12 nuotr.Tautinių šokių kolektyvas „Padūkėlis" iš Grigiškių ir Rykantų daugiafunkcio centro mergaičių šokių kolektyvai vyko į Kroatiją pristatyti lietuviško tautinio šokio. Šokėjai iš Lietuvos kartu su Kroatijos Blato miesto bendruomene dalyvavo ir įgyvendino projektą „Bendrystės tiltai tarp Blato miesto ir Vilniaus bei Grigiškių kultūros paveldas".
Kelionės įspūdžiais sutiko pasidalinti kartu į Kroatiją vykusi šokėjos mama Indrė ŠEPUTIENĖ.
Nuotykiai kelyje arba: „Geriau nei serialą žiūrėt!"
Kelionė buvo tikras nuotykių maratonas su Alpių fonu. Važiavome per Austriją, grožėjomės žaliuojančia Slovėnija, kirtome žemyninę Kroatiją ir visą laiką stebėjomės, koks nepasakomas grožis. Vaikų komentarai: „Toks jausmas, kad čia viskas yra virtuali realybė", „Vau, kaip gražu, negaliu patikėti, kad aš tai matau!"
Vaikai dainavo, juokėsi, miegojo, klausėsi muzikos, net autobuse parepetavo - o tuo metu už autobuso lango keitėsi peizažai ir... laukė 3 kelionės išbandymai. Kaip tikroje pasakoje ir turi būti.
Prieš pat pietų pertrauką sprogo autobuso vidinė padanga. Bet profesionalūs vairuotojai situaciją suvaldė, padanga pakeista. Tačiau praradome nemažai laiko. Laikrodis tiksėjo. Keltas į salą išplaukia numatytu laiku, o kitas - tik po poros valandų. Paskutiniai 40 km serpantinais, kur nepaskubėsi. Spėsim ar nespėsim? Ir galiausiai - tikra kelionės olimpiada: vienas vairuotojas vairuoja mus prie kelto, kitas - bėgte į bilietų kasą, mes - nekvėpuojame laukdami, ar vairuotojas su bilietais spės
parbėgti. Likus 1 minutei - spėjome! Aplodismentai, atodūsiai ir truputis adrenalino.
Kai galvojome, kad jau finišas, dar laukė siauros salos gatvelės. Važiuojame prie viešbučio - ir štai: miestelyje gatvelės užstatytos automobiliais, autobusas nepratelpa. Gerai kad mūsų komandoje ne tik šokėjai, bet ir logistikos virtuozai. Vairuotojai, kartu važiavę tėveliai, vyresnieji broliai - visi ėmėsi veiksmų: vienas automobilis patrauktas čia, kitas - ten. Veiksmą per autobuso langą stebėję vaikai komentavo viską kaip sporto komentatoriai. Pasibaigus „dramai" pasigirsta paskutinis komentaras: „Čia daug geriau nei serialą žiūrėt!"
Kvapų, skonių ir stebuklų sala
Korčula - sala vadinama žaliausia ir žydinčiausia Kroatijos sala, penkta pagal dydį. Pažinome šią salą nosimi, gomuriu, oda ir akimis. Buvo tikras kvapų ir skonių festivalis.
Saloje vizito metu žydėjo liepos, kurios nėra tipinis Korčulos augalas (reikalauja gausaus papildomo laistymo). Tačiau vietiniai gyventojai jas labai mėgsta. Blato miestelyje, kuriame gyvena vos apie 3500 žmonių, išsirikiavusi 1,2 km liepų alėja. Gaiva, lapijos vėsa ir nuostabus žiedų aromatas - turbūt ne vienas parsivežė būtent tokį salos kvapą.
Blatas - miestelis ne tik kvepiantis, bet ir pasakojantis istorijas. Aplankėme palaimintosios Marijos Petkovič šventovę. Šios palaimintosios atminimu rūpinasi vienuolės, kurios labai svetingai mus priėmė ir net leido "pavogti" iš klebono sodo citriną. Išuostėme, iščiupinėjome tiesiai nuo medžio kvepiantį geltoną kamuolėlį.
Pagrindiniai salos augalai - alyvmedžiai, vynmedžiai, lauro medžiai, oleandrai, granatmedžiai, citrinmedžiai, figmedžiai, apelsinmedžiai ir migdolmedžiai, mirtos. Šiuos skonius vietos gyventojai derina ir sako, jei turi alyvuogių aliejaus - esi turtingas. Aliejumi gali pratutinti bet kurį patiekalą, gali aliejų išmainyti - tai tikras auksas.
