Nuo architektūros atbėgau prie knygos

„Buvo šokas, kai pamačiau, kad knygos yra plaunamos“, - pirmą įspūdį prisiminė Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje restauratore dirbanti Elona Marija Ložytė, kai iš architektūros, kur išdirbo keliolika metų, perėjo prie knygų restauravimo.

O gal nuplovei DNR

Kaip atsitiko, kad E.M.Ložytė, iš pradžių dirbusi prie architektūros paminklų, netikėtai atsidūrė Martyno Mažvydo bibliotekoje, tiksliau, Dokumentų konservavimo ir restauravimo centre? „Per daug toli nenubėgau, tik nuo pastato atbėgau prie knygos. Iš principo tai tas pats - skiriasi tik mastelis. Kitiems tikriausiai keista. Man atrodo, su knygomis gal ir sudėtingiau, nes matmenys mažesni, o problemų dar ir daugiau. Tik šioje srityje gali pats viską padaryti. O ten padarydavai tiktai brėžinį, pasitaręs su konstruktoriumi, ir atiduodavai vykdyti darbininkams restauratoriams“, - esminius skirtumus įvardija jau trisdešimt penkerius metus restauratore dirbanti moteris.

Dešimtmetį sutikusios Vilniaus knygrišių gildijos narė restauracijos srityje atsidūrė kone atsitiktinai. Iš pradžių mokėsi grafikos Kauno J.Naujalio meno mokykloje, vėliau, pasekusi suolo draugės pavyzdžiu, studijavo Valstybiniame dailės institute (pasirinko dailininko architekto restauratoriaus specialybę).

Paskirta į Paminklų restauravimo ir projektavimo instituto senamiesčio skyrių, išdirbo keturiolika metų, iš jų paskutinius - Polichrominių tyrimų skyriuje. Pagrindinės medžiagos- - akmuo ir cementas... „Nepasakyčiau, kad tai vyriškas darbas, nes dirba labai daug moterų. (Šypsosi.) Sieninei tapybai reikia kruopštumo, nors labai sunku būna numušti tinką, atidengti, pastatai visada nešildomi - šalta, vėjas“, - tvirtina restauratorė.

Ar moki megzti?

Prisimena, kaip šiltą lietingą pavasario rytą atėjo į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo centrą Didžiojoje gatvėje. Savotiška krikštamote galinti vadinti restauratorę ir paminklosaugininkę Gražiną Drėmaitę (su jos tėveliu dar anksčiau buvo pažįstama), kuri E.M.Ložytei liepė per penkiolika minučių apsispręsti dėl darbo. „Taip ir buvo - ji tiesiog mane atvedė... Mes užlipome į antrą aukštą pas direktorių Algirdą Plioplį į kabinetą, kur dar buvo direktoriaus pavaduotoja Birutė Sivakova. Sėdime keturiese ir staiga direktorius manęs klausia: „Ar mezgi?“ Aš net susimėčiau: Dieve tu mano, pasakysiu, kad mezgu, pagalvos, kad darbo metu. Jeigu nemezgu - gal irgi blogai. Sakau: kaip kada... Pasirodo, labai svarbu - tai buvo restauratoriui taip reikalingo kruopštumo patikrinimas“, - prisimena moteris.

Ar buvo šokas, kai nuo stambių objektų perėjo prie kur kas mažesnių? „Buvo šokas, kai pamačiau, kad knygos yra plaunamos... (Šypsosi.) Būtent tai buvo keista: išardai knygą į dvilapius, pamerki į vonelę, plauni, išdžiovini, aišku, popierius iš karto atsigauna“, - prisimena moteris, kokia nuostaba buvusi jos veide.

Ilgametę darbo patirtį sukaupusi restauratorė bibliotekoje dirba su senomis retomis knygomis, naujų įrišimų yra padariusi vos keletą. Šiuo metu laukia Franciskas Goja (Francisco Goya) ir jo „Karo negandos“: atskiros graviūros, kurios buvo įrištos į knygą, išleistos Madride 1863 metais ir paskui parduotos bibliotekai, - jų yra kažkur aštuoniasdešimt. Koks jausmas apima prisiliečiant prie senų knygų? „Atrodo, bet koks prisilietimas -
plovimas ar sausasis valymas - iš originalo kažką atima: pradedi galvoti, kad išvalei, nutrynei, o ten gal buvo koks autoriaus DNR. Juk aptinki ir plaukų, ir nagų, ko tik nori randi knygose“, - pasakoja restauratorė.

