1 nuotr.Į klausimą, kada jis pradėjo eiliuoti, poetas Marcelijus Martinaitis (1936.04.01 - 2013.04.05) atsakė trumpai: „Gal tada, kai pramokęs rašyti, ėmiau persirašinėti dainas, eilėraščius". Tad neveltui jis ne kartą yra pabrėžęs dainos reikšmę jo gyvenime: „Neturiu kitų dokumentų, išskyrus dainas".
Dar gražiau apie jį yra rašiusi mokslininkė Viktorija Daujotytė: „Marcelijus Martinaitis - mūsų šaknų, mūsų prigimties dvasios archeologas".
Šį autorių ji priskyrė prie pačių didžiausių Lietuvos poetų, kurie visada ėjo Lietuvos gyvenimo, kultūros viršūnėmis, kurie savo talentą guldė prie Tėvynės kojų, kurie žinojo, kur eina 1988 metais.
Jo vardas aukso raidėmis įrašytas į Lietuvos literatūros lobyną, jis yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
Martinaitis yra išleidęs dešimt poezijos rinkinių, keletą eseistikos knygų. Jis yra pažymėtas jo sukurto Kukučio ženklu, nes būtent šiame išskirtiniame personaže archaiškoji kaimo pasaulėjauta susiduria su šiuolaikine, modernia epocha.
Muzikiniame pasaulyje labiausiai išgarsėjo Marcelijaus Martinaičio eilėraštis „Tu numegzk man, mama, kelią", kuriam įsimintiną melodiją parašė kompozitorius Mindaugas Tamošiūnas, sukūręs daugiau kaip šimtą estradinių kompozicijų.
Jaunosios kartos atstovė Aida Kentraitė, pasaulį išvydusi kartu su Kukučio baladėmis, dar mokykloje susižavėjo poetu, rašiusiu iš širdies į širdį: „Ta melodija idealiai pritaikyta žodžiams, plaukė iš širdies, iš vaikiškos sielos, kuri jautė ne mažiau, nei suaugusio žmogaus".
Kai 2010 metais Tbilisyje buvo surengtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio minėjimas, didžiulių ovacijų sulaukė būtent ši daina, kurią lietuviškai padainavo vaikų ir jaunimo centro auklėtinė Lika Abramašvili.
Buvo išleista net atskira vanilinė plokštelė „Tu numegzk man, mama, kelią". Melodiją kūrybiškai interpretavo saksofonistas Juozas Kuraitis, eilėraštį daug kartų yra skaitęs garsusis aktorius Laimonas Noreika.
Prasmingą melodiją yra dainavę daugelis lietuviškos estrados atlikėjų: Ona Valiukevičiūtė, Liutauras Čeprackas, Žilvinas Žvagulis, Irena Starošaitė, Aleksandras Makejevas, Violeta Riaubiškytė, Neringa Čereškevičienė... Visų ir neišvardinsi...
Prisiminkime tos dainos žodžius:
Tu numegzk man, mama, kelią
Iš vaikystės ir iš spindulių,
Iš mirties, iš kur sugrįžt negalima,
Kad galėčiau sugrįžti tuo keliu.
Tuo keliu pareisiu, pasėdėsiu... pasėdėsiu
Po kelionių ir visų vargų.
Tu numegzki, kad jame nebūtų priešų vienadienių
Ir lengvų, ir lengvų draugų.
Tu numegzk man tai, ką myliu
Ir pavasarį - kaip tūkstantį malūnų.
Tu numegzk man, mama, tylą
Ir medžius, kokių nebūna.
Tu numegzk man tūkstantį malūnų... malūnų
Ant pavasario kalvų žalių...
O jei kartais... juk žinai kaip būna... būna
Tu užklok, tu užklok mane keliu.
Jau legenda tapo pasakojimai apie tai, kaip Martinaitis iš gimtojo Paserbenčio (Raseinių rajone) į Vilnių parsivežė tėvų namą ir jį pasistatęs soduose netoli sostinės čia praleido paskutiniuosius gyvenimo metus. Buvau šio įvykio liudininkas.
Kaimynystėje gyvenęs poetas paprašė pagalbos - suradau sunkvežimį ir kartu su juo atlikome tą, jo žodžiais tariant, „istorinę misiją". Mačiau, kaip jis, sukrovus rąstus į sunkvežimį, liūdnai apžvelgė tolumas.
Tuomet jis su širdgėla kalbėjo: „Dabar jau tikrai nėra kur grįžti atgal: nėra užustalės, seklyčios, slenksčio, šieno... Nėra tų žmonių, kelių, takelių, šulinių, kurių vardu kalbėjai ir dar galėtum kalbėti, pasislėpti senos, liūdnos dainos žodžiuose"...
Pasistatęs soduose gražų namelį, čia jis ne tik rašydavo eiles. Meistruodavo, augino graikiškus riešutmedžius, stebėjo debesis, klausėsi paukščių giesmių, bendravo su lankytojais.
Skutinėjo velykinius margučius - sovietiniais metais tai buvo vienintelis legalus ryšys su Velykomis. Per keturis dešimtmečius jis išmargino daugybę margučių, dovanodavo juos bičiuliams, išleido net gražią jų knygą.
Sulaukus septyniasdešimt septintojo gimtadienio, jį ištiko insultas, netrukus jis mirė.
Prie jo kapo kunigas Julius Sasnauskas priminė šventojo rašto žodžius apie tai, kad „ten, kur įžengia poetas, šėtonas netenka dalies savo valdžios. Todėl visi šėtoniški režimai bando nupirkti ar sugundyti poetus, bet Marcelijaus Martinaičio poezija buvo iš tiesos. Mes, kunigai, dažnai pasikalbame, kad numirti Velykų laiku yra didžiulė Dievo malonė ir dovana".
Prisimindamas „Balandžio sniegą" - pirmojo jo rinkinio pavadinimą, ir tą foną, kuriame dominavo baltas, purus sniegas, o balandžio sniegas yra Velykų, prisikėlimo, visą nugalinčios meilės metafora, kunigas su prisikėlimo viltimi į Amžinybę palydėjo Marcelijų Martinaitį, tikėdamas, kad jis kažkokiu kitu būdu tęs buvimą su mumis...