Išgirdome - istoriją apie Korčulą, kuri palietė visus. Po Antrojo pasaulinio karo vokiečių kareivis parašė laišką Korčulos miestui. Jis turėjo jį subombarduoti, bet... besileidžiančios saulės šviesoje miestas atrodė tarsi auksinis, stebuklingas. Kareivis negalėjo to padaryti. Ir mes jį suprantame - Korčula vakare tikrai atrodo kaip susapnuotas miestas.
Susipažinome su keliautojo Marko Polo istorija, sužinojome apie jo kelionių knygą. Beje, Korčulos senamiesčio gatvės išsidėsto tarsi žuvies skeletas - taip architektai saugojo gyventojus nuo karšto vėjo „Tramontina" (kurį mes tikrai pajutome!).
Tačiau pats svarbiausias dalykas - ledai. Legenda pasakoja, kad italai pavogė Korčulos ledų receptą ir dabar jais garsėja visame pasaulyje. Bet mes jau žinome - tikrieji ledai čia, penktoje pagal dydį Kroatijos saloje. Ir jie tokie skanūs, kad net nesinori dalintis nė mažiausiu šaukšteliu.
Šokiai, bendrystė ir pilni lagaminai įspūdžių
Po repeticijų pagrindinėje Blato miestelio, smėlėtuose paplūdimiuose, viešbučio foje, atėjo vakaras, dėl kurio leidomės į šią įsimintiną, kupiną bendrystės kelionę. Ypatingas pasirodymas - Blato miesto centrinėje aikštėje, kartu su dar trimis vietiniais kolektyvais.
Scena po atviru dangumi, šiltas akmeninis grindinys, skaičiuojantis tūkstantį metų ir vietiniai žiūrovai, su šypsenomis sėdintys aikštės pakraščiuose - tikra bendruomenės šventė. Prieš tai buvome pavaišinti vietiniais pyragais ir vaisiais.
„Padūkėlis" atliko 35 minučių programą, kurioje pristatėme lietuviško šokio tradiciją, mūsų krašto ritmą, judesį, pasaulėjautą. Šokome iš visos širdies, plačiai šypsodamiesi, suvokdami, kad esame savo šalies atstovai. Didžiuodamiesi iškėlėme Lietuvos vėliavą.
Stebėjome ir tradicinius kroatų šokius - vienas jų dar XVII amžiuje būdavo šokamas po lauko darbų. Net 45 minutes trunkantis šokis - tai ištisas pažindinimosi ritualas, kupinas ritmo, paprastumo, grožio. Klausėmės a cappella dainavimo, kur balsai suskambėjo lyg malda vakarėjant. A cappella, tai dainavimas tik balsais, be muzikos instrumentų pagalbos.
Po šventės atėjo tylus vakaras, kai apninka ilgesys - žinai, kad kažkas baigiasi, bet kartu jauti, kiek daug buvo patirta, išgyventa, išmokta. Vaikai, kurie šiandien klausosi kroatų dainų ir šoka lietuvišką ratelį, kurs ateities pasaulį.
Visur gerai, bet namuose - geriausia
Po aštuonių dienų nuotykių, koncertų, pažinimo ir kelionių, įveikę net 4500 kilometrų, „Padūkėlio" kolektyvas grįžo į Lietuvą - pavargę, bet besišypsantys ir kupini įvairiausių įspūdžių. Važiuodami namo aptarėme, kas labiausiai įsiminė. Štai TOP 5: Velal Lukos akmens amžiaus urvas, negyvenama Proizd sala ir Adrijos jūros bangos, Korčulos ledai bei miestas, šokiai aikštėje po atviru dangumi.
Vaikai dalijosi mintimis, kas gražiausia, įdomiausia, smagiausia - ir atsakymai tokie skirtingi! Visgi vienas atsakymas suvienijo visus: gražiausia šalis - Lietuva, skaniausias maistas - mamos, gražiausi šokiai - lietuviški. Ši koncertinė kelionė ne tik išvyka. Matome, kaip per savaitę paaugo vaikai, kaip vertybiškai sustiprėjo, kiek savarankiškumo atsirado. Augama nejučia - kai klausaisi kitos kalbos, kai daliniesi scena su kitų šalių kolektyvais, kai pamatai, kad tavo kultūra yra vertinga, gyva ir graži.
Vadovė Aniceta Česnakauskienė pabaigoje vaikams pasakė: „Didžiavausi jumis. Kaip elgėtės, kaip girdėjote, kaip dalyvavote. Gražiai atstovavote mokyklai ir Lietuvai. Pasiplokime, nes esate šaunūs!"
Grįžome pasiilgę artimųjų, bet sukūrę stipresnį ryšį su savo šalimi. Ir tai turbūt pati didžiausia šios kelionės dovana.
