5 nuotr.Yra žmonių, kurie nesensta savo pomėgiais, į juos nori lygiuotis daugelis, bet retai kam pavyksta, nes pritrūksta gyvenimo magijos. O štai Jonas Danauskas, pernai pradėjęs gyvenimo ir kūrybos sukakčių metus, taip ir neišmoko skaičiuoti, ką ir kiek yra fotografavęs, kur ir kaip keliavęs, vedinas įvairių užsakymų, sutikęs begalę žmonių, kai ką ir įamžinęs, viską nurašantis klausimui „o kam to reikia?" ir rankos mostelėjimui, kuri, tarsi burtų lazdelė, imtų ir darytų gyvenimo stebuklus, lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas.
Gal magijos užtaisas slypi toje gražioje ir dainingoje pavardėje? Juk Jonas Danauskas jau gyveno beveik prieš pora šimtų metų, taip pat darė stebuklus - buvo tapytojas, medžio drožėjas, dievadirbys.... „Stovėjau prie jo kapo, fotografavau Rozalime... Kad ir kaip norėčiau su juo susitapatinti, bet, greičiausiai, jis nėra mūsų giminė. Sesers sūnus sudarinėjo giminės medį, nerado giminystės ryšių.
Jis - Pakruojo, o aš Raseinių krašto žmogus..." - sakė daugiau nei pusę amžiaus gyvenantis Molėtų krašte, Juodėnuose, Jonas Danauskas. Net ir vietovės suskamba, susišaukia tarpusavyje, lyg specialiai būtų laukusios savojo šeimininko. O ir Pagojo kaimas žemaičių krašte, Jono Danausko gimties vieta, žadėjo, kad nenulaikys mažojo Jonuko, nes ir aukštaičiai turį į valias tokių ir panašių Pagojų...
Vienas jų rodė kelią į Balninkus, kur jaunas vaikinas, ne ką vyresnis už savo auklėtinius, pradėjo mokytojo „fizruko" kelią, o po trejų metų atsidūrė Molėtuose ir dirbo Sporto draugijos „Nemunas" pirmininku. Sportas anuo metu ne tik kėlė dvasią, ugdė fizinę ištvermę, bet ir jokia šventė neapsiėjo be sporto varžybų. Varžėsi tarpusavy organizacijų ir kolūkių komandos, o jiems talkino ši draugija. Jonas prisiminė, kad buvo organizuojamos ir rajono laikraščio „Pirmyn" lengvaatlečių varžybos (kombinuotas estafetes) taurei laimėti...
Ir atsitik tu man šitaip, kad, neturint sporto mokyklos, bet turint gerus trenerius, Molėtų rankininkės respublikoje užėmė pirmąją vietą ir tapo čempionėmis! Tai prilygo kone sensacijai, o J. Danauskui leido subrandinti mintį apie Sporto mokyklos (centro) steigimą Molėtuose. Jam siūlė dirbti Utenos sporto mokykloje, bet kam Jonui ten dirbti koordinatoriumi, jei Molėtuose jis gali būti direktoriumi?
Išsakęs savo mintis tuomečiams rajono švietimo ir partijos vadovams, gavo leidimą steigti Molėtuose sporto mokyklą ir būti jos direktoriumi, su sąlyga, kad suras kitą žmogų dirbti „Nemuno" sporto draugijoje. Pasak Jono, tokį žmogų rasti nebuvo sunku, ir jis pasiūlė Kazį Purvį, jauną, ką tik grįžusį iš kariuomenės vyruką. Tad 1971-ieji metai - ne tik Molėtų rankinio gimimo metai, bet ir Sporto centro kūrimosi pradžia.
Pirmasis Sporto mokyklos (centro) direktorius Jonas Danauskas prisiminė, jog pieš 50 metų, nors rankininkes treniravo mokytojai Kęstutis ir jo žmona - Gribėnai, bet kai kurias rankininkes prisimena ir jis: seseris Sakalauskaites, seseris, Zitą ir Rimą, Guobytes, Vlaščenko...
Jonas juokauja, kad jo klasės draugas tapo sporto meistru, o jis taip ir liko tik lengvaatlečiu, bet prisidėjo prie Molėtų sportinio gyvenimo formavimo. Ir nors sportas jo neužvalė taip, kaip fotografija, bet, vis dėlto, vienas kitam ne trukdė, o padėjo. Ir sportas, ir fotografija atėjo iš vaikystės.