Kiekvieną dieną tyko staigmenos

Gali tik įsivaizduoti, kokių staigmenų kas dieną pasitaiko nelengvame restauratoriaus darbe. „Per dieną gali būti ir kelios staigmenos“, - šypsosi E.M.Ložytė, pasidalijusi įsimintiniausiais atvejais iš savo darbo kasdienybės. Vienas jų pasitaikė neseniai, restauruojant lietuvišką maldynėlį. „Kai su kolege maldynėlį jau atidavėme fondo saugotojoms, direktorius pranešė, kad Restauratorių sąjunga organizuoja geriausių restauruotų darbų konkursą, ir paprašė nunešti dokumentus ar nuotraukas, ką mes esame dirbusios. Ir atrinko mūsų restauruotą objektėlį - o ten mažytė maldaknygėlė. Popierius prastas, nei ten gražių iliustracijų, nei nieko. Mes ją gavome su vienais leidimo metais, bet restauravimo metu atsidengė autentiškas antraštinis lapas ir ten pamatėme kitą išleidimo datą, - pasirodė, kad tai išlikęs vienintelis žinomas leidinio egzempliorius Lietuvoje, o gal ir pasaulyje. Tai atsitiktinumas ir tokių dalykų pasitaiko nemažai“, - unikaliu atradimu pasidžiaugė  ji.

Dar labiau patyrusią restauratorę nustebino kitas atvejis: „Neseniai teko konservuoti labai gražią knygą „Senasis ir Naujasis Testamentas“, išleistą Antverpene. Ir, kiek dirbu restauratore, pirmą kartą mačiau šitiek marginalijų - buvo prirašytos knygos ne tik paraštėse, bet ir tarp eilučių bei dar keli piešiniai. Įrašai galėjo būti padaryti ne vėliau nei XVIII a. 6-ąjį deš., nes paskui knyga buvo perrišta, įvilktas naujas viršelis ir labai smarkiai apipjautas knygos blokas - kartu su marginalijomis. Tai labai siutau, galvojau, koks švonderis, kaip jis šitaip galėjo. O įrašai labai gražūs: kelių atspalvių rašalas, labai smulkus, neįskaitomas raštas, ir piešiniai labai gražūs“.

Dar ir knygų dailininkė

Ne kartą įvertinta ir apdovanojimų pelniusi E.M.Ložytė žinoma ir kaip knygų dailininkė. Vienas paskutinių apipavidalinimo darbų - tai Vilniaus knygrišių gildijos dešimties metų jubiliejaus proga menotyrininkės Rūtos Taukinaitytės-Narbutienės sudaryta „Knygrišiai apie knygas ir krygrišystę“.

„Knygos visada man buvo labai įdomu, - sako kelias dešimtis knygų apipavidalinusi moteris. - Kaip ir restauravimo darbe, reikia prisijaukinti knygą - negali pulti stačia galva, pirmiausia turi paskaityti, pasikalbėti su pačiu autoriumi, kaip jis įsivaizduoja galutinį knygos rezultatą. Labai nemėgstu daryti eskizų... Jeigu paskaitęs knygą ir pasikalbėjęs su autoriumi jau matai viziją, kaip knygelė turi atrodyti, negali padaryti eskizo, kad žmogus matytų galutinį rezultatą, kaip tu viską įsivaizduoji. Mano darbas yra tekstą „padėti“ taip, kad jis „patogiai jaustųsi“, būtų gerai skaitomas ir kad būtų pasiekta popieriaus ir paties teksto harmonija. Pavyzdžiui, vaikiškų knygų ir vadovėlių niekada nedrįsčiau daryti, nes tai yra žiauriai sunku. Vaikams knygos turi būti padaromos tobulai, nes jie yra būsimieji skaitytojai, nuo mažų dienų juos reikia pratinti prie geros spaudos, gero popieriaus ir apskritai geros kokybės daiktų. Augdamas tarp geros kokybės pavyzdžių žmogus įgis visai kitokį požiūrį į daugelį dalykų“, - įsitikinusi restauratorė.

Elona Marija Ložytė gimė  1954 m. rugsėjo 16 d. Skuodo r., Daukšių k.

Išsilavinimas - Lietuvos valstybinis dailės institutas, 1973-1978 m., dekoratyvinės dailės dailininkė, architektė, restauratorė.

Nuo 1993 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo centro restauratorė. 2006 m. suteikta I dokumentų konservatoriaus restauratoriaus kategorija.