko Dailės akademijai. 1976 m. K.Monė sodybą atstatyti ėmėsi Žeraldas van der Kampas (Gérald Van der Kemp), pagarsėjęs Versalio rekonstrukcija. Energingas restauratorius kreipėsi pagalbos į Amerikos mecenatus ir lėšų gavo. Prireikė daug metų, kol Živerni sodyba atgavo buvusį grožį. K.Monė namas ir sodas su Impresionizmo muziejumi - turistų pamėgtos įžymybės.

Kur šiandien galima pamatyti didžiojo K.Monė paveikslus

Šiandien dailininko kūriniai yra „išmėtyti" po visą pasaulį. Daugiausia K.Monė paveikslų yra Rusijoje (Maskvos A.Puškino vaizduojamojo meno muziejus, Ermitažas), JAV (Niujorko „Metropolitan" meno muziejus, Filadelfijos meno muziejus) ir D.Britanijoje (Nacionalinė galerija). Keletas K.Monė paveikslų yra net N.Zelandijos muziejuose. Nemaža dalis dailininko darbų yra privačiose kolekcijose, todėl plačioji publika neturi galimybės jų pamatyti. Tik kai kada paveikslai iš kolekcininkų rankų grįžta į muziejus arba patenka į aukcionus.

K.Monė paveikslai - Londono ūkų kronika

Kadaise impresionistai buvo kaltinami tuo, kad jų paveikslai iškreipia tikrovę, tačiau šiandien vieno didžiausių šios meno krypties meistrų Klodo Monė darbai yra naudojami gauti duomenims apie ekologiją XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Mokslininkai tai aiškina prancūzų tapytojo paveikslų skrupulingu tikslumu.

Klodą Monė žavėjo Londonas. Dailininkas pirmą kartą atvyko į Angliją 1870 m. rugsėjį, kai buvo priverstas bėgti, prasidėjus Prancūzijos karui su Prūsija. Įdomiausia, kad labiausiai jam D.Britanijos sostinėje patiko tai, dėl ko Londonas yra koneveikiamas: „Be rūko Londonas nebūtų gražus miestas... Jo masyvūs pastatai šioje paslaptingoje priedangoje atrodo dar didingesni", - įspūdžiais dalijosi K.Monė.

1899-1905 m. didysis impresionistas tris kartus buvo nuvykę į Londoną - šeimos reikalais ir specialiai, tapyti. Dailininkas kaip pakerėtas daugybę kartų tapė didelio miesto vaizdus esant įvairiam apšvietimui. Eskizus įvairiais rakursais jis darė ne kartą. Šio susižavėjimo rezultatas - keturios paveikslų serijos ir daugybė pastelių, iš viso 95 kūriniai, kuriuos yra priimta jungti į vieną ciklą pavadinimu „Londono rūkai" arba tiesiog „Londonai".

Yra gerai žinoma, kaip K.Monė kūrė šią seriją. Dailininkas tapė vienu metu daug paveikslų. Būdamas Londone, jis tiksliai planuodavo darbą: rytas ir diena buvo skirti tiltams, daugiausia Vaterlo tiltui, o vakarai - parlamento vaizdams. Amerikietis dailininkas Dž.S.Sardžentas (J.S.Sargent), tuo laikotarpiu aplankęs draugą, stebėjosi matydamas, kaip K.Monė, apsistatęs 80 drobių, kantriai laukia tinkamų atmosferos sąlygų ir norimo efekto, ir stipriai susinervina, jei sąlygos greitai pasikeičia.Toks vienu metu tapomų paveikslų skaičius tikriausiai yra rekordinis meno istorijoje.

Šis grandiozinis darbas po šimto metų pravertė mokslininkams ekologams. Didelė sėkmė yra tai, kad K.Monė beveik visą laiką, kol tapė paveikslus, rašė išsamų dienoraštį ir savo darbą aprašė laiškuose. Remiantis jo užrašais, mokslininkams pavyko įrodyti, kad dauguma Londono serijos drobių yra nutapytos išties pagal dailininko stebėjimus, atspindi tikrovę ir nėra menininko vaizduotės vaisius. Norėdami tai įrodyti, mokslininkai išanalizavo Saulės padėtį paveiksluose. Žymomis tapo parlamento špiliai ir bokštai. Palyginę rezultatus su Amerikos karinio jūrų laivyno observatorijos duomenimis, jie paskaičiavo laiką, kada galėjo būti nutapyti paveikslai, o paskui sutikrino su paties dailininko užrašais.

Pasirodė, kad maždaug pusėje ištyrinėtų paveikslų Saulės padėtis tiksliai sutampa su paveikslo kūrimo data, o tai tikriausiai reiškia, kad ir visas kitas detales dailininkas vaizdavo lygiai taip pat tiksliai ir tikroviškai. Pagrindiniu tyrimo tikslu tapo garsusis Londono rūkas, kuriuo taip žavėjosi tapytojas. Tiesa, dabar jis vadinamas smogu ir yra laikomas didelių bėdų priežastimi. Ekologai nustatė ne tik jo tankį įvairiu paros metu, bet ir apytikrę kokybinę sudėtį - iš kokio dydžio dalelių galėjo būti sudarytas Viktorijos laikų smogas. Pastaruosius duomenis galima gauti ištyrus spalvų gamą, kuria jis vaizduojamas.

Mokslininkai mano, kad oro tarša jau tais laikais buvo rimta problema, kurios žmonės, tiesa, dar iki galo nesuvokė. Sistemingi atmosferos sudėties tyrimai XIX a. dar nebuvo atliekami, todėl yra labai svarbu gauti informacijos bent tokiu neįprastu būdu.