Berniukai dažniausiai spardydavo kamuolį, bėgiojo kiemuose, dirbo fizinius darbus, bet Jonui kažkodėl reikėjo fotoaparato ir visos įrangos, be kurios nuotraukos nepadarysi. Jis puikiai prisimena, kaip su mama, atvykę į Šiaulių turgų, prekinosi ir fotografijos priemonėmis... O darbas Molėtuose, būnant Sporto mokyklos direktoriumi, vėl pastūmėjo į primirštą pomėgį.
Tiesa, kuriam laikui Jonas Danauskas buvo palikęs Molėtus, bet po penkerių metų vėl sugrįžo: ieškojo darbo ir gyvenamosios vietos. Čia pasitaikė pirmoji avantiūra, kurią jis ryžosi išmėginti - pakeitė vienos profsąjungos lyderį, vildamasis, kad jei po kadencijos jį perrinks, tai gaus ir butą. Viskas pavyko, bet, kaip Jonas sako, nusibodo jam tas „socialistinis lenktyniavimas". Nepaisant to „nusibodimo" J.Danauskas pradėjo keliauti ir aktyviai fotografuoti.
Iš pradžių tose nuotraukose nebūdavę į ką žiūrėti, bet palaipsniui, žiūrėdamas į kitus, mokydamasis pats ir iš vadovėlių, atrado savo braižą, kol ir kiti jį pastebėjo. Prasidėjo parodų era, nors kaip Jonas prasitarė, iš parodų anuomet tikrai nebūtų prasigyvenęs. Galvojęs apie darbą redakcijoje, bet Molėtuose jau dirbo Algimantas Boratinskas ... Anuomet dauguma reikalų sprendėsi po darbo, kokioje nors viloje, su stipria vakariene ir dar stipresniu gėrimu.
Tokia „išmintimi" pasinaudojęs ir Jonas, kai į parodos pristatymą iš sostinės atvykęs žmogus pakvietė jį dirbti į tuometinę Lietuvos fotografų draugiją fotografu. Susitikęs su draugijos pirmininku Antanu Sutkumi, o šis padrąsinęs: „Dirba ir gyvena žmonės kituose regionuose, bandyk ir tu,..." Ir Jonas bandė. Gaudavo užsakymų iš kolūkių, gamyklų, fabrikų, reikėjo fotografuoti žmones į garbės lentas....
Taip ir sukosi, bet, sako, nelengva buvo, kai už vieną nuotrauką mokėdavę tik 5 rublius. O kas tau nupirks 100 nuotraukų? - ir klausė, ir prisiminė J. Danauskas. Ilgainiui Jonui nebereikėjo tos draugijos, tapusios sąjunga, o ir jai nebereikėjo Jono... Jis dirbo pats sau: vadovavo, reklamavo, keliavo, fotografavo, kūrė...
„Aš jau buvau per senas, pradėjau rimtai užsiiminėti fotografija būdamas 35-erių, todėl, matyt, manęs nebežavėjo modernesnis požiūris į fotografiją," - sakys Jonas Danauskas šiandien, įžengęs į penktąją kūrybos dešimtį. Tačiau jis yra puikus savo amato žinovas, kuklus žmogus, už kurį kalba jo darbai.
Pradėjęs savo fotografinį kelią su „Zorkij -5" , fotografuodamas klasiokes, šiandien Jonas Danauskas dirba tik su „Canon" fotoaparatais. Paskutinįjį Jonas įsigijo visai nesenia ir lyg su kokiu, tik dabar pamatytu giminaičiu, pažindinasi... Tai, ką moka pats, to išmokė ir vaikus.
Sako, fotografuoja visi: ir gerai, kūrybiškai fotografuoja, bet savo malonumui. Užtenka, kad tėtis yra žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir plačiau. Juk toliausiai jo fotografijų paroda nukeliavo net iki Pekino. Paskutinieji darbai, pasak Jono, iki karantino buvo Švedijoje. Į šią šalį jis vykdavo kas sezoną, keturis kartus per metus, fotografuodavo gamtą ir Lietuvoje išleido albumą, kurį dar spėjo išsiųsti užsakovams.
Karantinas fotografuojančiam žmogui neturi didelės įtakos: juk išeiti į mišką, pabūti gamtoje ir užfiksuoti tai, ką reikia, ką pastebi Jono akis, kažkieno leidimo nereikia, tereikia paties žmogaus noro. O tai Jonui beveik įgimta. Tai, kad jaunystėje ne tik fotografavo, bet ir sportavo, šiandien tik pasitarnauja jo kasdieninėse kelionėse su keturkoju draugu ir fotokuprine. „Justi, kad dar gali judėti, yra be galo smagu" - džiaugiasi Jonas Danauskas.
