1 nuotr.Daug metų poetas Vytautas Barauskas (1934.01.28-2015.03.23) atidavė žurnalistikai. Dirbo Lietuvios radijo ir televizijos komitete, redagavo žurnalus „Žemės ūkis", „Genys", „Jaunimo gretos". Yra vadovavęs Dokumentikos padaliniui Lietuvos kino studijoje. Išleido publicistikos knygų, keletą poezijos rinkinių. Tačiau didžiausi jo nuopelnai - muzikai. Pagal jo tekstus kompozitoriai yra sukūrę daugiau kaip penkis šimtus dainų.
Ypač vaisingai bendrauta su kompozitoriumi Vygandu Telksniu (1934 - 1991), sukūrusiu skambias melodijas Vytauto Barausko eilėms. Pacituosime bent keletą tų populiarių dainų pavadinimų ("Meilės elegija", „Mano saulės spalvos", „Senas patefonas", „Rudens daina", „Pakvieskim dainą į svečius", „Po palubės žibintu" - visų ir neišvardinsi), kurios dažnai skambėjo dainininkų Onos Valiukevičiūtės, Vlado Bagdono, Birutės Petrikytės, Alekso Lemano, Stasio Povilaičio repertuare.
Šį kūrybinį duetą Vytautas Barauskas gražiai prisiminė viename straipsnyje apie Vygando Telksnio muzikinį kraitį - jo komunikabilumą, mokėjimą bendrauti su publika. Kartą skambina kompozitorius poetui ir sako: Ona Valiukevičiūtė nori dainos, skirtos mamai. „Rašom?" - klausia Telksnys. Ir Barauskas atsako: „Rašom". Gimė žodžiai, prisiminė poetas, gimė melodija, ir populiarios dainininkės atliekama širdies daina „Nebark manęs, mamyt" labai greitai pasklido po Lietuvą. Panašiai nutiko ir dainai „Vilniuj", kuri padėjo Birutei Petrikytei pademonstruoti savo vokalines galimybes - daina tapo laureate, o Birutė Petrikytė - populiariausia metų dainininke...
Daug Vytauto Barausko žodžiais sukurtų dainų yra atlikęs Vytautas Šiškauskas. Dainoje „Kai mes šalia" solistas gražiai traukė „Kai mes šalia, nieko nereikia / Vien tiktai vietos vienam balne"... O nostalgiškoje dainoje „Bičiuliams" Šiškauskas kvietė dar nepadėti taško: „Jaunystė bėgo, tirpdama lyg vaškas. / Gyvenimas mus mokė išminties. / Nors smilkiniai šarma jau bąla, / Mes dar verti ir meilės, ir sėkmės"... Smagi ir Violetos Riaubiškytės atliekama daina „Man reikia tavęs". Solistė emocingai prašė kartoti žodžius, kad po gyvenimo audrų būsim kartu, būsim visada kartu...
O šiandien prisiminkime Algimanto Bražinsko sukurtą dainą „Gimtinė mana":
Tu rūta motulės daržely,
Žibutė kalne.
Tu gintaro jūros gaiviausias lašelis
Ūksmingų pušynų delne.
Kapojo tave kalavijais
Ir fortų ugnim.
Prie Nemuno kranto
Tu amžiams prigijus,
Bujoji ne lapais - šaknim.
Iš tavo šaknų aš išaugau,
Tavim aš mitau.
Išmokus pamilti
Ir žemę, ir draugą,
Už viską dėkingas aš tau.
Tu rūta motulės daržely,
Gimtinė mana.
Žėrėk gintarėliais
Po gimtąją šalį,
Būk visad graži ir jauna.
Iš daugelio Vytauto Barausko posmų, tapusių dainomis, kūrinį „Gimtinė mana" šiandien čia prisiminėme neatsitiktinai. Vytauto Barausko gimtasis kaimas Valinė (Radviliškio rajone) visam gyvenimui liko bene svarbiausiu planetos centru.
Viename pokalbyje poetas nuoširdžiai prisipažino: „Kur tik bebuvau - Londone ar Čikagoje, Romoje ar Vašingtone - visur jutau neapsakomą trauką į savo vaikystės žemę, į kiemo vyšnių paunksmę, nes čia tyli lopšinė man skambėjo, ir glaudės mylinti mamos galva, nes čia man mano žemė prasidėjo, pasakius gražų žodį - Lietuva"...
